Aišku, kad žinote – šiandien prasidėjo pasaulio futbolo čempionatas. Tiesą sakant, man šiek tiek labiau patinka žaisti futbolą nei žiūrėti, bet žiūrėti pasaulio čempionatą (ne kiekvieną mačą; proto ribose) tikrai įdomu ir verta.

Klubiniu futbolu nesidomiu apskritai ir visai dėl to nesijaudinu. Kaip nesidomiu ir visomis kvailomis, iščiustytomis sporto inventoriaus kompanijų reklamomis. Vis tik gyvenant visuomenėje nuo jų daromo poveikio išsisukti yra tiesiog neįmanoma – automatiškai socialinėje terpėje reklaminių simbolių dėka yra sukuriamos nerašytos taisyklės, apibrėžiančios tam tikrus pasirinkimus rinkoje kaip daugiau arba mažiau priimtinus (todėl geriau jau neturėki bevardžių batų!). Firmų ženklai seniai tapo ne kažkokiu įsigyjamo daikto kokybės garantu, kas, rodos, turėtų būti jų paskirtis, o simboliu, išreiškiančiu jais paženklintų daiktų savininko turtinę padėtį ir gyvenimo vertybes (arba, kitaip tariant, gyvenimo stilių, kas iš esmės yra tas – savo laike neveikiame to, ko viena ar kita prasme nelaikome vertybe) bei padedančiu žmonių masėms įsigyventi į išgalvotas ir joms primestas pasakas, tariamai padarančias šį gyvenimą gražesniu.

Pats simbolis laiko bėgant gali tapti svarbesnis nei po juo esantis turinys. Taip, pavyzdžiui, nutiko su lauko tenisu – anksčiau tai buvo nedaugeliui prieinama turtuolių pramoga. Laikui bėgant ji tapo pasiekiama ir viduriniosios klasės žmonėms, tačiau tuo pačiu pasidarė nebepatraukli aukščiausių visuomenės klasių atstovams, kurie turėjo susirasti kitas, vien tik jų finansines išgales atitinkančias sporto rūšis. Panašią istoriją išvystume pažiūrėję į Lietuvos paauglių maištavimo būdų pasirinkimą – anksčiau čia užtikrintai pirmavęs alkoholio vartojimas jau tapo per daug socialiai priimtinu reiškiniu, nebeiššaukiančiu griežtos reakcijos, ir tai veikiausiai yra pagrindinė priežastis, kodėl, anot statistikos, net 18% vyresnių klasių moksleivių yra pabandę lengvųjų narkotikų. Maištavimo formų kaitos procesas jau pradėtas ir galėčiau pakankamai drąsiai lažintis, kad per ateinančius dešimt metų minėta procentinė išraiška išaugs dar mažiausiai 10%, nebent kuo greičiau bus imtasi griežtų priemonių prieš alkoholio vartojimą nepilnamečių tarpe – tai galėtų atstatyti iki tol buvusį maištavimo ir normalaus elgesio status quo.

Bet dabar sugrįžkime prie futbolo. Praėjusią savaitę bent pora draugų „Facebook’o“ virtualių gėrybių sienose dalinosi naująja „Nike“ reklama. Beveik neįtikėtina, tačiau apie visokiausiomis garsėnybėmis (pradedant Cristiano Ronaldo ir baigiant Homer Simpson – aiškiai siekta užkabinti ir didingumu priblokšti įvairiaskonę publiką) prigrūstą trijų minučių socialinių simbolių ir nerašytų taisyklių kūrimo paskirties  klipą rašė net ir didieji portalai. Simbolių kūrybos mašinų inžinieriai bei mechanikai, be abejo, trina rankas – čempionate dar net  pirmojo švilpuko nebuvo, tačiau kolektyvinėje vaizduotėje jau buvo sukurtos būsimųjų „neužmirštamų“, „unikalių“ čempionato istorijų (o tokių juk būna kiekviename Pasaulio čempionate) užuomazgos, kurios nors ir nepastebimai, tačiau labai tvirtai suagusios su prekių ženklais.

Taigi: sportbačiai vs. futbolas – kol kas 1:0?

Pabaigai siūlau paskaityti trumpą ištrauką iš, atrodo, praeitą vasarą perskaitytos Alessandro Baricco knygos  „Next. Maža knygelė apie globalizaciją ir būsimąjį pasaulį“ apie tai, kaip sportbačių pirkimas bei naudojimas atrodė Italijoj prieš kelis dešimtmečius (įsivaizduoju, kad panašiai, tik, žinoma, dar skurdžiau buvo ir mūsų šalyje) ir į ką visa tai pavirto dabar.

Žiūrėkime žaidimą, o ne reklamas! : )