Artipilnis troleibusas. Šalia manęs stovinti storoka senstelėjus moteris (Lietuvoj įprasta jas vadinti bobomis) išsitraukia nedidelį kažkuo aprašinėtą popieriaus lapelį ir pasižymį jį tarsi tikrą bilietėlį tame senoviškame raudoname skylamušyje (šimtas metų, kai Kaune jų jau nebelikę). Aš net nespėjau susigaudyti, ką po galais ji čia daro, kai išgirdau:

– Laba diena. Kontrolė. Parodykite bilietukus.

Bilietuką, aišku, turėjau, turėjo jį ir absoliuti dauguma kitų keleivių. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kaip tave ir kitus priverčia pasijusti bilietų patikrinimas. Vilniuje sulaukus tokio netikėto kontrolės pasirodymo, apima toks jausmas tarsi vienas iš aplinkinių keleivių būtų tave išdavęs. Ir visai nesvarbu, kad tu nevažiavai „zuikiu“, neigiama emocija kažkodėl sukyla.

Kaune tikrinama kitaip.

Prie kai kurių stotelių kartais stovi tamsus mikroautobusiukas, jį pamatęs vairuotojas neatidaro visų durų, tik priekines. Pro jas staigiai įšoka trys piktoki kontrolieriai ir paliepia rodyti bilietus. Tamsios jų uniformos, nemalonus tonas ir visa ta keistokos prievartos ir neišvengiamybės (stovima stotelėje, bet durys uždarytos) nuojauta sudaro tokią atmosferą lyg į troleibusą būtų įšokęs koks Gestapo būrys ar kažkas panašaus. Tik kalašnikovų tetrūksta.

Net nežinau, kas blogiau.

***

Visada visiems sakiau ir tebesakau, kad labai mėgstu Kauną. Bet kartais mane apima jausmas, kad kažkuri mąstymo dalis nesąmoningai sieja Vilnių su modernumu ir pažangą, o Kauną su visokiom kvailystėm, keistenybėm, absurdais ir nelogiškumais. Auksiniais tualetais, kyšiais, apleistais parkais ir forsais.

Baigės paskaitos, žingsniuoju Trakų gatve link stotelės (iš tiesų link namuose laukiančio maisto, nelabai apie kažką tarpinio begalvojau tuo metu), priekyje eina kažkokia mergina baltu megztiniu. Priešingai nei aš, eina ji nelabai greitai, bet šaligatvis siauras (tai nervuoja ir priverčia jaustis it kokį azijietį prigrūstoje metro stoty), neaplenksi taip paprastai. Staiga ji pradeda kažką šnekėti. Kaune būčiau pagalvojęs, kad ji kokia nors beprotė, ar pusprotė, ar šiaip trenkta, bet Vilniuje aš net pusei sekundės nesuabejojau, jog ji turi laisvų rankų įrangą.

Šitaip ir buvo, kaip galvojau.

***

Labai pradėjo kristi akin visokie keisti pavadinimai čionykščių įstaigų.

Parduotuvė „Pėdkelnių visovė“

Restoranas „Maisto intriga“

Parduotuvė „Medinės šukos“ (matyt, beveik tokia pati nišinė kaip ir Flanderso parduotuvė kairiarankiams.)

Kepykla „JDC“ (Jungtinis duonos centras)

***

VU biblioteka. Įeini su kostiumu ir krepšiu, pro apsaugą eini nė nestabtelėdamas, jie tik pažiūri, nesako nieko. Kitą dieną ateini apsirengęs įprastai, pro apsaugą šiauši lygiai taip pat kaip ir vakar.

– Ei, kur eini?

– Į Bendrąją skaityklą.

– Studentas?

– Taip, žinoma.

– Ateik čia, pažymėjimą parodyk.

Parodau.

– Gerai… Pala, o ką ten krepšy neši?

– Kompiuterį.

– Gerai, eik.

Dar kyla klausimų, kodėl mafijozai vaikšto kostiumuoti?