Viena iš atogrąžiškai tvankių vasaros dienų Kaune. Su keletu kitų nelaimėlių sėdžiu žydrai išdažytame bjauriame Dainavos seniūnijos koridoriuje ir jau daugiau nei pusantros valandos laukiu, kol stora biurokratė pakvies užeiti į savo mistiškąjį kabinetą. Visiems laukiantiems reikia popieriaus gabalėlių su spaudais ir parašais – pažymų – ir visi mes niekaip nesuprantame, kodėl laukti reikia taip ilgai. Mes kenčiame tyliai, tačiau viena maža mergaitė, sėdinti ten su savo močiute, tylėti visai nelinkusi. „Močiute, kodėl mums reikia taip ilgai lauktiiiii? Močiuteee, eeeinam namoo. O kodėėėl į ten (kabinetą) negalima eiti dabar?“ Labai gaila, kad beveik visi užaugę vaikai būna pamiršę kadaise taip mėgtą klausimą „kodėl?“. Juk gyvename keistu laiku: suaugusieji beatodairiškai skuba paversti laiką pinigais, bet tuo pačiu ir begalo nuobodžiauja – vidutinis lietuvis televizorių žiūri keturias valandas per dieną, perkamiausias žurnalas – „Žmonės“ (ir įvairūs jo klonai), lankomiausias interneto puslapis – „one.lt“, – neprašal būtų pasigilinti į tokius vidutinio žmogaus (aš tarp jų) elgsenos prieštaringumus, nes laikas yra dovana, kurią reikia naudoti atsakingai. Iššvaistytą šimtą litų galima uždirbti, bet iššvaistytos valandos susigrąžinti neįmanoma. O juk tokių iššvaistytų valandų pas dažną iš mūsų – marios…
Kodėl taip yra? Kodėl mes skaitome „Facebook`ą“ vietoj ėjimo su kuo nors drauge pamėlyniauti, kodėl kartais lėkšta televizijos laida, kurią žiūri brolis, užkabina ir nepaleidžia visą pusvalandį, kodėl mes atidedame viso mėnesio darbą paskutinei dienai (ar net nakčiai)? Labai norėtųsi apkaltinti kokius nors pašalinius žmones (genialius virtualių socialinių tinklų kūrėjus, manipuliacijos meną išmanančius profesionalius režisierius, nepakankamai griežtus mokytojus ir t.t.) , bet tiesa yra visiškai visiškai akivaizdi: didžiausi nenaudėliai, eikvojantys mūsų laiką, esame mes patys ir nelemti mūsų įpročiai. Kodėl vienuolikmečiai (o gal ir jaunesni, net nežinau. Situacija šioje sferoje keičiasi nuolatos) berniukai pradeda žaisti masinius internetinius žaidimus, tokius kaip „World of Warcraft“, „MU online“ ir kitus? Nes būna įdomu? Taip, iš tiesų. Bet tik pirmą savaitę, geriausiu atveju pirmą mėnesį. O po to prasideda tąsymasis – „Mesčiau, nes čia nieko gero, bet kaip čia dabar mesi, kai jau tiek daug pasiekta…“ Šitas pavyzdys puikiai atspindi turbūt visiems žmonėms būdingą nenorą kažką pakeisti (o ypač paSIkeisti). Mes inertiški, mes negalime ištraukti savęs iš pelkės už plaukų, todėl sulaužyti mūsų rutinoje įsigalėjusius laiko su(si)valgymo modelius galima tik valingomis pastangomis (tai nėra lengva) arba kokiais nors sukrėtimais.
Bet juk galima paklausti: kodėl to reikia? Kodėl reikia kažką keisti, jei man ir taip gerai? Nes gali būti dar geriau. Nes tikrų ir reikalingų dalykų atidėliojimas, pakeitimas kažkokia antraeile veikla išduoda, kad tu jų neįvertini ir kad tavo požiūris į nėra tinkamas. Biblijoje parašyta: „<…>žmogui nėra nieko geriau, kaip būti laimingam ir patirti malonumo savo gyvenime. Iš tikrųjų, kai žmogus gali valgyti, gerti ir savo užsiėmime rasti pasitenkinimo, tai Dievo dovana.“ Labai svarbu nešvaistyti laiko ne tam, kad galėtum jo perteklių paversti pinigais, o tam, kad galėtum jį paskirti žmonėms, kurie to verti. Nereikia mokytis gražiai meluoti nepageidaujamiems telefono pašnekovams, kad šiuo metu esi itin užsiėmęs ir negali kalbėti (amerikoniška etika be moralės), nereikia darboholiškai plušti dvylika su puse valandos per parą ir tuo pačiu samdytis dvi tarnaites, gėlininką ir virėją, kad padarytų paprastus darbus už tave, tiesiog reikia nuolatos (pavyzdžiui, kas penkiolika minučių) save tikrinti: „Ar tai, ką šiuo metu darau turi prasmę? Kas būtų, jei to nedaryčiau? Ar nuo to kam nors būtų geriau/blogiau?“
Žmonėms patinka galvoti, kad jų gyvenimas šioje žemėje tęsis kone amžinai, tačiau taip nėra – visi mes anksčiau ar vėliau pateksime į kitokią (ne blogesnę) realybę, kurioje laiko tekmė ir jo suvokimas bus visiškai kitokie ir kurioje mums reiks atsakyti už tai, ką nuveikėme per mums skirtą žemiškąjį laiką. Tai visai nereiškia, kad turime bijoti spontaniškumo, savo svajonių arba galimų klaidų („Geri sprendimai kyla iš patirties, o patirtis kyla iš blogų sprendimų“), tai tik reiškia, kad reikia atrasti prasmingą veiklą ir joje rasti pasitenkinimą, o apie šviesią ateitį svajoti konstruktyviai (nes svajonė turi būti svajonė, o ne priekaištas netobulai dabarčiai). Laikas tuomet nebus nuėjęs perniek, o mums nereikės bijoti arba abejoti, kad kažkada kažką padarėme ne taip.
