Sukinėjuos Strasbūro centre, vienoje iš tramvajų stotelių. Žmonių pilna, daugiausiai paauglių su kuprinėmis ant pečių ir muzika ausyse.

Man reikia nusigauti prie Europos parlamento. Turiu visą planą kompiuteryje, bet kuistis, traukti iš krepšio, jungti… paklausti daug įdomiau.

– Est ce que vous parler anglais? – tai padeda, tikrai padeda.

– Very little… – atrodė protingesnis.

– Could you tell me how to get to the European parliament? Which tram should I take?

Kažką truputį pamurma, žvilgsnis blaškos. Galiausiai sako:

– I have no idea, sorry.

– Nevermind. Merci becaup.

Dar kažką kitą pabandau, bet jokios naudos. Galiausiai patyrinėju stende maršrutų žemėlapį ir randu viską pats be jokio vargo.

Atvažiuoja tramvajus „B“. Prie tuoj atsiversiančių durų suplūsta būrys keleivių, bet daugiau nei pusė jų kol kas dar niekur neiškeliauja. Netelpa. Kaune ar Vilniuje taip nebūtų, ten sutelpama bet kokia kaina. Tačiau čia Prancūzija. Elegancija. Niekas nesistumdys.

Labai keistai atrodo, kai praėjimai tarp kėdžių paliekami laisvi, net kai vidun nesutelpa visi norintys.

Bet gal ir nėra reikalo nepatogintis? Netrukus pasirodo kitas tramvajus. Jokio valkatų kvapo. La perfume. Ir dar šis tas. Prancūzės turi kažkokio lietuviškai akiai neįprasto grožio.

Jau laikas lipti ir laukti kito tramvajaus. Bilietas tinka tas pats, tik jį reikia dar kartą pažymėti stotelėj esančiam aparačiuke. Nelabai aš ten gaudaus; instrukcijos, žinoma, tik vietine kalba. Geriau raudonas skylamušis būtų kaip Vilniuje – net ir Flintstaunai suprastų.

–Est ce que vous parler anglais? – klausiu kažkokio pusamžio vyro su akiniais.

– Oh, much better than French, actually, – su sąmojo atspalviu atsako man žemu balsu.

Jis irgi neišmano daug apie bilietėlių ženklinimo ypatumus. Pažymiu belekaip, vis tiek niekas netikrins. Net preciziškojoje Vokietijoje traukiniu praeitą naktį pravažiavau taip niekam ir neparodęs bilieto (kurio vertė – 50€).

Akiniuotasis vyras pasirodo besąs iš Vokietijos. Strasbūran jis važinėja į kursus, kuriuose turėtų išmokti būti advokatu, dirbančiu patentų srityje. Šiaip jis baigęs fiziką. Nemenki pokyčiai.

– And why did you decide to give up physics and work as a lawyer?

– Oh, that is a long story, – kukliai šypsos. Tada trumpai paaiškina, kad šiti kursai jam suteiktų šansą gauti darbą, kuris savo ruožtu leistų jam gyventi normalų šeimyninį gyvenimą su žmona, o ne tenkintis savaitgaliniais santykiais. Gražūs ketinimai. Tik nelabai jau ilga ta istorija. Kokios dvidešimt penkios sekundės. Gal kažką nuslėpė, o gal tiesiog įsivaizdavo, kad jo gyvenimas kur kas sudėtingesnis nei iš tiesų yra. Galbūt aš jam padėjau suvokti savo veiksmų priežasčių paprastumą? :O

Išlipu. Lyja. Aš neturiu skėčio. Į mane žvelgia didingas Europos parlamentas, jo stiklinėse sienose atsispindi subjuręs dangus. Visi praeiviai kažkur dingę, atrodo, kad be dviejų nė žodžio angliškai nesuprantančių apsauginių aplinkui nėra nė gyvos dvasios. Mašinų, tiek važiuojančių, tiek laukiančių, kol bus panaudotos, aišku, pilna. Institucijos tikrai tapo beveidės.

Peršlampu, pasiklystu, bet visai nesijaudinu dėl to. Gal atbukimas dėl neišsimiegojimo.

Nuo nosies galo varva lašiukai, o tu tik eini užsinuododbžiavęs ir atbukęs, nes žinai, jog tik laiko klausimas, kada rasi atsitiktinai arba kas nors tau padės.

Ir padeda. Ne savo figūra susirūpinusi bėgikė, kuri neturi laiko sustoti ir pasikalbėti, ne eilinis dvidešimt kelių metų prancūzas, kuris nemoka jokių užsienio kalbų, bet kažkoks žilas senukas, kuris angliškai šneka „very little“. Kartais užtenka tiek nedaug, kad galėtum kitam padėt.