Penktadienis. Liko gal dvidešimt minučių iki šeštos, o aš stoviu Raseinių autobusų stotyje ir tyrinėju autobusų, vežančių į Šiluvą, tvarkaraštį. Artimiausias tik 21:30. Negerai… Oras bjaurus, temperatūra apie nulį. Stipriai sninga dideliais baltais gabalais, bjauriai drėgna. Visai nesinori laukti keturias valandas. Turėdamas truputį vilties, kad gal yra koks nors tvarkaraštyje nepažymėtas autobusas, traukiu prie mažyčio apšiurusios autobusų stoties langelio. Ten viduje sėdinti moteris iš pradžių apsimeta, jog manęs nemato, ir kažką skaičiuoja (bent jau taip atrodo). Kiek patempusi pagaliau atidaro langelį ir susiraukusi išklauso, ko noriu. Pasako, kad artimiausias autobusas tikrai tik pusę dešimtos.

-Ar šitoje autobusų stotyje yra laukimo salė?

-Yra, bet septintą užsidarom.

Greitai užveria langelį, tarsi norėdama parodyti, kad aš jai labai sutrukdžiau. Tada kažkur išeina ir pro langelį jos nebematyti. Galvodamas apie tai, kad ji, ko gero, vienas iš žmonių, kurie ateina į darbą tik  prastumti laiko ir pasiimti atlygį, žengiu į tuščią laukimo salę. Ji, žinoma, taip pat neremontuota kažin kiek metų. Atsisėdu ir tiesiog laukiu. Laukiu. Visiškai nėra ką veikti, laikas slenka beprotiškai lėtai. Užsigalvojęs spoksau į sparčiai tamsėjantį Raseinių dangų. Suvalgau sumuštinį. Žvilgteliu į laikrodį: praėjo dešimt minučių, o rodos visa amžinybė. „Minutės trukmė priklauso nuo to, kurioje tualeto durų pusėje tu stovi“.  Pagalvoju, kad gal iš tiesų būtų visai neblogai nueiti į tualetą. Jau stojuosi ir einu pasiklausti WC buvimo vietos, kai durys, vedančios į personalo patalpas atsidaro ir išeina piktoji darbuotoja.

-Atsiprašau, kur čia tualetas?

-Aš kaip tik dabar einu. Parodysiu.

Išeiname iš pastato. Mane nuveda už jo. Ten stovi bjaurus mūrinis statinys, ant jo nemažas ženklas WC. Išgirstu sąmoji apie tai, koks aš nepastabus. Kaina – 1 litas. Vidus neremontuotas jau kažin kiek laiko. Prisimenu praeitą vasarą labai panašų vaizdą matęs Palangoj.

http://www.youtube.com/watch?v=-7FvD4RTWX0

Man pasidaro truputuką gaila, kai pagalvoju, kad 2004-2007 metų (sąlyginis) ekonominis pakilimas į Raseinius taip ir neatėjo ir dabar jau niekas nedrįstų spėti, kada autobusų stoties lankytojai išvys suremontuotą WC. Na bet yra kaip yra.

Paklausiu taksisto, kiek kainuoja nuvažiuoti iki Šiluvos. 26 litai. Brangu. Geriau jau nusipirksiu kokį laikraštį ar žurnalą ir perskaitysiu. Apsilankau stoties parduotuvėj, o ten – staigmena. Visi žurnalai – arba moteriški, arba vaikiški. „Edita“, „Ekstra panelė“, „Panelė“, „Naminukas“ ir t.t. Su laikraščiais ne geriau, t.y. net blogiau. Žinomiausias jų – „Valstiečių laikraštis“…

Numerio vedamas pasakoja apie sukčiaujančius „Teleloto“ rengėjus. Susimoku ir grįžtu atgal į laukimo salę. Vis tik skaityt laikraštį prieblandoje nesinori.

Traukiu pasižvalgyti po miestelį. Oras vis dar darganas. Mašinų nedaug, žmonių irgi beveik nesimato. Už kiek daugiau nei puskilometrio pasiseka rasti spaudos kioską ir nusipirkti „Valstybę“ bei puodelį kavos. Tada sekmė nusišypso dar kartą – pamatau kavinę. Užeinu. Viduje tik du siurbčiojantys alų klientai, darbuotojos – trys. Televizorius rodo LNK žinias. Geriu arbatą, žiūriu žinias, skaitau žurnalą. Darbuotojos stovi už baro ir apkalbinėja pažįstamus. Alaus gėrikai išeina. Baigiu arbatą ir paprašau dar vieno puodelio.

– Tai kad mes jau užsidarom.

– Bet lauke ant iškabos parašyta, kad dirbate iki vidurnakčio.

– Anksčiau ir per visą naktį dirbdavom… – nutęsia pagyvenusi barmenė. – Bet jau nebe tie laikai.

O juk penktadienio vakaras… Krizė akivaizdi.

Išsiaiškinu, kad kažkur netoliese yra ilgiau veikianti kavinė-baras su keistoku pavadinimu iš „M“ raidės. Rasti jo niekaip nesiseka, užtat pasiseka sutikti padoriai atrodančią (= ne chronę) moteriškę, kurios ir paklausiu, kaip ten nueiti. Pasirodo, jai pakeliui ir ji man parodysianti. Beeidami pasikalbame apie prastą orą. Papasakoju, ką veikiu ir kodėl man reikia patekti į tą kavinę. Moteriškė man sako, jog galbūt ten man pavyks rasti savo gyvenimo meilę, nes  tai įvyksta, kai mažiausiai to tikiesi. Įdomu, kaip ji nustatė, kad aš dar nesutikau savo gyvenimo meilės?

Kavinė, pasirodo, vadinasi „Raseinių Magdė“. Maironis yra tokio pavadinimo poemą parašęs, aš, aišku, jos neskaitęs. Klientų ten taip pat nelabai daug, užtat gražiau įrengta ir šilčiau, nei krizės palaužtojoje kavinėje. Geriu vieną arbatos puodelį po kito ir perskaitau kone visus žurnalo straipsnius. Žmonių renkasi vis daugiau, kavinę palieku jau beveik pilną. Taip ir neradęs gyvenimo meilės.

Grįžtu prie autobusų stoties. ten jau lūkuriuoja būrelis žmonių. Visi tyli. Netoliese kažkoks gan jaunas girtuoklis šūkalioja visokias nesąmones.

Oras, žinoma, vis dar subjuręs.

Prie pat autobusų stoties yra alkoholio parduotuvė, tiksliau, normali parduotuvė (joje ir pirkau „Valstiečių laikraštį“), tačiau vakare ten niekas nieko daugiau neieško. Na, gal dar kokio „zagerono“ ar užkandos. Į vidų klientų neįleidžia, prekyba vyksta pro durų angoje įstatytas grotas. Viena po kitos prie gatvės stoja mašinos. Matyt, ne tokia jau ir baisi ta krizė.

Kita vertus, Rusijoje geria daugiausiai, nors ten pastoviai krizė. Neseniai skaitytame straipsnyje buvo viena visiškai sukrečianti istorija..:

Buvo labai šalta 1983-1984 metų žiema. Šalo virš 40^oC. 1983 metų gruodžio 31 d. Iškitimo mieste (šalia akademinio miestelio) įvyko tragedija, sukrėtusi visą Novosibirsko sritį. Gruodžio 30-tos  vakare tėvas su sūnumi nuėjo į garaže esantį rūsį parsinešti Naujiems metams atsargų. Jis įleido sūnų į rūsį ir sako: tu ten viską surink, o aš trumpam pas kaimyną užbėgsiu su reikalais, o garažą uždarysiu, kad šaltis nepatektų. Garažą uždarė, o pas kaimyną – stiklinė po stiklinės – ir apie sūnų pamiršo. O vaikui tik devyni metai. Jis galbūt rūsyje būtų prasėdėjęs per naktį, bet sudegė žvakė, tamsu, baisu – jis išlindo ir ėmė daužyti geležines duris. O naktį šaltis 44^oC. Ryte tėvas prabudo ir atsiminė, kad sūnų garaže užrakino. Pribėgo, atidaro duris, o sūnus sušalęs prie durų su atsilupusiais nagais guli. Tėvas neišlaikė ir čia pat pasikorė.

Lietuvoje mes turime savų istorijų. Tiesą sakant, esu „iš pirmų lūpų“  girdėjęs netgi labai panašią į tą iš Rusijos.

Viename kaime kažkur Lietuvos vakaruose gyveno mergina, kuriai iki mokyklos reikia eiti kelis kilometrus. Gal tris, nepamenu (bet nėra tai taip jau ir svarbu. Toks vaikščiojimas – įprasta. Aš taip pat į gimnaziją kasryt vaikštau daugiau nei pusantro kilometro). Svarbu tai, kad vieną dieną gan nemenkai nutrenkė vairuotojas. Jis, be abejo, buvo girtas. Mergina gydės traumas, vairuotojas laukė teismo. Jam buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (tikiuos, kad reikiamą terminą pavartojau), kažkas panašaus į namų areštą. Bet nuosprendžio jis nesulaukė – pasikorė anksčiau…

Žinoma, tokių nutikimų (tiek girtuoklių už vairo, tiek savižudybių) norima išvengti. Grįžkime prie Raseinių alkoholio parduotuvės. Mašinos stoja prie krašto, žmonės lipa, apsiperka, grįžta ir nuvažiuoja. Netikėtai pamatau atvažiuojančią policijos mašiną. Įjungusi atbulinę pavarą ji lėtai įvažiuoja į neapšviestą kiemą, išjungia šviesas. Ir laukia.

Grįžta eiliniai pirkėjai ir sėda į savo automobilį, užveda variklį ir pradeda važiuoti. Vos spėja kokius 10 metrų nuriedėti, kai policija įjungia švyturėlius. Sustabdo.

Pagaliau atvyksta autobusas. Jame šilta.

Ir, aišku, tylu. Gerą pastebėjimą vienas Lietuvoje įsikūręs ispanas yra padaręs apie viešojo transporto keleivius mūsų šaly:

Atrodo kaip nelabai linksma vieta, laidotuvės. Nepaprasta, na, bet kartais labai įdomu, kaip žmonės gali …. how can they keep this face all the time, know. It is really like a movie, like a horror movie…

„Delfi TV“

Kelionė baigiasi, pagaliau Šiluva. Visi žmonės lipa iš paskutinio dienos autobuso ir traukia kas kur. Vienas vyras eina už kokių keturių metrų lygiagrečiai su manimi tuščios gatvės viduriu. Jis traukia cigarečių pakelį iš kišenės ir staiga ironiška intonacija netikėtai taria :

–Šiluva… kultinis miestelis!..

Galbūt tikrai truputėlį ir kultinis.