Ką aš pamačiau ir patyriau JECI-MIEC studijų sesijoje Strasbūre?

veliavos

Apie mano trumpą pasiblaškymą po užsienius (o tiksliau – po Strasbūrą ir porą oro uostų bei traukinių stočių Vokietijoje) jau galėjote šiek tiek paskaityti ankstesniame įraše, kuris, žinoma, nelabai atskleidė kelionės turinį. Su juo truputį galit susipažinti šiame neilgame straipsnelyje, išspausdintame dešimtame 2009 metų „Ateities“ numeryje.

***

Didžiulis noras pakeliauti ir sutikti naujų žmonių – toks stimulas, o ne renginio temos aktualumas, visų pirma vedė  pildant anketą atrankai į JECI-MIEC (International Young Catholic Students – International Movement of Catholic Students)organizuotą studijų  sesiją, kurioje turėjo būti kalbama apie migraciją bei žmogaus teisių užtikrinimą šiame procese. Šitoks požiūris galėjo tapti neįveikiama kliūtimi bet kokiam savo santykio su nagrinėjamomis problemomis permąstymui bei pasidalinimui ten, Europos jaunimo centre Strasbūre, tačiau, laimei, ateitininkų Tarptautinių reikalų komiteto narės Mildos Vitkutės pravesti nedideli kelių valandų kursai dieną prieš išvykstant leido geriau suvokti migracijos temos aktualumą beigi kai kuriuos jos aspektus.

Dėl nepalankaus skrydžių grafiko Strasbūre šlapias ir pavargęs (kalta buvo bemiegė naktis Vokietijos traukinių stotyse) atsidūriau šiek tiek vėliau už kitus dalyvius. Jų, beje, buvo iš įvairių kraštų – nuo Rumunijos iki Čilės, nuo Portugalijos iki Ruandos. Pradėjome kalbėtis, bet beveik tuo pačiu metu pradėjome ir nesusikalbėti. Teko gana smarkiai nusivilti paruošta programa ir jos vienpusiškumu. „Žvilgsnis į migraciją per žmogaus teisių perspektyvą“ buvo šiek tiek panašus į tą trumpą žvilgsnį, metamą veidrodin išeinant iš namų, kai vėluoji – šukuosena gal ir bus tvarkinga, bet per apsižiūrėjimą gali pamiršti užsidėti kelnes.

Per visą buvimo Strasbūre savaitę taip ir neišgirdome nė  vienos autoritetingo lektoriaus paskaitos, daugumos užsiėmimų  esmė buvo pačių dalyvių mintys, tačiau dėl susidūrimo su migracija bei  jos padariniais asmeniniame gyvenime trūkumo (dauguma buvo arba neemigravę, arba migravę tik savo gimtosios šalies viduje studijų tikslais) šios mintys buvo negilios ir, kas blogiausia, lengvai formuojamos. Tai ir buvo sėkmingai daroma, visų pirma pasitelkiant į pagalbą manipuliavimą dalyvių emocijomis. Įdomaus  psichologinio eksperimento, kurio metu buvo inscenizuota dalyvio iš Jordanijos deportavimo procedūros pradžia, pora merginų netgi taip įsijautė, jog puolė į ašaras. Ar tokiomis sąlygomis gali vykti kažkokios logiškais argumentais paremtos diskusijos? Vargu. Taigi jų beveik ir nebuvo. Todėl daugumai dalyvių nebuvo ir netikėtumo, kai tariantis dėl galutinio studijų sesijos pareiškimo paprašiau teisės balsuoti prieš. Keistas ir pats tarimosi principas – dokumentą ruošė tik apie penktadalis studijų sesijos dalyvių, kiti tuo metu buvo užimti kitais darbais, o po to pareiškimo perskaitymui ir savo pasiūlymų teikimui gavo tik 10-15 minučių laiko. Dokumentas buvo priimtas, žinoma, ne balsavimu, o plojimais. Tik Lietuvos vardas jame jau buvo išbrauktas.

Pakeliauti po svečias šalis ir aplankyt jose vykstančius katalikiškus renginius visada įdomu ir pravartu – sužinai įvairiausių dalykų. Pavyzdžiui, kad užsieniečiai labai mėgsta ir giria baltą sūrį  su medumi bei šakotį, kad būna katalikų, pritariančių homoseksualų santuokų, narkotikų ir prostitucijos legalizavimui, kad vaikino iš Ruandos giminaitis vedęs lietuvę ir dabar jie gyvena Kanadoje, kad katalikų susibūrime katalikų mišios gali būti suvaidintos suteikiant joms negatyvų atspalvį ir taip toliau…

Tikrai džiaugiuosi, kad savaitei apleidau studijas ir išsiruošiau į  rudeniškai žavų Strasbūrą. Pamačiau ne tik Europos parlamentą,  Žmogaus teisių teismą, Europos komisiją ar modernius tramvajus, pamačiau nemažus suvokimo (ir savivokos) skirtumus tarp skirtingų tautų (kurios dar nesuspėjo išnykti migracijos mišrainėje) atstovų, pamačiau ir savojo požiūrio silpnąsias puses.

ęamaiv

***

Dešimtam numeryje ir dar viena mano rašliava yra, galite perskaityti nusipirkę žurnalą. Jį galit įsigyti Vilniuje Šv.Kazimiero bažnyčioje, Kaune Ateitininkų raštinėje (Laisvės al.13), kitose vietose, o taip pat užsiprenumeruoti (ką ir raginu padaryti).

Apskritai, „Ateity“, be abejo, yra ir geresnių straipsnių.:) Give it a try!, taip sakant.




Komentuoti