−Ar tiesa, kad gyvendamas Bulgarijoje tapote stačiatikiu?

−Šioje šalyje gyvenau pas tikinčius žmones, todėl vieną dieną nusprendžiau pasikrikštyti Stačiatikių bažnyčioje. Vietos dvasininkas sakė, kad taip pasielgę žmonės netampa nuodėmingi.

Kita vertus, juk Dievas yra vienas – tai tas pats Jėzus Kristus. Dažnai lankydavausi bažnyčioje. Mane nuramindavo joje tvyranti dvasinė ramybė, papročiai, smilkstančios žvakutės.

***

Liturginis šios dienos skaitinys:

Evangelija pagal Luką

Lk 15

Jėzaus gailestingumas. Paklydusios avelės palyginimas

¹ Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. ² O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. ³ Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:

Sūnaus palaidūno palyginimas

¹¹ Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus.^{[i1] 12} Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. ¹³ Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

¹⁴ Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. ¹⁵ Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti.^{[i2] 16} Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.^{[i3] 17} Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! ¹⁸ Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. ¹⁹ Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ ²⁰ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. ²¹ O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ ²² Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!^{[i4] 23} Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! ²⁴ Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.

²⁵ Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. ²⁶ Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. ²⁷ Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. ²⁸ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. ²⁹ O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. ³⁰ Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’. ³¹ Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. ³² Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“

Išnašos:

1
Lk 15,11-15,32: Šis palyginimas yra dviejų dalių: 11-24 eil. nusidėjėlio skurdas ir grįžimas pas gailestingąjį Dievą; 25-32 eil. teisuolio nepasitenkinimas beribiu Dievo atlaidumu ir švelnus, teisiojo pykčiui priešingas Dievo atsakymas. Teisieji kviečiami drauge su Dievu džiaugtis nusidėjėlių išsigelbėjimu.

2
Lk 15,15: Ganyti kiaules izraelitui – niekinamas darbas, nes Mozės Įstatyme kiaulė – nešvarus gyvulys.

3
Lk 15,16: Artimuosiuose Rytuose kiaules šerdavo jonmedžio ankštimis.

4
Lk 15,22: Žiedas yra galios ženklas, apautos kojos – laisvojo požymis, priešybė basam vergui.

***

Ir čia dar dienos skaitinyje praleista penkiolikto skyriaus vieta:

³ Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: ⁴ „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! ⁵ Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ⁶ ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’ ⁷ Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.

Pamestoji drachma

⁸ Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? ⁹ Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi.’ ¹⁰ Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.“

***