Bet būdavo. Žemiau pacituotas komentaras turbūt geriausias, kokį esu skaitęs, ir tikrai ne vien dėl man kaip kauniečiui artimos bei svarbios temos. Rastas jis po L. Donskio senu straipsniu „Nemylimas miestas“ (kurį, nors ir suprasdamas, kad vasarom žmonės nėra linkę užsiimti nors kiek rimtesniais dalykais, taip pat labai rekomenduoju paskaityti).

foto šaltinis

LT, 2007 02 12 20:50

Kaip visada puikios Leonido įžvalgos. Ne kartą sakiau, kad tai Kaunui likimo duotas žmogus.

Leisiu ir sau tarti čia keletą žodžių. Mano giminės istorija tampriai susijusi su šiuo nuostabiu miestu, žėrinčiu perlu Lietuvos karūnoje.

1) Turime įsisąmoninti, kad šiandieninis Kauno būvis – tai kryptingos sovietizacijos rezultatas. Sovietų hidra puikiai suprato, kad didžiausią pavojų jai kelia buvusių nepriklausomų Baltijos šalių sostinės su galingu intelektualiniu, istoriniu, kultūriniu, mentalitetiniu, ekonominiu jų potencialu. Būtent dėl to į Rygą ir Taliną buvo nukreiptas rusifikacijos srautas. Lietuvoje susidarė ypatinga padėtis – Kaunas staiga nustojo buvęs laikinąja sostine, sostinės statusas grįžo nutautėjusiam (tada) Vilniui. Kauną reikėjo paversti provincija, Nepriklausomybės metus paskandinti į užmarštį. Tai buvo unikalus šansas okupantui, IR JIS JĮ SĄMONINGAI IR KRYPTINGAI ĮGYVENDINO.

foto šaltinis

2) Kas gi atsitiko su Kaunu okupacijos metais? Iš 150,000 jo gyventojų (1939 m.) 50,000 buvo ištremta. Beveik visas elitas, dar likęs po 1940 – 1941 m. represijų, pasitraukė į Vakarus 1944 m. Geriausius namus užėmė rusų kolonistai ir komunistai. Europinio lygio baldai ir meno kūriniai buvo išgrobstyti. Automobiliai rekvizuoti raudonosios armijos ir vokiečių. Į aukštutinių Lietuvos klasių vietą plūstelėjo kaimiečiai iš aplinkinių apskričių (Aukštaitijos ir Suvalkijos). Jie apgyvendino nacionalizuotus namus. Inteligentijos likučiai, kurie liko nepasitraukę 1944 m., beveik visi persikėlė į Vilnių. Kaune liko tik tarpukario inteligentų ir aukštesniųjų klasių nuotrupos bei dalis nerepresuotų žemesniųjų klasių. Ir štai tokį Kauną po 1972 m. užgriuvo kraštutinės represijos. Komunistinė kolaborantinė „valdžia“ negailestingai trypė bet kokius laisvės daigelius. Tai, matyt, juodžiausiais laikotarpis visoje Kauno istorijoje. Ryškėja ir komunistinės valdžios taktika po 1972 m. Buvo sąmoningai kuriamas „kriminalinio miesto“ įvaizdis. Šis įvaizdis buvo kuriamas praktikoje – leista beveik atvirai vogti, kad visi „būtų susitepę“ („krugovaja poruka“ (rus.)). Buvo diegiama formulė: gali vogti, bet nedrįsk „politikuoti“.

3) Ką turime daryti šiandien? Turime pirmiausia įsisąmoninti keletą KERTINIŲ dalykų:

a) Kaunas yra „perlas pelenuose“ – jo sušvytėjimas dar priekyje. Šiandien tas perlas dar po giliu pelenų sluoksniu. Kauno istorinis, kultūrinis, ekonominis, politinis potencialas yra milžiniškas, ir šiandien jis net beveik nepradėtas naudoti.

b) Turime suprasti Kauno tapatybės kodus. O jų yra 3 kertiniai: 1) renesansinis (Hanzos) miestas; 2) Art Deco miestas; 3) būsimasis Lietuvos ekonominis (pramonės, prekybos, logistikos, naujų technologijų) centras.

1) RENESANSINIS (HANZOS) MIESTAS. Miestas, klestėjęs 1410 – 1655 m. Reikia prikelti nuostabų Kauno senamiestį. Jį tinkamai sutvarkius, tai būtų perlų perlas. Reikia atgaivinti Hanzos dvasią. Kaunas – tai lietuviškos miestietijos lopšys. Reikia atsigręžti į upes – jos ir pagimdė Kauną. Nuostabią senąją Kauno miestietišką dvasią aprašė Vladislovas Sirokomlė savo „Iškylose po Lietuvą“. Ten jis pabrėžė Kauno veržlią prigimtį, nulemtą geografinės padėties, priešpastatė ją Vilniaus romantikai, ir išpranašavo Kaunui daug žadančią ateitį. Šiuos V. Sirokomlės žodžius kauniečiai turėtų iškalti ant rotušės fasado.

foto šaltinis

LT (tęsinys), 2007 02 12 20:57

2) ART DECO MIESTAS.

Šie žodžiai daugeliui nieko nesakys. Tada reikia juos surinkti per Google, ir paaiškės antras Kauno kodas. KAUNAS YRA UNIKALUS ART DECO MIESTAS PASAULYJE. Ne Europoje, ne Amerikoje, o PASAULYJE. Manau, visus Art Deco stiliaus pastatus reikia įtraukti į vieningą registrą, suteikti jies ypatingai saugomų statusą. Surasti būdus, kaip juos visus atrestauruoti bendradarbiaujant su savininkais. Tada sudaryti katalogus ir Kauną reklamuoti pasaulyje kaip unikalų Art Deco centrą. Ard Deco stilius organiškai susijęs su mūsų Pirmąja Respublika, su Lietuvos laikinosios sostinės metu. Turi būti sudarytas vieningas visų Pirmosios Respublikos valstybinių įstaigų, ambasadų, kultūros židinių, visuomeninių organizacijų būstinių, ekonominių organizacijų registras, ant kiekvieno jų pastato pakabinta atminimo lenta. Turi būti išpirkti ir atkurti svarbiausi objektai, kaip „Konrado kavinė“, „Metropolis“ ir t.t. Ard Deco metas pasaulyje garsėja kaip vienas gražiausių ir stilingiausių pasaulio istorijoje. Tai didis Kauno šansas. Stipriausias iš visų.

foto šaltinis

3) BŪSIMASIS LIETUVOS EKONOMINIS CENTRAS. Šis, trečias, Kauno kodas nulemtas geografinės padėties ir istorijos. Kauniečiai tik turi atsiraitoti rankoves ir drąsiai nerti į ateitį. Čia tik noriu patarti nekartoti Vilniaus klaidų. Dirbti plačiu užsimojimu, bet protingai ir apgalvotai. O šis statusas Kaunui jau yra seniai išpranašautas.

***

Manau, tikrai verta padėkoti žmonėms, pasistengusiems, jog Social Media Day Kaunas (maloniau būtų lietuviškas pavadinimas, bet, kai renginys yra tarptautinio šiai dienai skirto renginių vajaus dalis, matyt, buvo nuspręsta pasilikti prie šio varianto) įvyktų. Nors ir nesu didelis social media gerbėjas (ką aiškiai ir stengiausi parodyt diskusijos metu), bet idėja apie miestiečius, kažkur savanoriškai susitinkančius kultūringai ir konstruktyviai padiskutuoti miestui bei jo gyventojams svarbiomis temomis, yra puiki. Buvo įdomu. Labai įdomu dar ir tai, jog atsirado spėliojusių, jog aš galbūt ten atsiųstas kaip kažkokios partijos ar tradicinės žiniasklaidos priemonės atstovas, už savo pasisakymus gaunantis atlygį.

Tikiuosi, panašaus formato renginiai Kaune tęsis ir taps gražia bei miestui naudos teikiančia tradicija. Daug vilčių dedu į renginio metu pristatytą bunda.lt projektą. Bet plačiau apie jį galbūt parašysiu kada nors kitą kartą.

O trumpai išreikšti požiūrį i social media (beje, koks taisyklingiausias šio termino vertimas?) turbūt galėčiau pacituodamas komentarą, kažkada seniai perskaitytą prie vieno straipsnio šia tema Cafe bloge:

Tolikas Kovas 17, 2009 11:16

Ach koks rožinis pasaulis ir Tu rožinis ir Aš toks pat rožinis, viskas laaaabai rožiška. Bet nusiimkim akinius ir Pasaulis atgauna įprastas spalvas. Yra mėgėjų važinėti traukiniais, yra mėgėjų lakstyti su bolidais, arkliais dviračiais. Vieni mėgsta dačias prie jūros, kiti renkasi daugiabutį Naujininkuose. Vienam social media veikia, kitam tai atrodo kaip anachronizmas. Vartotojai nėra banda avinų, kuri visi kaip vienas taip trokšta būti facebooko gyventojais. Mada ir tiek. O kažklas labai juk norėtų. Man primokėtų, aš nesiregistuočiau jokuose soc.tinkluose. Ką ten veikt ? Šūdą mali ir tiek. Vietoj to, kad pasportuotum, su mylimu žmogum žibutes parankiotum.

Ir dar. Komunikatoriai social media pagalba nori pasilengvinti sau gyvenimą. Ir tik tiek. Todėl visaip svaigsta apie web 2.0 progresą, kaip neišvangiamą, objektyvią duotybę. Man, kaip šiokiam tokiam socialinių moksų doktorantui, tokia piarščikų poza ganėtinai atrodo juokinga. Šiaip, darykit ką norit. Demokratija.

Tolikas Kovas 17, 2009 17:43

Nesu nei priešas, nei draugas social media. Tik kartais įdomu svetimus blogus panaršyt. Įeina į socialinio darbuotojo pareigas, žinot kuo žalias jaunimėlis kvėpuoja. Nors pačiam tuo užsiimti kažkaip nekyla ranka. Laiko gaila.

Bet čia jau irgi reiktų atskiro įrašo.