***

Šiam kurorte yra toks Vytauto parkas (tokio pat pavadinimo parkas yra ir Kaune, tik birštonietiškasis dar neprivatizuotas), jame stovi Vytauto Didžiojo skulptūra.

Jokūbonio skulptūroms būdinga vidinė ramybė, orumas, būtent šiuos bruožus galima įžvelgti ir „Vytauto Didžiojo“ skulptūroje, kuri tarsi byloja kunigaikščio besigėrėjimą ramiu Birštono kurortu.

(šaltinis)

Gaila, bet paukščiams žemiški autoritetai nelabai rūpi.  O birštoniečiams nelabai rūpi paminklo švara.

Bet šiaip Birštone tikrai gražu, galėčiau ten gyventi išėjęs į pensiją.

***

Sėdžiu bibliotekoje ir skaitau „Veidą“. Koridorėlyje (skaityklos durys atviros) pasigirsta pokalbis. Senyvas vyras pasakoja apie tai, kaip jo žmona padėjo jam išspręsti kryžiažodį.

– Klausiu, gal žino prancūzą mokslininką, atsisakiusį Nobelio premijos? Trečia raidė „r“… – ir guviu tonu paskelbia, – Ir tada ji man sako: “Gal kartais bus durnius?“.

Vyras ir dvi jo besiklausiusios bibliotekininkės ima garsiai juoktis. Besijuokdamas vyras galiausiai pradeda chroniškai kosėti.

Beje, jei kam nors įdomu, tai Nobelio premijos atsisakė rašytojas, filosofas Ž. P. Sartras (išsiaiškinau grįžęs).  Kodėl jis tai padarė?

Jis atsisakė skirtos Nobelio literatūrinės premijos, tvirtindamas, kad niekada nepriima jokių oficialių apdovanojimų ir nenori savęs sumenkinti iki institucijų lygio.

Vikipedija

Vis tik po to gailėjosi dėl prarastos piniginės premijos dalies ir bandė ją gauti.

However, Lars Gyllensten, long time member of the Nobel prize committee has claimed in his autobiography that Sartre later tried to access the prize money, but was subsequently turned down. Allegedly, the French philosopher in 1975 wrote a letter to the Nobel Prize committee saying that he had changed his mind about the prize, at least when it came to the money. At which point the prize committee is said to have declined the request, stating that the funds had been reinvested in the Nobel institute.

Iš Vikipedijos

***

Skaitau „Veidą“ toliau. Į biblioteką įeina vidutinio amžiaus moteris ir pasako, kad buvo užsirašiusi į norinčių pasinaudoti internetu (taip taip, kai kuriose bibliotekose yra tokia galimybė) eilę.

– Prašau eiti, kompiuteris laisvas. – sako bibliotekininkė (ant manęs ji truputi pikta, nes prateriojau vieną „Veido“ numerį).

Moteris nueina. Po kokių penkių minučių iš kambario, kuriame tarp knygų įkištas kompiuteris, sklinda garsai, įtartinai panašūs į girdimus „Bubble Trouble“ žaidime. Pavasaris.

***

Netoli mano namų yra vaikų darželis, dažnai tenka pro jį praeiti. Kartą net straipsnelį apie jį esu parašęs.

Ten kažkada dienas leido mano brolis ir sesė. Norėjo ir mane ten vesti, bet man biasiai nepatiko.

Teritorijoje augančius medžius nusprendė nugenėti, bet ne šiaip apretinti šakas, o tiesiog palikti styrantį kamieną. Tiesą sakant, man tokie stuobriai atrodo bjauriai – taip ir pagalvojau pirmą kartą išvydęs, kas liko iš ten augusių medžių.

Bet juk viskas priklauso nuo požiūrio, ar ne ;) ? Kai dabar einu pro šalį, mąstau, kad šiti keistos formos daiktai tiesiog yra nelabai pavykęs modernaus meno eksperimentas (bet vis tik pavykęs daug labiau, nei vamzids). Tik dar galėtų būti nudažytos kokiais nors organiškais ir medžiui nekenkiančiais dažais, jei tik tokių būna (tačiau gal tada kas nors sugalvotų uždėti tagą? Gerai, kad kol kas Kaune nėra mados užtaginti medį…).

***

Iš darželio eina moteris su mažyčiu vaiku, įsikibusiu jai į ranką. Jis krykštauja ir kažką kalba ta tik tėvams suprantama kalba. Tuo tarpu mama šnekasi mobiliaku. Iš kažko žvengia, jos juokas panašus į kumelės. Tada bjauriu ir specialiai iškraipomu balsu sako:

– Klausyk, atsakysi už bazarą. Koks lūžis, b**t?

O gal vis tik ten buvo pamotė?

***

Suvalgau karamelinius ledus ir išeinu iš „McDonald`o“. Šalia čiuožyklos ant grindinio atsiklaupusi darbuotoja su kažkokiu metaliniu gremžtuku gramdo prie plytelių prilipusias išspjautas kramtoškes.

***

Jonas Vilimas, LTV muzikos laidų prodiuseris ir Lietuvos „Eurovizijos“ konkurso koordinatorius, trindamas savo smakrą sako jo besiklausančiai šimtinei moksleivių:

– Aš irgi ne be nuodėmės… – ir paslaptingai nusišypso.

***

Sugalvojau, kad jau pats laikas išleisti per nežinia kiek laiko susikaupusius baltus centus. Kai tik jų turėdavau, mesdavau į ant stalo pastatytą kolbą. Galiausiai ji beveik pasiekė viršų (kairėje matote tik likučius), o aš dar prisiminiau ir tai, kad valstybei baltų centų gamyba nemažai kainuoja. Labai tiksliai suskaičiuoju 80 centų baltomis monetomis, pridedu dar truputį geltonųjų ir einu į „Maximą X“ (kurią iki šiol tebevadinu „Minima“), pirkti ledų.

Vaniliniai ledai „Klasika“ turi pagaliuką ir skanų šokolado glaistą. 1Lt 39ct. Paduodu 1,40Lt (suskaičiavau tikrai gerai). Pardavėja neatrodo ypač tuo nepatenkinta – paprasčiausiai susiraukus kaip ir visada. Mikliai suskaičiuoja. Aš vieno cento grąžos negaunu. Na, tiek to. Gal suklydo, visiems juk pasitaiko.

Kita diena. Vėl surenku ir atidžiai suskaitau kiekvieną monetą baltų centų krūvoje. Šį kartą parduotuvė „IKI“ (kurią iki šiol kartais vadinu „Gričiupiu“ – taip ji vadinosi prieš daugiau nei dešimt metų), ledai – „Baltosios varnelės“ kavos skonio. Labai skanūs, tikrai. Jei dar niekad nebandėt – paskubėkite, mat įmonės krizės metu linkusios netikėtai bankrutuoti (Taip aš daugiau ir nebeparagausiu „Voveraitės“ kremo :D).

1Lt 39ct. Paduodu 1Lt 50ct. Pardavėja ne tokia rūškana kaip vakarykštė. Spėkite, kiek gi grąžos gaunu? Du centus…

Man tikrai norisi tikėti, kad pardavėjos padaro šitas klaidas netyčia, tačiau juk jos ten ne pirmą dieną dirba. O gal čia kažkokia tinklų taktika specialiai šitaip atgrasyti pirkėjus nuo didesnio kiekio  baltų centų išleidimo? Arba gal jos mano, kad klientas, sukėlęs joms nepatogumų, turi ir pats jų patirti, ir tiesiog tuos kelis centus specialiai numeta į kasą? Nežinau. Juk pardavėjų toks ir yra darbas – skaičiuoti. Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Nors dažnas turbūt pasakytų, kad tikrasis pardavėjų darbas – apgauti klientą.

***

Dar mačiau..:

1) lietuvišką suši

2) Kvailą apskritimo apibrėžimą devintokų matkės kontrolinyje. Dauguma gavo ketvertus, nors nelabai buvo verti net ir tiek (3,5 taško iš 17 vertinama 4/10? Matyt, pačiai matematikos mokytojai reikėtų grįžti šiek tiek pasitobulinti). Kitą savaitę kaip tik rašom iš geometrijos…

3) Polski Fiat (pirmą kartą Lietuvoje).

In Poland it is called Maluch, which literally means ‘a little kid’ or ‘something small’

Vikipedija

***

Mačiau, kaip duodama ateitininko priesaika. Ne pirmąsyk, bet kiekvieną kartą tai būna išskirtinis įvykis.

***

Žinoma, ko gero kaip ir daugelis jūsų mačiau visiškai pribloškiantį Susan Boyle pasirodymą. Žinoma, galima sakyt, kad čia nieko išskirtinio, daug žmonių moka gražiai dainuoti, yra talentingi ir panašiai, tačiau aš manau, kad tai tikrai absoliučiai nuostabu. Primena tai, ką mes taip dažnai pamirštam.

I had a dream my life would be
So different from this hell I’m living