Sunku tuo patikėt: kažkada stotelėse nekabėdavo tvarkaraščiai. Bičams nebūdavo ko spardyti, močiutėms ir seneliams – į ką vis žvilgčioti suraukus antakius ir primerkus akis, o troleibusai vis tiek važiuodavo vienas po kito ir tiek.

Tada sumontavo tuos, kaip tuomet atrodė, kvailoko dizaino ruloniukus.

Dabar jau visi prie jų pratę. Dabar žmogus ateina į stotelę, pasukinėja plastmasinį ruloniuką ir pasižiūri į tvarkaraštį. Beveik visais atvejais jam tai nieko nepakeičia, juk nevažiuosi su taksi, nes troleibusas negreitai. Kaip laukė troleibuso keleivis, taip laukia ir toliau.

Mintis tačiau būna dažnai jau užjuodintos. Jei paskutinis trūlikas nuvažiavo prieš 2 minutes, tai gali save graužt:

Gi greičiau galėjau eiti… Ne, vat būtinai reikėjo sustoti, kai šviesofore geltona degė, gi galėjau perbėgt, nu!

Ir reikėjo man užeiti bandelės pirkt! :@ Būčiau taigi namie pavalgęs, ne toks ir alkanas buvau, pakentėt reikėjo.

Sucks to be me.

ir t.t. ir panašiai

Jau keletas mėnesių nebežiūriu į tvarkaraščius, aš tiesiog laukiu troleibuso. Ir jis visada atvažiuoja.

Matyt, aš laimės kūdikis.

***

Aš buvau banke, ten man reikėjo pasiimti naujai pagamintą banko kortelę. Aš jos visai nenorėjau, bet nespėjau nutraukti vienos iš galybės sutarčių su banku ir senoji kortelė automatiškai pratęsė savo galiojimą, už tai, žinoma, iš sąskaitos nuskaičiavus dvidešimt litų. Kažkoks nelabai malonus jausmas. Stereotipiškai manoma, jog panašus turėtų apimt sužinojus apie neplanuotą vaiką.

Aš sėdžiu vienoje popieriais nukrauto stalo pusėje, o darbuotoja – kitoje. Ji pildo kažkokius popierius, susijusius su kortelės, gulinčios voke, kurį tuoj gausiu ir atplėšiu, atidavimu. Berašydama informuoja mane, kad PIN kodas lieka tas pats. Sakau jai, kad tai puiku. Ji rašo toliau. Aš tyliu. Jinai netyli, ji paklausia, ar manęs nedomina kaupiamasis gyvybės draudimas (ar kažkas tokio).

– Dar nesiruošiu greitai mirti, – sakau, nes taip ir yra.

– Bet jūs galite rimtai susižeisti… – primena man.

– Mano gyvenimas per daug nuobodus, kad rimtai susižeisčiau, – ramiai atsakau.

Daugiau ji nieko nebepaklausė; tik atidavė kortelę. Aš atplėšiau voką, kortelė buvo žalios spalvos. Žalia spalva ramina. Tai gerai.

***

Gruodis. Iki traukinio dar pusvalandis, bilietas jau kišenėj. Nueinu į McDonald’ą, užsisakau truputį maisto. Sumoku penkis litus ir atsisėdu prie staliuko taip, kad matytųsi restorano (restorano?) virtuvė. Visa aplinka čia tokia pigi bei alsuojanti laikinumu: pradedant vienkartiniais indais (indais?) bei tomis kvailomis kepuraitėmis, kurias nešioja darbuotojai, ir baigiant dirbtinės medienos apdaila bei dar labiau dirbtinėmis  kalėdinėmis dekoracijomis. Jos tokios niūrios. Ir tie languoti marškiniai, kuriais dėvi darbuotojai… Toks jausmas, kad vakarais grįžę iš darbų jie juos tiesiog išmeta, o ryte iš popierinio maišelio išsitraukia naujus, ir taip diena iš dienos. Kiekvieną sekmadienį iš kokios nors egzotiškos šalies atvažiuoja sunkvežimis su naujais marškinėliais, naujais vienkartiniais indais, plastmasinėmis velykinėmis dekoracijomis ir nauja „Happy Meal’o“ žaisliukų kolekcija naiviems vaikams – būsimiesiems adiktams.

Bet tą vakarą McDonalde jie grojo kažkokį kalėdinį džiazą; jie grojo džiazą ir man tai patiko. Iš vienkartinio puodelio gėriau kavą, valgiau maistą ir žiūrėjau, kaip darbuotojai pluša. Jie tikrai ten turi daug darbo. Muzika buvo lėta, o tarp visų savo spindinčių metalinių virtuvės įtaisų jie judėjo taip greitai ir vikriai, atrodė kaip kokie skruzdėliukai, kai smalsus vaikas apgriauna jų namus, kaip koks keistai pagreitintas filmas. Man tai buvo kaip hipnozė.

Į dirbančius žmones išties gera žiūrėti.

***

Girdėjau pasakojimą apie tėvus ir vaikus stalo žaidimų parduotuvėje. Spėkit, koks dažniausias būna tėvų pageidavimas…

Jie nori nupirkti kokį nors žaidimą, kurį jų vaikas galėtų žaisti vienas.

Vienas. Stalo žaidimą.

Niekam jie nebeturi laiko.

***

Tamsus ir šlapias žiemos vakaras; iš stotelės einu būstan. Takelyje prasilenkiu su mama, už rankos vedančią mažytę mergaitę. Išgirstu tik vieną frazę:

– Gerai, bet tai tau kainuos penkis bučkius… – sako dukrai švelniu balsu.

Labai mielai nuskambėjo tada, tačiau vėliau pagalvojau: „Gal šitaip ir užsimezga polinkis į prostituciją?“

***

Vėl McDonald’as. Prašau kavos bei pyragėlio derinio. Su ISIC kortele jis kainuoja tik 2.70Lt.

– Kokią kavą? Juodą, baltą?

– Baltą.

– O pyragėlį?

– O kokių turite?

– Šiuo metu tik su miško uogomis…

Aš tik šypt. Pardavėja šypt.

– Manau, tuomet viskas aišku, – sakau tebesišypsodamas.

Prisimenu, kaip Kaune kažkada bandžiau kažkurį pardavėją iškvosti, kodėl Lietuvoj nebeliko pyragėlių su obuoliais. „Paklausos nėra, tai ir išėmė“, – aiškino man. Aš jam aiškinau, kad obuolių įdaras kur kas skanesnis (juk tikrai skanesnis?). Bet visagalė Paklausa, be abejo, žino geriau.:)

Beje, neseniai obuoliniai pyragėliai vėl atsirado.