Prieš keletą mėnesių Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) surengė rinkimus, kurių metu paaiškėjo labiausiai Lietuvos studentų vertinamų ir gerbiamų dėstytojų dešimtukas. Jame sau labai netikėtai išvydau ir KTU informatikos dėstytoją Kęstutį Simonavičių. Kodėl netikėtai? Dešimtoje klasėje teko būti jo mokiniu ir įspūdis buvo likęs tikrai slogus (į priežastis dabar nesigilinsiu). Praeitą penktadienį pirmą (ir tikrai nepaskutinį) sykį gyvai išvydau ir dar vieną minėtojo dešimtuko narį – VU TSPMI dėstytoją Vytautą Radžvilą.

Dar prieš įstojant į universitetą apie šio filosofo paskaitas teko girdėti nemažai atsiliepimų, daugiausiai teigiamų. „Požiūrį pakeičiančios“, „dėmesį prikaustančios“ – tik pora iš daugybės epitetų, kuriais fakulteto studentai apdalina valandas, praleistas auditorijose su V.Radžvilu. Buvo smalsu – kas gi ten kitoniško ir įdomaus?

• Kai kuriuos temos atskleidžiamos iš netikėto požiūrio taško, ir tai labai užkabina.* „Viduramžiai nebuvo Tamsieji amžiai!“ Anot kelis sykius tai paskaitoje kartojusio dėstytojo, šis mitas buvo sukurtas Prancūzijos filosofų prieš Didžiąją prancūzų revoliuciją norint sumažinti Bažnyčios įtaką.
  Tam tikrais viduramžių periodais Europa buvo atsilikusi nebent dėl barbarų puldinėjimų, bet jei viduramžiai iš tiesų būtų buvę Tamsieji amžiai, tai nebūtų nei gotikinių katedrų, nei universitetų (kurių struktūra išliko iki šių dienų), nei Viduramžių renesanso, nei daug kitų dalykų. Apskritai, filosofijos prasme po viduramžių sekęs Renesansas buvo degradacija.

  * Šiuolaikiniai žmonės prietaringesni nei bet kada anksčiau. Prikurta galybė mitų, vienas jų – pažangos mitas. Pasak Radžvilo, pažanga neegzistuoja.

  * „Klaida – žinojimas apie dalykus, kurių nėra.“

• Dėstytojas šneka lėtai, su pauzėmis (tokia kalbėsenos maniera beveik visada padaro įspūdį, nes dėmesys išlaikomas daug lengviau, žodžiai atrodo kur kas svaresni ir labiau subrandinti).
  Kone visą laiką neskubiu žingsniu vaikštinėja po auditoriją.

• Pasakojami dalykai, apie kuriuos nieko nežinojai arba niekados nebuvai susimąstęs.* Kas sakė, kad filosofija yra praktiškai nepritaikoma? Kad ji negali pakeisti pasaulio? Štai, pavyzdžiui, Markso idėjos lėmė šimtų milijonų žmonių likimą, netgi daugybės jų mirtį.
  Pašnekesiai prie kavos puodelio nėra filosofija, klysta taip manantys. Tai – kvazifilosofija.

  * Kodėl universitetuose vis menksta filosofijos reikšmė? Nes to siekia pozityvizmo – vienos iš trijų pagrindinių dabarties filosofijos krypčių – atstovai. Anot jų, filosofija neturi teisės egzistuoti, nes ji (kartu su religija) yra atgyvenęs mąstymo modelis.
  Filosofijos ir mokslo (tai skirtingi mąstymo būdai. Filosofija nėra mokslas) konfliktas tęsiasi jau šimtus metų.

  * Einšteinas buvo geras fizikas, bet labai ribotas žmogus.
  Mąstyti tik moksliškai yra kvailumo kelias. Šiuolaikinis mokslas siekia ne tiesos, o naudos. Tuo tarpu filosofija skirta pažinti tiesai.

  * Tikrovės  ribos priklauso nuo mūsų sąmonės ribų. Kiekvienas mūsų yra susikūręs savo tikrovę.

  * Tai, ko nematome, yra realiau nei tai, ką matome. Net ir mažas rankos judesys yra minties materializacija. Visi dalykai pirma įvyksta mentalinėje erdvėje.

  * Galvoti ir mąstyti – ne tas pats. Ne veltui beveik visose kalbose šie žodžiai yra atskiri. Mąstyti reikia mokytis ir tai yra sunku – būtų stebuklas, jei mokytis mąstyti nereiktų, nes net ir batsiuvys turi mokytis, norėdamas pagaminti gerus batus.
  „Jums tik atrodo, kad turite savo nuomonę, iš ji yra jums suformuota“