Praeitų metų rudenį įvykęs (bet nelabai pavykęs, turint galvoje taip ir neišrinktą studentų ateitininkų valdybą) studentų ateitininkų suvažiavimas klausimą, kas ir kaip organizuos studentų žiemos akademiją, paliko neatsakytą. Nelabai daug betrūko, jog tradicinis renginys iš tiesų būtų nesuorganizuotas, bet, laimei, atsirado keletas žmonių, kurie ėmėsi pakankamai nemažo darbo ir pakvietė studentus ateitininkus į istorinę Lietuvos sostinę Trakus panagrinėti naujosios kairės judėjimų Lietuvoje, išsirinkti naują SAS valdybą bei tiesiog smagiai praleisti laiką būryje bendraminčių.

Į akademiją važiavau su nekantrumu – moksleivių ateitininkų veikloje pereita jau daug, tuo tarpu ši SAŽA’10 (Studentų ateitininkų žiemos akademija 2010) buvo pirmoji rimta pirmakursio pažintis su studentų ateitininkų veikla. Pažintys apskritai gyvenime yra svarbios – tiek su žmonėmis, tiek su reiškiniais. SAŽA’10 buvo proga susipažint ir su vienais, ir su kitais. Tikrai nebuvo nė vieno akademijos dalyvio, kuris prieš renginį būtų pažinojęs visus kitus (nors mūsų ten ir nebuvo daug, apie tris dešimtis), lygiai taip pat nebuvo ko gero ir nė vieno dalyvio, kuris prieš atvykdamas į Trakus būtų galėjęs pasakyti neblogai išmanąs naujosios kairės judėjimus beigi jų specifiką. Gaila, bet kažin ar po akademijos tokių atsirado…

Sunku pasakyti, kodėlgi taip nutiko. Neabejotinai tame tam tikrą vaidmenį atliko paskaitininkų, kuriuos kviečiantis buvo tikėtasi įžiebti diskusijų ugnį, noras šiek tiek įsiteikti auditorijai ir vengti konfrontaciją galinčių sukelti klausimų. Andrius Bielskis, vienas Naujosios kairės 95 judėjimo iniciatorių, pačioje savo ne itin ryškios paskaitos, kurioje pristatė pagrindines NK95 idėjas, pradžioje pabrėžė, jog pritaria trims iš penkių ateitininkų principų. Atrodė, jog po šios paskaitos turėjusi sekti Vyganto Malinausko moderuojama studentų diskusija bus gana nykoka, tačiau jos pradžią išgirdęs A. Bielskis (tuo metu gėręs kavą ir jau besiruošęs traukti namo) susidomėjo ir nusprendė joje sudalyvauti. Džiugu buvo tai, jog diskusijos metu Voriko universiteto filosofijos mokslų daktaras šnekėjo jau kur kas aršiau ir įvyko pakankamai rimtas pašnekesys apie toleranciją, ekonomikos sistemas, socialinį (ne)teisingumą, kovos prieš valdžią (ir elitą apskritai) elementų svarbą naujosios kairės ideologijoje, kitus klausimus; jo gale paskaitininkas pripažino, jog liko pakankamai sužavėtas studentų ateitininkų intelektualinio potencialo ir norėtų turėti daugiau tokių žmonių tarp studentų, su kuriais jam tenka dirbti.

Antrasis paskaitininkas, turėjęs ateitininkams atskleisti naujosios kairės požiūrį, buvo vienas žinomiausių ir aktyviausių Lietuvos anarchistų Kasparas Pocius. Didelę dalį paskaitos laiko jis paskyrė Laisvojo universiteto (LUNI) veiklos pristatymui, tarpais užsimindavo ir apie anarchiją. Nors mano žinios apie anarchiją ir nėra labai gilios, bet pakankamos, jog galėčiau abejoti K. Pociaus anarchistinių pažiūrų gilumu: juk nelabai suderinama atrodo būti anarchistu ir tuo pačiu metu paklusti bei teigiamai vertinti Europos sąjungos, Bažnyčios hierarchijas. Žinoma, K. Pociui, kaip ir A. Bielskiui svarbu buvo pabrėžti kovą, kurią jie kovoja prieš įvairių sričių dabartinius elitus. Vertindamas akademijoje įgytas žinias iš laiko perspektyvos galiu pasakyti, jog vienintelis tvirtai įstrigęs dalykas, vienijantis naujosios kairės judėjimus yra (nebūtinai motyvuota) kova prieš galią turinčias institucijas bei asmenis, tačiau neturima tvirtos vizijos, kaip viskas atrodys pasiekus pergalę – kol kas svarbiau tiesiog kovoti.

Į akademiją atvykęs „Naujų Židinių – Aidų“ vyriausias redaktorius Nerijus Šepetys paskaitoje kritikos tikrai negailėjo nei pačiai naująjai kairei, nei organizatoriams, pasirinkusiems būtent tokią temą ir pakvietusiems, jo manymu, ne pačius tinkamiausius paskaitininkus. Anot jo, bandyti suprasti reikia tai, kas yra prasminga, o naujosios kairės judėjimas yra beprasmiškas, iš jo negalime nieko pasimokyti.

Užtat šio to buvo galima išmokti iš dviejų ne viename tarptautiniame debatų mūšyje kovojusių studentų Julijos Ravaitytės bei Justo Jaruševičiaus, atvykusių su ateitininkais pasidalinti savo debatavimo patirtimi ir išmokyti juos šio meno pradmenų. Išgirdę daugybę klausimų sukėlusią paskaitą apie debatus, dvylika studentų buvo padalinti į keturias komandas ir diskutavo apie tai, ar sporto komandos turėtų būti baudžiamos už chuliganišką savo fanų elgesį. Tokia ideologiškai neutrali tema buvo pasirinkta, idant būtų išvengta atvejų, kai kažkam teks šnekėti prieš savo įsitikinimus. Sekės vieniems geriau, kitiems šiek tiek prasčiau – tai natūralu, dalyviai, studijuojantys skirtingas disciplinas turi skirtingą patirtį bei įgūdžius šiuose reikaluose. Nieko nuostabaus, jog geriausiais kalbėtojais buvo pripažinti politikos bakalauro diplomus tuojau įgysiantys Audrius Makauskas bei Paulius Mieželis (kartu su Santa Kančyte bei Rugile Kazlauskaite sudarę ir SAŽA’10 organizatorių branduolį).

Akademijos metu įvyko ir dar vienas labai svarbus renginys – neeilinis SAS suvažiavimas, kurio metu turėjo būti išrinkta nauja sąjungos valdyba, šiais svarbiais Ateitininkijai metais perimanti sąjungą į savo rankas ir paleidžianti laikinąją valdybą, kurios kadencija nelauktai užsitęsė. Nepaisant įkvepiančios AF pirmininko kalbos suvažiavimo pradžioje, kandidatų iškėlimas buvo itin nesėkmingas – būti renkama sutiko vienintelė Dovilė Pankaitė, visi kiti studentai ateitininkai (o tokių slogokos atmosferos užpildytoje salėje buvo arti trisdešimties) dėl įvairių, tačiau rimtų priežasčių, atsisakė. Pagrindinis atsisakymo motyvas – įsipareigojimai kitose AF valdybose arba komitetuose. Kai vėliau apie šią situaciją papasakojau žinomam senam ateitininkui Juozui Kojeliui, jis tik nusišypsojo, patapšnojo man per petį ir pasakė: „Tai tik pasiteisinimai“. Turbūt jis teisus – didelis noras yra galingesnis už didžiules kliūtis. Laimei, studentų ateitininkų sąjunga kol kas nepaliovė egzistuoti: vietoje valdybos (kuri turėtų būti išrinkta iki 2011 metų pavasario) jai laikinai vadovaus koordinatore paskirta Dovilė Pankaitė, beje, jau pradėjusi darbuotis. Nuoširdžiai linkiu jai sėkmės ir labai tikiuos, jog SAS dar sulauks geresnių laikų.

Tam tikrais atžvilgiais dabartiniai laikai studentams ateitininkams tikrai nėra prasti – jaukiame viešbutyje viename gražiausių Lietuvos vietų susirinkęs įdomių žmonių būrys smagiai praleido laiką: poezijos skaitymas Užutrakio dvare, nuostabus ateitininkės Simonos Smirnovos džiazo koncertas, šokiai, neįtikėtinai emocinga ir nenuspėjama viktorina, paprastas, bet įtaigus Trakų klebono pamokslas ir t.t. O ir vietinei  bendruomenei buvo pasistengta kaip nors pasitarnauti – paskutinę akademijos dieną studentai aplankė Trakų Vytauto Didžiojo gimnaziją ir ten surengė nedidelę, tačiau nešališką ir informatyvią studijų mugę (beje, daugiausiai dėmesio sulaukė psichologija bei filosofija). Vis tik, kalbant apie dėmesį akademinei daliai, galėjo būti jaučiamas šioks toks studentų motyvacijos trūkumas (galbūt iš tiesų neteisingai parinkta tema, kaip teigė N. Šepetys?), po paskaitų rimtesnės diskusijos apie jų turinį neformalioje aplinkoje nelabai užsimegzdavo. Džiugu, jog akademijos pabaigoje kai kam buvo kilę nedrąsių minčių organizuoti akademijos temos paskaitų pratęsimą Vilniuje, dar džiugiau būtų, jei šios mintys pavirstų tikrove ir sugebėtų šiek tiek apjungti sostinėje išsibarsčiusius studentus ateitininkus, o taip pat ir pritraukti naujų narių bei sėkmingai į veiklą įtraukti Vilniun atvykstančius studijuoti moksleivius ateitininkus. Juk Ateitininkija gali daug duoti toli gražu ne vien vaikams ir paaugliams.

***

Tai mano straipsnis (nuotraukos Agnės) iš pirmojo šių metų žurnalo „Ateitis“ numerio. Jei šeštadienį ar sekmadienį būsite Knygų mugėje, galite įsigyti jį Bernardinai.lt stende. Dar geriau – prenumeruokite.

***

O ar žinojote, jog vakar Ateitininkijai – seniausiai šiuo metu veikiančiai lietuviškai jaunimo organizacijai – sukako šimtas? Na, dabar jau žinote. (: