Retas turbūt yra ko nors negirdėjęs apie „Marijos radiją“. Dažniausiai manoma, kad ten šneka tik visokie neaiškūs fanatikai apie tik religingiems pensininkams įdomius, o daugeliui kitų nelabai suvokiamus dalykus.

Nebūkime stereotipų aukos.

Kviečiu ryt (pirmadienį), 20.00 valandą paklausyti Vincento Lizdenio vedamos laidos, kurioje Rimas Šapauskas ir aš šnekėsime apie katalikiškos žiniasklaidą (bei žiniasklaidą apskritai). Tikrai aktuali tema šiuo metu, kai tiek lietuviškoji, tiek ir pasaulinė žiniasklaida, drįsčiau teigti, išgyvena tam tikrą transformacijos krizę, susiduria su besaikio nepasitikėjimo, paklausos trūkumo (visi įpratę, kad naujieną sugrūstų į dantis) bei įvairiomis kitomis problemomis, o katalikiška žiniasklaida, nepaisant didelės potencialios auditorijos, bendrame chore (o gal verčiau sakyti bendrame chaose?) čiulba tikrai tyliai.

MAPA’10 įvyko ir įvyko gerai.

Siūlau pažiūrėti porą trumpų mano interviu su moksleiviams kalbėjusiais svečiais. Juose liestos kitos (bet taip pat įdomios) temos nei per paskaitas.

Skaityti toliau… »

Ketvirtadienį, balandžio 8 d. Anykščiuose prasideda tradicinis moksleiviams skirtas renginys – Moksleivių ateitininkų pavasario akademija 2010 (MAPA’10). Joje dalyvaus daugiau nei pusšimtis moksleivių iš visos Lietuvos. Keturias dienas jie gilinsis į lytiškumo klausimus, kalbės apie šeimyniškumą, skirtingas meilės sampratas.

„Šios temos nepaprastai aktualios šiomis dienomis, kai viešojoje šalies erdvėje kaunasi keli visiškai skirtingi požiūriai į lytinio tapatumo svarbą, šeimos sampratą“, – sako studentas Audrys Kukulskis, Moksleivių ateitininkų sąjungos valdybos pirmininkas. Akademijoje paaugliai susipažins su katalikišku požiūriu į vyro bei moters prigimčių skirtybes ir panašumus.

Akademijos temą analizuoti padės humoristas Rimas Šapauskas, kunigai Andrius Narbekovas, Ričiardas Doveika, bei kiti. Renginyje moksleiviams, suskirstytiems pagal amžių į grupeles, vadovaus beveik dvi dešimtys iš anksto pasiruošusių katalikų studentų. Skaityti toliau… »

kartais gerai pasivaikščioti miške.

Skaityti toliau… »

Studijuojant politikos mokslus tenka tikrai labai daug skaityti. Žinoma, ne visad perskaitau tiek, kiek reikia. Tiesą pasakius, retai perskaitau. Dėl to periodiškai save šiek tiek pagražiu.

Bet net ir perskaitymas toli gražu negarantuoja, jog kažką suprasi, jog rasi atsakymus. Kuo daugiau skaitai – tuo daugiau viskuo abejoji. O abejojantį ir višta nugali.

107
Tasai, kuris visas išvaikščiojo žemes,
Norėdamas ištirt abi būties gelmes,
Kažin ar apie šį pasaulį sužinojo
Bent kiek daugiau tiesos, negu jos žinom mes.

***

Sugrįžau į Kauną. Čia aš pastebėjau vieną labai keistą dalyką. Visi vaikinai ir beveik visos merginos čia vaikšto arba su džinsais, arba su treningais. Tarsi kitokios kelnės net neegzistuotu. Treningai arba džinsai. Džinsai arba treningai. Viskas. Iš kur atėjo ši kvaila mada?

Per paskutinius du ar tris mėnesius turbūt tik porą dienų buvau užsidėjęs džinsus. Kad jie apskritai net nėra gražūs gi.

Pradžioje „Levis“ džinsai buvo skirti darbininkų sluoksniui, tačiau ilgainiui jie išpopuliarėjo ir tapo turtingo bei kilmingo amerikiečio vyro atributu. Šiek tiek vėliau džinsus ėmė nešioti ir amerikietės moterys. Po II-ojo Pasaulinio karo „Levis“ džinsai užkariavo ne tik Europą, bet ir visą pasaulį.

Vikipedija

Manau, džinsams jau pats laikas prarasti savo prestižą.

Tačiau vis tiek – Kaunas yra mano Amerika.

***

Mano brolis žaidžia kompiuteriu, visai nemažai netgi. Aš jam sakau, kad iš to jokios naudos ir jokio linksmumo, nors taip kartais ir galėtų pasirodyti. Tai iliuzija.

Pasakoju, kad sėdėjau prie kažkokio žaidimo, kai prieš kelis metus Lietuvoje vyko vienintelis per paskutinis kelis dešimtmečius žemės drebėjimas. Man paskambino draugas ir netikėdamas tuo, ką sako, klausė, ar ir aš mačiau, kaip viskas sudrebėjo.

– Galvojau, gal man tik pasirodė, bet negali būti, – kalbėjo susijaudinęs.

Bet aš nieko nemačiau, nes tuo metu tiesiog buvau prie kompiuterio, kitoje realybėje. Jei ten būdamas gali pražiopsoti net žemės drebėjimus, tai iš tiesų gali ir viską, kas gyvenime yra svarbiausia, pražiopsoti.

Mano brolis žaidžia toliau. Matyt, aš prastas pedagogas.

***

Skaityti toliau… »

Ištrauka iš neseno interviu su Henriku Daktaru Balsas.lt puslapyje:

−Ar tiesa, kad gyvendamas Bulgarijoje tapote stačiatikiu?

−Šioje šalyje gyvenau pas tikinčius žmones, todėl vieną dieną nusprendžiau pasikrikštyti Stačiatikių bažnyčioje. Vietos dvasininkas sakė, kad taip pasielgę žmonės netampa nuodėmingi.

Kita vertus, juk Dievas yra vienas – tai tas pats Jėzus Kristus. Dažnai lankydavausi bažnyčioje. Mane nuramindavo joje tvyranti dvasinė ramybė, papročiai, smilkstančios žvakutės. Skaityti toliau… »

Pasaulyje taip jau yra, kad vieni dalykai ir reiškiniai yra populiarūs, o kiti ne tokie populiarūs. Arba nepopuliarūs iš viso. Labai lėkšta būtų dabar čia imti ir dar pateikinėti kažkokius pavyzdžius.

Bet mes visada galime pasistengti, kad tai, kas turi vertę ir yra įdomu, taptų ir populiaru. Arba bent šiek tiek populiaru.

Todėl raginu kiekvieną iš jūsų nueiti į studentų ateitininkų organizuojamą susitikimą su dr. Mindaugu Juliumi Blozneliu. Jis vyks jau šį trečiadienį, 18.00, Kaune, VDU Katalikų teologijos fakultete (Gimnazijos g.7) 101-oje auditorijoje.

Nereklamuočiau šito šiaip sau. Tiesiog esu tikras, kad M. Bloznelis yra tas žmogus, kuris turi ką pasakyti. Prieš gerą mėnesį turėjau progą Kaune paimti iš jo neilgą interviu (tiesa, tada jį kalbindamas net nežinojau, kas jis toks). Šis visko matęs vyras turi sveika požiūrį į aplinką.

Skaityti toliau… »

Sunku tuo patikėt: kažkada stotelėse nekabėdavo tvarkaraščiai. Bičams nebūdavo ko spardyti, močiutėms ir seneliams – į ką vis žvilgčioti suraukus antakius ir primerkus akis, o troleibusai vis tiek važiuodavo vienas po kito ir tiek.

Tada sumontavo tuos, kaip tuomet atrodė, kvailoko dizaino ruloniukus.

Dabar jau visi prie jų pratę. Dabar žmogus ateina į stotelę, pasukinėja plastmasinį ruloniuką ir pasižiūri į tvarkaraštį. Beveik visais atvejais jam tai nieko nepakeičia, juk nevažiuosi su taksi, nes troleibusas negreitai. Kaip laukė troleibuso keleivis, taip laukia ir toliau.

Mintis tačiau būna dažnai jau užjuodintos. Jei paskutinis trūlikas nuvažiavo prieš 2 minutes, tai gali save graužt:

Gi greičiau galėjau eiti… Ne, vat būtinai reikėjo sustoti, kai šviesofore geltona degė, gi galėjau perbėgt, nu!

Ir reikėjo man užeiti bandelės pirkt! :@ Būčiau taigi namie pavalgęs, ne toks ir alkanas buvau, pakentėt reikėjo.

Sucks to be me.

ir t.t. ir panašiai

Jau keletas mėnesių nebežiūriu į tvarkaraščius, aš tiesiog laukiu troleibuso. Ir jis visada atvažiuoja.

Matyt, aš laimės kūdikis.

***

Aš buvau banke, ten man reikėjo pasiimti naujai pagamintą banko kortelę. Aš jos visai nenorėjau, bet nespėjau nutraukti vienos iš galybės sutarčių su banku ir senoji kortelė automatiškai pratęsė savo galiojimą, už tai, žinoma, iš sąskaitos nuskaičiavus dvidešimt litų. Kažkoks nelabai malonus jausmas. Stereotipiškai manoma, jog panašus turėtų apimt sužinojus apie neplanuotą vaiką.

Aš sėdžiu vienoje popieriais nukrauto stalo pusėje, o darbuotoja – kitoje. Ji pildo kažkokius popierius, susijusius su kortelės, gulinčios voke, kurį tuoj gausiu ir atplėšiu, atidavimu. Berašydama informuoja mane, kad PIN kodas lieka tas pats. Sakau jai, kad tai puiku. Ji rašo toliau. Aš tyliu. Jinai netyli, ji paklausia, ar manęs nedomina kaupiamasis gyvybės draudimas (ar kažkas tokio).

– Dar nesiruošiu greitai mirti, – sakau, nes taip ir yra.

– Bet jūs galite rimtai susižeisti… – primena man.

– Mano gyvenimas per daug nuobodus, kad rimtai susižeisčiau, – ramiai atsakau.

Daugiau ji nieko nebepaklausė; tik atidavė kortelę. Aš atplėšiau voką, kortelė buvo žalios spalvos. Žalia spalva ramina. Tai gerai.

Skaityti toliau… »

Praeitų metų rudenį įvykęs (bet nelabai pavykęs, turint galvoje taip ir neišrinktą studentų ateitininkų valdybą) studentų ateitininkų suvažiavimas klausimą, kas ir kaip organizuos studentų žiemos akademiją, paliko neatsakytą. Nelabai daug betrūko, jog tradicinis renginys iš tiesų būtų nesuorganizuotas, bet, laimei, atsirado keletas žmonių, kurie ėmėsi pakankamai nemažo darbo ir pakvietė studentus ateitininkus į istorinę Lietuvos sostinę Trakus panagrinėti naujosios kairės judėjimų Lietuvoje, išsirinkti naują SAS valdybą bei tiesiog smagiai praleisti laiką būryje bendraminčių.

Į akademiją važiavau su nekantrumu – moksleivių ateitininkų veikloje pereita jau daug, tuo tarpu ši SAŽA’10 (Studentų ateitininkų žiemos akademija 2010) buvo pirmoji rimta pirmakursio pažintis su studentų ateitininkų veikla. Pažintys apskritai gyvenime yra svarbios – tiek su žmonėmis, tiek su reiškiniais. SAŽA’10 buvo proga susipažint ir su vienais, ir su kitais. Tikrai nebuvo nė vieno akademijos dalyvio, kuris prieš renginį būtų pažinojęs visus kitus (nors mūsų ten ir nebuvo daug, apie tris dešimtis), lygiai taip pat nebuvo ko gero ir nė vieno dalyvio, kuris prieš atvykdamas į Trakus būtų galėjęs pasakyti neblogai išmanąs naujosios kairės judėjimus beigi jų specifiką. Gaila, bet kažin ar po akademijos tokių atsirado…

Sunku pasakyti, kodėlgi taip nutiko. Neabejotinai tame tam tikrą vaidmenį atliko paskaitininkų, kuriuos kviečiantis buvo tikėtasi įžiebti diskusijų ugnį, noras šiek tiek įsiteikti auditorijai ir vengti konfrontaciją galinčių sukelti klausimų. Andrius Bielskis, vienas Naujosios kairės 95 judėjimo iniciatorių, pačioje savo ne itin ryškios paskaitos, kurioje pristatė pagrindines NK95 idėjas, pradžioje pabrėžė, jog pritaria trims iš penkių ateitininkų principų. Atrodė, jog po šios paskaitos turėjusi sekti Vyganto Malinausko moderuojama studentų diskusija bus gana nykoka, tačiau jos pradžią išgirdęs A. Bielskis (tuo metu gėręs kavą ir jau besiruošęs traukti namo) susidomėjo ir nusprendė joje sudalyvauti. Džiugu buvo tai, jog diskusijos metu Voriko universiteto filosofijos mokslų daktaras šnekėjo jau kur kas aršiau ir įvyko pakankamai rimtas pašnekesys apie toleranciją, ekonomikos sistemas, socialinį (ne)teisingumą, kovos prieš valdžią (ir elitą apskritai) elementų svarbą naujosios kairės ideologijoje, kitus klausimus; jo gale paskaitininkas pripažino, jog liko pakankamai sužavėtas studentų ateitininkų intelektualinio potencialo ir norėtų turėti daugiau tokių žmonių tarp studentų, su kuriais jam tenka dirbti.

Skaityti toliau… »

Apie mano trumpą pasiblaškymą po užsienius (o tiksliau – po Strasbūrą ir porą oro uostų bei traukinių stočių Vokietijoje) jau galėjote šiek tiek paskaityti ankstesniame įraše, kuris, žinoma, nelabai atskleidė kelionės turinį. Su juo truputį galit susipažinti šiame neilgame straipsnelyje, išspausdintame dešimtame 2009 metų „Ateities“ numeryje.

Skaityti toliau… »