Kai ilgai užsibūnu Vilniuje, šiek tiek pasiilgstu mėsos. Nemoku pats pasigaminti mėsiškų patiekalų. Pagaliau iš tikro suprantu, kodėl vaikystėj tėtis patardavo verčiau jau valgyti kotletus, nors ir nenorėdavau – vėliau tiesiog galiu nebeturėt galimybės jų valgyti. Aišku, tada ta neapibrėžta ateitis visai nebaugino.

O dabar aš joje gyvenu.

Dabartis yra pagaliau atėjusi ateitis. Anksčiau aš laukdavau ateities atėjimo, dabar jau kažkaip nebelabai smarkiai.

Nors, žinoma, laukiu vasaros kaip turbūt ir visi kiti. Ir man vis dar įdomu, ar po 20 metų automobiliai nebevažinės, o žemai skraidys, ar 3D erdvinės projekcijos taps mums įprasta kasdienybe, ar e-knygos jau per ateinančią dekadą nurungs popierines knygas taip pat įspūdingai, kaip skaitmeninė fotografiją juostelinę, ar Rolandas Paksas kada nors vėl valdys Lietuvą, ar sugrius Europos sąjunga, ar globalinis atšilimas Lietuvą pavers Italija, ar ateitininkai sugebės ženkliau priartėti prie savo vizijos įgyvendinimo, ar Kauno „Žalgiris“ dar kartą laimės Eurolygą, ar Kaunas pajėgs pakilt iš pelenų, ar sugebėsiu išmokti danų kalbą, ar gyvensiu Žaliakalnyje, ar lietuviai nustos keiktis rusiškai ir angliškai, ar kiniečiai tikrai suvirškins Rusiją ir taip toliau

ir taip toliau

ir taip toliau.

Bet nebeliko keisto jausmo, kad visai netrukus netoliese, užkišus galvą už kito kampo arba už artimiausių kol kas neatidarytų durų, prasidės neįtikėtinas gyvenimo koncertas ir viskas bus kitaip, daug geriau.

Grįždamas namo užsuku į „Maximą“.

Galėčiau ten neiti, nes jie veikiausiai išnaudoja darbuotojus, bet ar kiti geresni? Aš nežinau ir ko gero nesužinosiu, nes nežinau, kas galėtų man pateikti objektyvų ir visuminį visuminės situacijos didžiųjų prekybos tinklų elgesyje su darbuotojais vertinimą. O juk yra ir kitų svarbių dalykų: sąžiningas elgesys su tiekėjais, požiūris į gamtą, remiama krepšinio komanda, remiama partija, ryšiai su mafija ir visa kita. Todėl aš perku „Maximoje“, nes nežinau, kas yra kas ir nežinau būdo, kuriuo galėčiau išsiaiškinti.

Aš nueinu prie dešrelių skyriaus. Šiandien aš valgysiu mėsos. Aš noriu išsirinkti dešreles be visokių dirbtinių priedų. Galima rinktis iš „Krekenavos agrofirmos“ ir, atrodo, „Nemateko“. Abiejų pakuotėse po 240g, abiejų kaina už kilogramą vienoda – 24,96 Lt. Sutapimas? Kartelis? Aš nežinau. Ir nežinau būdo, kuriuo galėčiau išsiaiškinti.

šis žavus paveiksliukas su dešrelėm ir TV bokštu fone tik dėl to, jog visi žino, kad įrašai be nuotraukų yra grynas mėšlas.

***

Nueinu Kaune į „Omnitel“ saloną pasišnekėti dėl galimybės perrašyti savo telefono numerį nuo mamos ant savęs ir tada pasikeisti planą. Ten man nelabai aiškiai papasakoja apie planus (po nepilno mėnesio esą turėtų smarkiai pasikeisti jie, bet dar negalima sakyti, kaip) ir tada praneša, jog persirašyt numerį man kainuos 25 Lt.

– Bet pereinant į kitą tinklą numerio perrašymas būna nemokamas, ar ne? – klausiu ir dar ramiai priduriu, jog neseniai mačiau neblogą „Tele 2“ pasiūlymą studentams.

Taktika pasiteisina. Konsultantė šiek tiek pasiknisa popieriuose ir pastebi (o gal „pastebi“?) tai, jog pereinant į „Omnitel“ studento planą numerio perrašymas taip pat nemokamas.

Šaunu.

***

http://www.youtube.com/watch?v=iy2TOdvr8QY