http://martynas.pilkis.lt/lietuva-demokratija-o-gal-kontrademokratija/ Ceci n'est pas une pipe Sun, 08 Jan 2012 09:11:25 +0000 hourly 1 http://wordpress.org/?v=3.3.1 http://martynas.pilkis.lt/lietuva-demokratija-o-gal-kontrademokratija/comment-page-1/#comment-388 Povilas Tue, 19 Oct 2010 14:37:55 +0000 http://martynas.pilkis.lt/?p=563#comment-388 Pierre Rosanvallon pateikia įdomių ir vertingų įžvalgų. Gaila,kad šios įžvalgos nėra susistemintos (kompozicijos forma), o daugiau pristatytos kaip minties tėkmė viena kryptimi - žmonėms trūksta pasitikėjimo valdžia. Vis dėlto išskirčiau keletą nelogiškų punktų, kuriuos pastebėjau šiame darbe: 1. Autorius rašo, kad "Kalbos apie pasyvų pilietį yra mitas. Pilietis iš tikrųjų nėra pasyvus. ", bet po to teigiama, kad 'Piliečiai patys nenori imtis savivaldos, imtis veiksmų". Tačiau, mano nuomone, šis pokytis nėra tik "politiškumo ir pilietiškumo prigimties kaita", kaip teigia autorius, bet būtent pasyvumo pasireiškimas. Jeigu politiškumo ir pilietiškumo prigimtis iš tikrųjų keistųsi, tuomet semantine prasme autoriaus tyrinėjimai neturėtų prasmės. Todėl akivaizdu, kad keičiasi ne politiškumo prigimtis, bet įsitraukimas į politiškumą ir pilietiškumą - įsitraukimas mažėja, kitaip tariant, išauga pasyvumas. 2. Autorius teigia, kad dėl išaugusio domėjimosi skandalais, "Media nėra kalta, ji tiesiog prisitaikė prie naujos politikos" - pabrėžiama, kad "visuomenė nori parodyti save per žiniasklaidą". Autorius imponuoja, kad žiniasklaida išreiškia visuomenės nuomonę - "Žiniasklaida pradeda kurti savo galingą viešosios nuomonės reprezentaciją", tačiau čia pat tuo suabejoja - "tik nėra aišku, kas jai suteikė šią teisę", "(žiniasklaidos kuriamas) suverenitetas yra abejotino statuso". Šiais kontradiktiniais teiginiais autorius neišsprendžia žiniasklaidos vaidmens klausimo - viena vertus, anot jo, žiniakslaida prisitaiko prie politikos, kita vertus, ji išreiškia priešišką visuomenės požiūrį į politiką (tačiau prie kurios jinai prisitaiko) ir trečia vertus, žiniasklaidos suverenitetas yra abejotinas. Skaitant susidaro įspūdis, kad žiniasklaida yra pati valdoma, o ne išreiškianti visuomenės nuomonę. 3. Autorius pamini, tačiau nepabrėžia ideologijos vaidmens - pasitenkinama tik tai ideologijos trūkumo pasekmių aprašymu (atsakomybės determinacijos nebuvimas, jos išskaidymas). Tuo tarpu mano nuomone, ideologijos trūkumas (ir visa, kas jį sukelia) ir yra pagrindinė piliečių pasyvumo priežastis. Pierre Rosanvallon pateikia įdomių ir vertingų įžvalgų. Gaila,kad šios įžvalgos nėra susistemintos (kompozicijos forma), o daugiau pristatytos kaip minties tėkmė viena kryptimi – žmonėms trūksta pasitikėjimo valdžia. Vis dėlto išskirčiau keletą nelogiškų punktų, kuriuos pastebėjau šiame darbe:
1. Autorius rašo, kad „Kalbos apie pasyvų pilietį yra mitas. Pilietis iš tikrųjų nėra pasyvus. „, bet po to teigiama, kad ‘Piliečiai patys nenori imtis savivaldos, imtis veiksmų“. Tačiau, mano nuomone, šis pokytis nėra tik „politiškumo ir pilietiškumo prigimties kaita“, kaip teigia autorius, bet būtent pasyvumo pasireiškimas. Jeigu politiškumo ir pilietiškumo prigimtis iš tikrųjų keistųsi, tuomet semantine prasme autoriaus tyrinėjimai neturėtų prasmės. Todėl akivaizdu, kad keičiasi ne politiškumo prigimtis, bet įsitraukimas į politiškumą ir pilietiškumą – įsitraukimas mažėja, kitaip tariant, išauga pasyvumas.
2. Autorius teigia, kad dėl išaugusio domėjimosi skandalais, „Media nėra kalta, ji tiesiog prisitaikė prie naujos politikos“ – pabrėžiama, kad „visuomenė nori parodyti save per žiniasklaidą“. Autorius imponuoja, kad žiniasklaida išreiškia visuomenės nuomonę – „Žiniasklaida pradeda kurti savo galingą viešosios nuomonės reprezentaciją“, tačiau čia pat tuo suabejoja – „tik nėra aišku, kas jai suteikė šią teisę“, „(žiniasklaidos kuriamas) suverenitetas yra abejotino statuso“. Šiais kontradiktiniais teiginiais autorius neišsprendžia žiniasklaidos vaidmens klausimo – viena vertus, anot jo, žiniakslaida prisitaiko prie politikos, kita vertus, ji išreiškia priešišką visuomenės požiūrį į politiką (tačiau prie kurios jinai prisitaiko) ir trečia vertus, žiniasklaidos suverenitetas yra abejotinas. Skaitant susidaro įspūdis, kad žiniasklaida yra pati valdoma, o ne išreiškianti visuomenės nuomonę.
3. Autorius pamini, tačiau nepabrėžia ideologijos vaidmens – pasitenkinama tik tai ideologijos trūkumo pasekmių aprašymu (atsakomybės determinacijos nebuvimas, jos išskaidymas). Tuo tarpu mano nuomone, ideologijos trūkumas (ir visa, kas jį sukelia) ir yra pagrindinė piliečių pasyvumo priežastis.

]]>