Grimztame į nusivylimą ir nepasitikėjimą – politika, valdžios institucijomis, savimi ir savo valstybe. O iš čia – jau tik žingsnis į bejėgiškumą ir sąstingį.

<..>

Žmonės netiki, kad gali apvalyti Lietuvą savo balsais.

Jie nebetiki, kad politinių atspalvių pokyčiai Seime ar savivaldybėje gali lemti realias permainas šalies ir jų pačių gyvenime. Žmonės nebepasitiki ne kažkuriais – kairiaisiais, dešiniaisiais ar jau nuvilti spėjusiais naujaisiais. Jie nepasitiki valdžia, politikais ir politika apskritai. Tai – rimčiausias įspėjimo skambutis politinėms partijoms – užsisklendusioms savo siauruose partiniuose interesuose ir tarsi pamiršusioms, kad jų likimas – rinkėjų rankose, o ne atvirkščiai.

Beje, labai įdomu tai, jog prezidentė tiki, kad pasitikėjimas gali grįžti priėmus kai kuriuos tam tikroms visuomenės grupėms naudingus sprendimus:

Jam atgauti reikės daug pastangų ir laiko. Gerai, kad daromi nors maži žingsneliai ta kryptimi. Pavyzdžiui, lengvinamos sąlygos įsidarbinti jauniems, pirmą kartą į darbo rinką patenkantiems žmonėms. Būtent tokiems – į žmogų orientuotiems – siūlymams turi būti suteiktas ypatingojo prioriteto statusas, būtent tokių sprendimų turi būti daug daugiau.

Aš toks optimistiškas tikrai nebūčiau – pilietinė tautos degradacija jau pažengus daug toliau nei nepasitenkinimas paskirais politiniais pasirinkimais ir vienoks ar kitoks sprendimas taip lengvai viešosios nuomonės laivo nebepasuks į kitą pusę. Anot Ainės Ramonaitės, politinio susvetiėmjimo (o tai yra „toks valstybės ir piliečių santykio tipas, kuriam būdinga ir maža (neigiama) politinė parama, ir žemas politinis dalyvavimas“) lygis Lietuvoje yra aukščiausias iš visų posovietinių šalių, o tai yra problema demokratijos veikimui, su kuriuo negali derintis nusivylusio ir valdžia nepasitikinčio, bet veiksmų padėčiai gerinti nesiimančio piliečio vaizdinys.

Lietuviškame internete tiesiog apstu nepasitikinčių politika, bet nieko dėl to nedarančių piliečių raudų. Štai keletas tipiškų pavyzdžių iš diskusijos apie internetinio balsavimo tariamą naudą Džiugo Paršonio tinklaraštyje (apie ją dar parašysiu vėliau atskirai):

Nėra tokių, už kuriuos iš viso balsuoti reikėtų.
O gal čia ir mano išsilavinimo spraga, ir vis dėlto yra partijų už kurias balsuoti reikėtų?

Esu įsitikinęs, kad balsuoti rinkimuose yra ne tik teisė, bet ir pareiga, bet šiuo metu nematau mano balso vertų kandidatų.
Rinkimų sąrašai yra visiška komedija. Kam ten dar žmones rašinėti – tiesiog balsuokim už partijas ir tiek. Bus kaip akcininkų susirinkime – susės partijų lyderiai ir patvirtins ką reikia. Pas vieną – 50 balsų, pas kitą – 5. Ir nebus cirkų su Karaliais ir Sacharukais, Gražuliais ir Uokom. Seimo pastatą brangiai išnuomosim, paliksim vieną salytę 20 vietų ir gana. Naudos bus tiek pat kiek dabar, tik kainuos Valstybei pigiau, gal net į pliusą išeis. Ir gal tiek gėdos neprisidarysim.

Martynai, matau esate iš tų kurie tiki, kad sistema vis dar veikia, ir kad Seimo nariai iš tiesų yra Tautos atstovai. Nėra Lietuvoje Tautos atstovų. Yra tik Partijų ir interesų grupių atstovai. Ant Tautos jiems visiems giliai nusispjaut – vistiek išrinks. O jei ne – ir taip prisplėšiau pilnas kišenes, galima ir užtarnauto poilsio eiti. O jei dar trūksta, partijos kolegos šiltą postą valstybinėje įmonėje parūpins.

parlamentarai gina tik savo partijos, kaip nedidelės konkrečių žmonių grupės ir ją remiančių legalaus ir šešėlinio verslo interesus. Kai kurios partijos dar pusiau atvirai atstovauja užsienio šalių vyriausybes. Tokia yra REALYBĖ.

Esant dabartinei sistemai mano „ėjimas į politiką“ neturi prasmės – tiesiog iš arčiau stebėčiau dabartinį cirką, nuo kurio ir taip pykina. Netgi tapčiau to cirko dalimi – to tai tikrai netrokštu.Todėl savo laiką verčiau gaišiu bandydamas asmeniškai sau kažką pasiekti. Ir jei man pavyks tai nebus DĖL Tautai ir Valstybei

Per paskutinius N metų nemačiau nei vieno į Tautos, Valstybės gerovę orientuoto sprendimo. Vien tik purvą, interesų kovą ir totalų ignorą paprasto žmogaus problemoms.
Todėl ir kuriame naujienų portalą be politikos naujienų. Lankomumo rodikliai leidžia daryti prielaidą, kad ne aš vienas nuo to cirko pavargau ir jis – nebeįdomus.

Arūnas Liuza, Kaunozinios.lt portalo redaktorius

Komentatorius Mantas ten taip pat taria savo žodį:

aš dar neemigravau, nors reiktų, bet nenoriu, nes myliu tą žemę, kuria kasdien tenka vaikščioti, myliu ir žmones, su kuriais bendrauju, bet politiką kaip televizinį šou niekinu. Taip, esu prisitaikėlis, gyvendamas sistemoje – atrodytų iš šalies, bet, šioje vietoje ne sistemoje gyvenu, o šalia jos – savo kuriamame pasaulyje, kurį tik koreguoja sistema.

(visas komentaras)

Ir dar vienas labai geras populistinis pataloginio nepasitikėjimo pavyzdys iš B.Burgio tinklaraščio komentatorių tarpo:

3. Pasikeitimai Lietuvoje įmanomi tik piliečiams atėmus valdžią iš partijų.Partinės ,,demokratijos“ etapas baigiasi,nes jų išsigimimas pasiekė dugną.Problema yra tik viena:visuomeninių pilietinių judėjimų susiskaldymas ar suskaldymas.

nv (visas komentaras)

Visiems viskuo nepasitikintiems bei nusivylusiems ir vis tik nieko politikoje nežadantiems keisti piliečiams  primygtinai siūlau paskaityti profesoriaus Alvydo Jokubaičio paskaitos konspektą su Pierre Rosanvallon mintimis apie situaciją su piliečių nepasitikėjimu dabartiniuse demokratiniuse režimuse ir pagalvoti, kur tai mus nuves. Ar tik ne į niekur?

Konspektą patariu skaityti ne čia, o šioje PDF rinkmenoje (turinys tas pats, tik patogiau (su visais pabraukymais, paryškinimais ir panašiai) suformatuotas).

__________

Pierre Rosanvallon. Prancūzas. Jį kaip politikos filosofą šiuo metu dar tik atranda pasaulis. „Counter-democracy“ – viena iš naujųjų jo knygų.

P. Rosanvallon nesutinka su tuo, jog, kaip teigiama politika šiuo metu smunka ir kad ateina demokratijos saulėlydis. Viskas priklauso nuo to, kaip apibrėžiame sąvokas, kaip į jas žiūrime, kaip suprantame pačią demokratiją.

Anot P. Rosanvallon, demokratija visada yra iškreipta, nepilnai įgyvendinta ir panašiai. Tokia yra šios santvarkos prigimtis – galime tik artėti prie idealo, bet ne jį pasiekti.
Du demokratijos bruožai išskirti:
1.Demokratija padeda sukurti teisėtumą valdžios per rinkimus (legitimizacija).
2.Demokratija susiduria su pasitikėjimo problemomis. O, kaip žinome, kuo visuomenėje yra daugiau pasitikėjimo, tuo visuomenė veikia efektyviau.
Šie bruožai konkuruoja tarpusavyje. Demokratijoje yra nuolatinė įtampa tarp valdžios teisėtumo ir pasitikėjimo ja. Pasitikėjimas demokratine valdžia mažėja iš karto po rinkimų. Nepasitikėjimas valdžia šiais laikais jau yra institucionalizuotas. Žmonės moka tik nepasitikėti valdžia. Nepasitikėjimas yra sudėtinė demokratinės sistemos dalis.

Yra du skirtingi nepasitikėjimo tipai:

• Liberalus nepasitikėjimas. Valdžia nepasitikima yra iš principo. Norima silpnos valdžios, nes kuo mažiau valdžios – tuo geriau visuomenei. Nepasitikėjimas yra despotijos prevencija.
• Demokratinis. Juo norima valdžią iš tiesų priversti tarnauti demosui.
  Trys formos demokratinio nepasitikėjimo:

1. Valdžios priežiūra. Reikia nuolat stebėti, ką valdžia daro. Žiniasklaida, priežiūros institutai ir kiti būdai.
2. Prevencijos forma. Piliečiai buriasi kartu, kad galėtų valdžiai sutrukdyti įvykdyti kokį nors užmojį.
3. Juridizacija. Politiniai reikalai paverčiami teisiniais – kad kontroliuoti valdžią. Manoma, jog teisiškai galime valdžią sukontroliuoti labiau, nei politiškai.

Dabar turim ne domokratinį, o kitokį, naują režimą, kurį Ronsanvallon vadina kontrademokratija. Kontrademokratijoje nėra atmetama demokratija (rinkimų demokratija), bet stojama prieš rinkimų demokratijos įsteigtą valdžią. Kontrademokratija sukuria papildomą nepasitikėjimą demokratija. Su Rinkimų demokratija konkuruoja nepasitikėjimas demokratija. Tai yra nauja politinė santvarka.

Kaip sukontroliuoti tuos, kurie yra valdžioje? Reikia surasti atsvaras rinkimų demokratijai, sudaryti kontrolės valdžiai mechanizmus. Organizuota nepasitikėjimo valdžia forma, tai demokratijos transformacijos dalis, būdas, kaip galima kontroliuoti išrinktuosius. Stengiamasi atsverti, kad tie, kurie atėjo į valdžią, kuri yra teisėta, neatitrūktų, kad būtų tavo valdžia. Uždavinys daug sudėtingesnis, nei gali atrodyti. Kaip kažką galima ištaisyti? Mūsų visa kūryba nukreipiama ne į demokratiją, bet į kontrademokratiją.

Sukuriami trys institutai valdžios kontrolei:

• Valdžios priežiūra per matomumą; valdžios stebėjimas
• Kaltinimai valdžiai. Formuluojami kaltinimai ir pasmerkimai.
• Valdžios vertinimas. Nuomonių apklausos ir t.t. Viena, demokratija yra pozityvi – kai ji išrenkama, o po to ji tampa negatyvi – reikia ją apriboti, pasipriešinti ir t.t.

Tai, kas anksčiau buvo liaudies suverenitetas, virto negatyviu sugebėjimu atmesti. Atsiranda atmetimo demokratija. Tuo pačiu metu mažėja pozytivioji demokratija (savivalda, piliečių iniciatyvos ir t.t.). Atemtimo demokratija yra veto demokratija – atsiranda nuolatiniai kaltinimai ir konfrontacijos, bet situacija dėl to visiškai nesitaiso. Šiuolaikinis demokratijos pilietis yra sarginis šuo, saugantis demokratiją. Suverenitetas nebėra įgyvendinamas vien tik tiesiogiai – išrinkai valdžią, išrinkai atstovus, bet ir papildomas kontrademokratija – piliečiai nuolat save parodo per nepasitikėjimą.
Kalbos apie pasyvų pilietį yra mitas. Pilietis iš tikrųjų nėra pasyvus. Problema yra ne pasyvumas, o pasikeitęs įsitraukimas į politiką, politiškumo ir pilietiškumo prigimties kaita. Nyksta politinės partijos, didėja susibūrimai kaip reakcijos į valdžios veiksmus. Piliečiai ir be balsavimo parodo savo nepasitenkinimą valdžia.
Rinkimų demokratija vis labiau nyksta ir ėmė iš esmės keistis politinės veiklos modelis. Dingo susidomėjimas viešais reikalais (res publica), nusmuko politinis aktyvumas. Paradoksas: visi nori veikti valdžią, bet niekas nebenori būti politikoje. Politiką norima valdyti per nepolitinius dalykus.
Susiduriame su prasmių kūrimo problema. Piliečiai neberanda bendrų prasmių, kad susivienytų, daug lengviau veikti kontora, prieš. Mūsų veiksmai neturi ilgalaikio susisiejimo kultūros. Kontrademorkatija yra nepolitinis dalykas, ji griauna politika, jos efektai nepalankūs politikai, bet ji vis tik turi politikos aspektą. Kontrademokratija kuria nepasitikėjimą, jis skatina naujas valdžios juodinimo formas, ji kuria negatyvumą, kuriuo nori išgelbėti demokratiją, tačiau tai demokratijos negelbsti. Viso to efektas – žmogaus pasitraukimas nuo politikos. Piliečiai patys nenori imtis savivaldos, imtis veiksmų.
Demokratija niekada nėra nustatytas modelis, ji griauna įvairiausius modelius, ji niekada neturėjo originalaus modelio, pagal kurį galima pamatuoti, kuri visuomenė yra įgyvendinusi demokratiją, o kuri dar ne. Yra daugybė modelių – graikų ir kt. – kurių elementai šiandien tebėra yra, bet nėra vieno.
Skandalų reikšmė dabartinėje politikoje išaugo. Taip atsitinka, nes yra nepasitikėjimas valdžia, noras atskleisti tai, ką, kaip įsivaizduojama, ji valdžia. Skandalai susieti su perrinkimumo reikalavimu. Partijų svarbai nusmukus, santykis su politika tapo daug labiau asmeninis, taigi todėl tiek daug dėmesio ir skiriama skandalams. Žiūrima ne į partiją, o į atskirus individus. Anksčiau partijų kova buvo aršesnė, daugiau svarbos turėjo ideologijos, taigi atskiro partijos nario blogas elgesys neiššaukdavo tokios didelės reakcijos kaip dabar. Media nėra dėl to kalta, ji tiesiog prisitaikė prie naujos politikos. Pasmerkimas tampa nauja politinio dalyvavimo forma – daugybei piliečių valdžios pasmerkimas yra vienintelė jų politinio dalyvavimo forma.
Visuomenės demokratija atsiskiria nuo valdžios kuriamos demokratijos. Sarginis šuo (visuomenė) pats pasiima valdžią, jis nori valdyti per savo rodomą nepasitikėjimą. Jis nenori eiti į valdžią per politines partijas. Jis nori tik stabdyti valdžios mašiną – politika keičiasi. Politika yra susijusi su tam tikrų politinių problemų sprendimu. Dabar tam tarsi nebereikia stabilių grupių, partijų, organizacijų. Galima ir kitaip daryti įtaką valdžiai. Geriausiai tai rodo internetas, kur visi gali dalyvauti ir beveik niekas negali kontroliuoti. Tačiau internetas nesukuria atsakomybės, jis skatina negatyvizmą. Kritikos daug, bet jokio piliečių veiksmo nesukuria, nes jie nenori prisiimti atsakomybės.
Tarp spaudos ir valdžios yra nuolatinis konfliktas. Tai konfliktas tarp skirtingų visuomenės reprezentacijos mašinų – susiduria du skirtingi reprezentacijos būdai. Vienas būdas – visuomenė gali parodyti save rinkimų metu, galima pamatyti, kas yra visuomenė, pagal tai, kas susirinko į Seimą. Antras būdas – visuomenė nori parodyti save per žiniasklaidą, institucijas ir t.t. Žiniasklaida pradeda kurti savo galingą viešosios nuomonės (kuri yra nematomas, savo logiką įgavęs galios institutas, tuo tarpu išrinkti politikai yra matomi) reprezentaciją – tik nėra aišku, kas jai suteikė šią teisę. Patys rinkimai pamažu yra desakralizuojami. Tikrasis suverenitetas pradeda nykti, o kitas (žiniasklaidos kuriamas) suverenitetas yra abejotino statuso.
Politikoje vis labiau nyksta politiniai tapatumai, klasių kova, tuo pačiu ir partijos, Partijos nebeformuoja piliečių ateities vizijos. Problema ta, jog baigėsi konstruktyvioji demokratijos era. Stiprėja negatyvi politika. Rinkimai yra ne žiūrėjimas į ateitį, bet baudimas už praeitį – baudžiami tie, kurie yra valdžioje, siekiama ne išrinkti patinkančius, o pašalinti „bloguosius“. Idėjų politiką pakeitė nepasitikėjimo politika.
Pradeda stiprėti populizmas – patologinė kontrademokratijos forma. Populizmas siūlo išspręsti reprezentacijos problemą. Kadangi elitas sugedęs, nebelieka atstovų: populistai sako, jog valdžią turi perimti liaudis, siūloma pereiti prie tiesioginės demokratijos. Per populizmą gali atsidaryti durys ir totalitarizmui. Nepasitikėjimas tampa toks didelis, jog valdžia pradedama traktuoti kaip priešas – kraštutinis negatyvizmas. Tikima, jog viskas gali susitvarkyti grįžus prie tiesioginio populis valdymo. Visa tai stumia į populizmą. Populis pretenduoja tapti tautos valia, kad nebūtų tarpininkų tarp atstovų ir demoso (panašiai buvo ir SSRS).
Kitas siūlomas kelias iš dabartinės aklavietės be populizmo yra juridizacija. Visuomenės problemos vis labiau perkeliamos iš politinių sprendimų lauko į teismus. Kodėl teisė geriau už politiką? Teisė aiškiau apibrėžia atsakomybę, teismų sprendimai yra galutiniai (todėl teismas atrodo patikimesnis). Teisės sprendimai žiūri į praeitį, o politikai žiūri į ateitį. Vis daugiau ir daugiau klausimų sprendžiama teisinėse institucijose, nes politikai nebesugeba priimti sprendimų.

Piliečiai vis labiau tampa vartotojiški. Į politiką žiūrima kaip į plataus vartojimo dalyką, kaip į prekę. Nustojama pasitikėti politinių veiksmu, stiprėja depolitizacija, niekas nesugeba pasiūlyti naujų alternatyvų. Revoliucija kaip pavojus yra pašalinta, jos niekas nebesitiki, užtat atsirado populizmo pavojus. Atsiranda negatyvios masės, kurios jau negali susiburti ilgalaikiams politikos tikslams. Politika praranda savo prasmę, substanciją. Piliečius vis mažiau riša bendri dalykai, bendri simboliai.

__________

Ačiū Marijai už paskolintą konspektą – suliejus du variantus, bendras rezultatas gavosi tikrai neblogas.

XX amžiaus tamsuoliai drįso eiti į bažnyčią.

XXI amžiaus tamsuoliai drįsta pasakyti, kad homoseksualumas nėra norma

(joysaphine nuotrauka)

***

Nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti Vladimir Bukovskij straipsnį „Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą“ Bernardinuos.lt. Nors straipsnis ir ilgas, o tokius žmonės vengia skaityti kompiuterio ekrane (o daugelis šiais laikais išvis skaityt vengia), bet tikrai verta. Arba verčiau galite nusipirkti naujausią „Naujojo Židinio – Aidų“ numerį (kaip aš ir padariau).

Sveikas žvilgsnis į tam tikrus kasdienybės niuansus.

Dabar cenzūra pasiekė tokią ribą, kad, manau, Shakespeare’as mūsų laikais nebegalėtų rašyti. Daugelio jo kūrinių nūnai statyti nevalia: „Venecijos pirklys“ – antisemitizmas, „Otelas“ – rasizmas, „Užsispyrėlės sutramdymas“ – seksizmas… Netgi į „Romeo ir Džuljetą“ viena mokytoja atsisakė vesti savo mokinius, pareikšdama, jog tai „šlykštus heteroseksualinis šou“ ir ji ten mokinių nevesianti! Taigi cenzūra dabar jau masinė ir netgi palaikoma baudžiamosios teisės. Prancūzijoje vienas Nacionalinio susirinkimo deputatas neseniai viešai pajuokavo homoseksualizmo klausimu – ir jam priteisė sumokėti baudą, jei neklystu, 20 000 eurų. Dabar tai dar tik bauda, o vėliau pradės sodinti į kalėjimą: mes žinome, kaip tokie dalykai vyksta, matėme, kaip greitai viskas evoliucionuoja represijų linkme.

V. Bukovskij

***

Laikas visada sustato viską į savo vietas.

***

Mažiausia blogybė.

Oligarchų siaubas.

Lietuvos Dalia.

Gyvenime mes mėgstame kurti epitetus apie savo pažįstamus. Prilipdyti etiketes, kitaip sakant. Gan dažnai sugalvojimo metu jos būna daugiau mažiau teisingos.

Visai kas kita, kai į darbą pasitelkiamos žiniasklaidos priemonės. Viešoji nuomonė ten kaip molis puodžiaus rankose.

Žiniasklaida (turiu galvoje masinę) Lietuvoje nėra sąžininga, nėra švari. Negaišiu laiko čia tai įrodinėdamas (egzaminai artėja visgi).

Užtenka vien to, kad Grybauskaitė žiniasklaidoje šmėžuoja nuolatos. Apie jokį kitą kandidatą rinkiminės kampanijos, o ypač kelis mėnesius iki jos pradžios nebuvo tiek prirašyta ir prispausdinta. Sutiks ar nesutiks gerbiama komisarė kandidatuoti? Pritars ar nepritars jos kandidatūrai sisteminių partijų seniai? Išaugo jos reitingas dar procentėliu kitu ar ne?

Su jokiu kitu kandidatu nėra taip pagarbiai šnekamasi agitacinėse TV laidose („Gerbiama Dalia…“).

Įvaizdį suformuoti – reiškia padaryti, kad kiti galvotų apie tave taip, kaip tiems kitiems patiktų apie tave galvoti. Tada ateina į darbą technologijos. Technologija – kai specialūs technikai panaudoja specialius įrankius reikalingiems varžtams prisukti arba atsukti.

Technologija gali pakeisti net tavo akių spalvą, tada pradedi matyti pasaulį kitomis spalvomis ir po kiek laiko pradedi galvoti, kad ir kiti taip mato. Tačiau tai netikras kelias. Net jei laimėsi, tai trumpam. Būtina, kad ir kiti pradėtų matyti tave spalvingai.

Čia įsijungia aukštosios technologijos. Jos uždeda rožinius akinius visiems ir ilgam.

racas.lt

Jos pilna visur. (Beveik) visiems įteigtas vaizdas, kad ji vienintelė dar pajėgi padaryti tvarką. Kalba griežtu tonu, aplinkiniai niekada neužmiršta paminėti, kad ji turi karate diržą. Be abejo, juodą.

Maiše gaunamos katės kailio spalva ir nagų ilgis mažai ką domina, nors būtent nuo katės priklausys pelių skaičius ūkyje ir grietinės puodynių turinys. Maišas vertinamas ir dėl to, kad yra užrištas juodu karatė diržu.

Tomas Čyvas, „Balsas.lt“

Kažkada lietuvius (protestavusius prieš Ignalinos atominės elektrinės atidarymą) įtikino, kad be atominės visiems amen. Dabar lygiai taip pat visi tikri, kad studijuoti komunistų partinėje mokykloje irgi yra nieko tokio (netgi beveik privalumas). Labai geras komentaras šia tema yra A.Račo bloge.

Musė,

Vasaris 27, 2009 11:15 ryte

„Aš tai tik vieną klausimą noriu užduoti. Pasakykite, ar kuris nors iš gerbiamų komentatorių, prieš kelioliką metų budėdamas prie TV bokšto ar parlamento, bent akimirkai galėjote įsivaizduoti, kad kažkada be jokių skrupulų ir abejonių rinksime prezidentę, baigusią aukštąją partinę mokyklą, dėsčiusią politinę ekonomiką?? Ir dėsčiusią iki pat 1990 m., jau gerokai po Baltijos kelio?

Žmonės, kas su mumis darosi? Kada mes spėjome taip pasikeisti? Nuo kada dalykinės savybės, kalbų mokėjimas ir panašūs techniniai dalykai yra svarbesni už vertybes, renkant PREZIDENTĄ? Juk ne ūkvedį renkame. Ne derybininką su Europos Sąjunga. Renkame Prezidentą, kuris visų pirma turėtų būti moralinis autoritetas, neturintis juodų dėmių biografijoje.

Nesu nei davatka, nei cypdavatkė, bet džiaugiuosi, kad kažkas (Stancikas) dar kelia tokius nepatogius ir jautrius klausimus. Nemanau, kad visur ir visada turi nugalėti vien pragmatizmas ir racionalumas. Vien tuo vadovaudamiesi mes visi būtume ne kas kita kaip maximos.“

Labai įdomių pastabų (apie tai dar paskaityti galite šiame interviu) kandidatei turėjo ir Zigmas Vaišvila, neseniai sulaukęs geros dozės kompromatų (man įdomu, yra Lietuvos politikoje nors vienas „švarus“?) ir iš karto sugeneravęs itin ilgą (turbūt ilgesnį, nei pats straipsnis) „Prašymą paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją“.

Pats nepaneigiamiausias kaltinimas Grybauskaitei ko gero yra gyvenamoji vieta pastaruosius tris metus. Lietuvos konstitucijoje labai aiškiai parašyta…

78 straipsnis
Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje

Ar Grybauskaitė gyveno Lietuvoje pastaruosius tris metus? Ne, juk visi gerai žino, kad ne. Ji dirbo Europos Komisijoje, į kurią ją pasiuntė (delegavo, jei jums taip labiau patinka) kas? Taip, socialdemokratai. Tie patys socialdemokratai, kurie įsteigė LEO LT, tie patys socialdemokratai, kurie bereikalingai išplėtė valdininkų armiją, tie patys socialdemokratai, kurie……..

Ar įmanoma tokiomis aplinkybėmis sakyti, kad esi nepriklausomas ir nesusisaistęs? Vargu.

Bet ar kiti kandidatai geresni? Sunku pasakyti. Žinot, ką man primena dabartinė situacija, kai nėra iš ko rinktis ir kandidatas už kandidatą netinkamesnis?

Fasadinę demokratiją. Rinkimus dėl akių. Kodėl nėra tikros pasirinkimo laisvės, kodėl turime rinktis iš iki skausmo matytų žmonių (nors ir naujais skudurais pasirėdžiusių)? Iš tiesų viską juk valdo pasiūla, o ne paklausa.

Pasiūla formuoja paklausą. Ir paklausa niekada nesprendžia, o tik renkasi iš Pasiūlos variantų.

Todėl klientas niekada nepasakys, ko tiksliai jam reikia – jis tik pajėgus pasirinkti iš siūlomų variantų.

jaskonis.lt

Ta pati jau cituota komentatorė Musė iš A.Račo blogo vėliau rašė:

Ir jūs labai teisus, kad aš vėl einu į kompromisus su savo sąžine ir vėl balsuosiu už mažiausią blogybę. Nes nematau alternatyvų ir yra labai liūdna, kad tenka balsuoti už katę maiše.

Guodžiu save tuo, kad D. Grybauskaitę palaimino A. Kubilius ir net V. Landsbergis. Nemanau, kad profesorius, turėdamas kažkokių neigiamų žinių apie D. Grybauskaitės veiklą sovietiniais metais, būtų nutylėjęs. O jei jau V. Landsbergis tokių žinių neturi, tai gal jų ir apskritai nėra :)

Bet ar to reikia? Ar reikia Lietuvai, kad po to tapimo prezidente Grybauskaitė būtų galimai šantažuojama kompromituojančios informacijos valdytojų (mano nuomone, tikimybė (matant kaip miglotai šneka apie savo biografiją kandidatė), kad tokia informacija egzistuoja, tikrai nemenka)? Klausimas retorinis…

Per rinkimus būkime protingi.