„Tokių akademijų tikslas: ugdyti paauglius religinėje srityje ir auginti juos kaip sąmoningus krikščionis katalikus, nebijančius klausimų, kuriais tikėjimo priešininkai mėgsta „prigriebti“ katalikus, mokančius į juos atsakyti, gebančius apaštalauti savo kasdienėje aplinkoje bei tą ir darančius“ – sako vienas iš Akademijos organizatorių studentas ateitininkas Martynas Pilkis.

Ateitininkų Dvasios Vadas Vysk. Gintaras Grušas Akademijoje kalbės tema „Mitas: Katekizmas – kunigų reikalas“. Vytautas Toleikis apžvelgs paplitusios nuomonės, kad krikščionybė – viena iš pagrindinių istorinių nusikaltimų priežasčių, pagrindus. Taip pat bus analizuojamas požiūris į krikščionybę – kaip liūdnųjų religiją, jos santykis su džiaugsmu. Vygantas Malinauskas su jaunimu diskutuos apie plačiai paplitusią Krikščionybės, kaip terapinės priemonės, traktuotę.

Dalyviai vakaro programose debatuodami ugdys savo kalbėjimo religiniais klausimais įgūdžius; dienomis bus analizuojama ir aptariama Krikščionybės istorijos traktuotė, suformuota Lietuvoje per 50 okupacijos metų, tačiau dažnai diegiama ir šiandien. Peržiūrėjus iliustruojančius animacinių filmų kadrus, kuriuose kalbama apie religiją, akademijos dalyviai diskutuos su savo vadovais aštriais religijos klausimais.

Moksleivių ateitininkų akademijos aktualiomis temomis vyksta 4 kartus per metus jau apie 20 metų vis kituose Lietuvos miestuose. Vyresniųjų klasių moksleiviai, kad patektų į akademijas, rašo rašinius iš anksto pateiktomis temomis.

Šiemet šimtmetį švenčianti Ateitininkų federacija yra seniausia Lietuvos jaunimo organizacija, kuri užsiima tautiško ir katalikiško jaunimo ugdymu. Moksleivių ateitininkų sąjunga vienija apie 1200 narių.

–––

O taip pat čia, čia, čia, čia ir t.t.

Vienas iš įsimintiniausių epizodų – Jaunųjų ateitininkų sąjungos stovykla Berčiūnuose, kurioje buvau vadovų komandos narys. Naujausiame „Ateities“ žurnalo numeryje (2010 m. Nr.6) galite rasti mano straipsnelį apie tai, kaip paruošiami tos stovyklos savanoriai vadovai.

Štai pora ištraukų:

<…> Tokie kursai organizuojami kasmet nuo pat pirmosios stovyklos 1991 metais, ir, pradžioje daugiausiai naudoti gerosios patirties iš Šiaurės Amerikos ateitininkų perėmimui, dabar patys (kartu su vadovams siūlomais seminarais bei rekolekcijomis) tapo galingai veikiančia gerų vadovų auginimo mašina.

<…> Ateitininkų veiklose visada daug kas priklausė ir tebepriklauso (ypač turint galvoje Lietuvoje įsivyraujančią nuolatinę autoritetų stoką) nuo tų žmonių, kurie imasi vadovauti, todėl smagu, jog patyrę vadovai nemeta visko ir, tikėdami ateitininkų idėjomis bei patys smagiai leisdami laiką (tai nėra blogai, kaip galbūt gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – esą stovyklos vadovai turėtų dėl darbo būti labai pavargę ir nervingi, o jei taip nėra, reiškia į atsakingą darbą žiūrima lengvabūdiškai, nededama pakankamai pastangų. Organizacijoje turi būti gera visiems.), ugdo vaikus bei kursuose, stovyklose perduoda patirtį dar ne tiek daug mačiusiems vadovams, kurie, beje, dažnai anksčiau kažkada patys buvo Berčiūnų stovyklos vaikai, turėję gerus vadovus… <…>

Yra tame žurnale ir kitų, kur kas dėmesio vertesnių straipsnių. Pavyzdžiui, perspausdintas 1930 metais „Ateities“ žurnale išspausdintas filosofo Antano Maceinos straipsnis apie toleranciją bei visuomeniškumą moksleivių tarpe. Ištrauka:

Negalima tylėti ir leisti visokioms idėjoms netrukdomai plisti. Ne! Tai bus ne tolerancija, tik ištižimas. Reikia pastoti kelią klaidingoms pažiūroms, reik pasipriešinti idėjoms, nesutinkančioms su mūsų principais, bet visa tai reik daryti atskirai nuo konkrečių asmenų. Negalima nekęsti žmogaus dėl to, kad jo pažiūros kitokios negu mano. Bet galima kovoti su jo pažiūromis – ir net reikia kovoti, jei jos griauna mūsų pasaulėžiūrą. Štai kame yra tolerancijos esmė. Gerbti asmenis, kovoti su priešingomis idėjomis! Visos kitos mums peršamos „tolerancijos“ yra tik noras mus užmigdyti.

Antanas Maceina, „Ateitis“, 1930 m., Nr.11

O aš galvojau, jog tolerancijos tematika įsivyravo tik paskutiniame dešimtmetyje. Pasirodo, sukas viešajame gyvenime jau kur kas seniau.

Žurnale taip pat rasite ir puikiai parašytą ketvirtąjį Andriaus Navicko laišką plaukiantiems prieš srovę (pirmas laiškas, antras laiškas, trečias laiškas). Šalia ten esančių samprotavimų, ką reiškia būti krikščionimi, pateikta krikščioniško gyvenimo programa pagal šventą Augustiną. Negaliu nepasidalinti.

Nerimstančius drausminti, mažadvasius guosti, silpnuosius palaikyti, prieštaraujantiems atsakyti, kėslaujančių sergėtis, nemokytus mokyti, tingiuosius akinti, besivaidijančius tramdyti, išdidžiuosius subarti, nusiminusius drąsinti, susipykusius taikinti, vargšams padėti, engiamuosius laisvinti, geruosius girti, bloguosius pakęsti ir – svarbiausia – visus mylėti.

šv. Augustinas

Yra ir daugiau gerų straipsnių. Vyganto Malinausko pamąstymai apie Ateitininkijos ateitį, kun. Arvydo Žygo mintys apie Ateities sąjūdžio prasmę, kt.

Žurnalo pardavimo vietų sąrašas yra čia.

Nebūkime stereotipų aukos.

Kviečiu ryt (pirmadienį), 20.00 valandą paklausyti Vincento Lizdenio vedamos laidos, kurioje Rimas Šapauskas ir aš šnekėsime apie katalikiškos žiniasklaidą (bei žiniasklaidą apskritai). Tikrai aktuali tema šiuo metu, kai tiek lietuviškoji, tiek ir pasaulinė žiniasklaida, drįsčiau teigti, išgyvena tam tikrą transformacijos krizę, susiduria su besaikio nepasitikėjimo, paklausos trūkumo (visi įpratę, kad naujieną sugrūstų į dantis) bei įvairiomis kitomis problemomis, o katalikiška žiniasklaida, nepaisant didelės potencialios auditorijos, bendrame chore (o gal verčiau sakyti bendrame chaose?) čiulba tikrai tyliai.

„Šios temos nepaprastai aktualios šiomis dienomis, kai viešojoje šalies erdvėje kaunasi keli visiškai skirtingi požiūriai į lytinio tapatumo svarbą, šeimos sampratą“, – sako studentas Audrys Kukulskis, Moksleivių ateitininkų sąjungos valdybos pirmininkas. Akademijoje paaugliai susipažins su katalikišku požiūriu į vyro bei moters prigimčių skirtybes ir panašumus.

Akademijos temą analizuoti padės humoristas Rimas Šapauskas, kunigai Andrius Narbekovas, Ričiardas Doveika, bei kiti. Renginyje moksleiviams, suskirstytiems pagal amžių į grupeles, vadovaus beveik dvi dešimtys iš anksto pasiruošusių katalikų studentų.

Pačių  dalyvių aktyvumas tokiuose moksleivių ateitininkų renginiuose ypač skatinamas ir laukiamas. Norintieji patekti į akademiją rašė rašinius duotomis temomis. Įvertinus, darbus, nekokybiškų rašinių autoriai į renginį pakviesti nebuvo. Geriausi rašiniai akademijos metu apdovanojami, vėliau spausdinami „Ateities“ žurnale, talpinami internete. „Nepaisant šio sudėtingo reikalavimo ir laukiančių trijų naktų, miegant ant mokyklos grindų, norinčiųjų keliauti į MAPA’10 netrūko“, – džiaugiasi A. Kukulskis.

Studentas priduria, kad katalikų intelektualų ugdymas buvo ir tebėra vienas iš pagrindinių Ateitininkų federacijos siekių. „Savo gretose mes turėjome tokius filosofus kaip Antaną Maceiną, Stasį Šalkauskį, vis dar tebeturime jų darbus, bet reikia vykusiai reaguoti ir į iššūkius, metamus mūsų dienomis, ruošti jaunimą neišvengiamoms šių laikų kovoms“, – sako A. Kukulskis.

Moksleivių  ateitininkų sąjunga yra didžiausia šiemet šimtmetį švenčiančios Ateitininkų federacijos dalis. Ateitininkai – tai seniausia veikianti lietuviška jaunimo organizacija, vienijanti keletą tūkstančių moksleivių, studentų ir mokslus baigusiųjų. Organizacijos nariai savo veikloje vadovaujasi penkiais principais: katalikiškumu, šeimyniškumu, visuomeniškumu, inteligentiškumu bei tautiškumu. Moksleivių ateitininkų akademijos vyksta 4 kartus per metus mokinių atostogų metu jau daugiau nei 20 metų.

(šią naujieną taip pat galite perskaityti ir čia, čia bei čia)

−Ar tiesa, kad gyvendamas Bulgarijoje tapote stačiatikiu?

−Šioje šalyje gyvenau pas tikinčius žmones, todėl vieną dieną nusprendžiau pasikrikštyti Stačiatikių bažnyčioje. Vietos dvasininkas sakė, kad taip pasielgę žmonės netampa nuodėmingi.

Kita vertus, juk Dievas yra vienas – tai tas pats Jėzus Kristus. Dažnai lankydavausi bažnyčioje. Mane nuramindavo joje tvyranti dvasinė ramybė, papročiai, smilkstančios žvakutės.

***

Liturginis šios dienos skaitinys:

Evangelija pagal Luką

Lk 15

Jėzaus gailestingumas. Paklydusios avelės palyginimas

¹ Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. ² O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. ³ Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:

Sūnaus palaidūno palyginimas

¹¹ Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus.^{[i1] 12} Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. ¹³ Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

¹⁴ Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. ¹⁵ Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti.^{[i2] 16} Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.^{[i3] 17} Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! ¹⁸ Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. ¹⁹ Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ ²⁰ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. ²¹ O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ ²² Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!^{[i4] 23} Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! ²⁴ Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.

²⁵ Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. ²⁶ Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. ²⁷ Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. ²⁸ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. ²⁹ O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. ³⁰ Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’. ³¹ Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. ³² Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“

Išnašos:

1
Lk 15,11-15,32: Šis palyginimas yra dviejų dalių: 11-24 eil. nusidėjėlio skurdas ir grįžimas pas gailestingąjį Dievą; 25-32 eil. teisuolio nepasitenkinimas beribiu Dievo atlaidumu ir švelnus, teisiojo pykčiui priešingas Dievo atsakymas. Teisieji kviečiami drauge su Dievu džiaugtis nusidėjėlių išsigelbėjimu.

2
Lk 15,15: Ganyti kiaules izraelitui – niekinamas darbas, nes Mozės Įstatyme kiaulė – nešvarus gyvulys.

3
Lk 15,16: Artimuosiuose Rytuose kiaules šerdavo jonmedžio ankštimis.

4
Lk 15,22: Žiedas yra galios ženklas, apautos kojos – laisvojo požymis, priešybė basam vergui.

***

Ir čia dar dienos skaitinyje praleista penkiolikto skyriaus vieta:

³ Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: ⁴ „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! ⁵ Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ⁶ ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’ ⁷ Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.

Pamestoji drachma

⁸ Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? ⁹ Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi.’ ¹⁰ Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.“

***

Praeitų metų rudenį įvykęs (bet nelabai pavykęs, turint galvoje taip ir neišrinktą studentų ateitininkų valdybą) studentų ateitininkų suvažiavimas klausimą, kas ir kaip organizuos studentų žiemos akademiją, paliko neatsakytą. Nelabai daug betrūko, jog tradicinis renginys iš tiesų būtų nesuorganizuotas, bet, laimei, atsirado keletas žmonių, kurie ėmėsi pakankamai nemažo darbo ir pakvietė studentus ateitininkus į istorinę Lietuvos sostinę Trakus panagrinėti naujosios kairės judėjimų Lietuvoje, išsirinkti naują SAS valdybą bei tiesiog smagiai praleisti laiką būryje bendraminčių.

Į akademiją važiavau su nekantrumu – moksleivių ateitininkų veikloje pereita jau daug, tuo tarpu ši SAŽA’10 (Studentų ateitininkų žiemos akademija 2010) buvo pirmoji rimta pirmakursio pažintis su studentų ateitininkų veikla. Pažintys apskritai gyvenime yra svarbios – tiek su žmonėmis, tiek su reiškiniais. SAŽA’10 buvo proga susipažint ir su vienais, ir su kitais. Tikrai nebuvo nė vieno akademijos dalyvio, kuris prieš renginį būtų pažinojęs visus kitus (nors mūsų ten ir nebuvo daug, apie tris dešimtis), lygiai taip pat nebuvo ko gero ir nė vieno dalyvio, kuris prieš atvykdamas į Trakus būtų galėjęs pasakyti neblogai išmanąs naujosios kairės judėjimus beigi jų specifiką. Gaila, bet kažin ar po akademijos tokių atsirado…

Sunku pasakyti, kodėlgi taip nutiko. Neabejotinai tame tam tikrą vaidmenį atliko paskaitininkų, kuriuos kviečiantis buvo tikėtasi įžiebti diskusijų ugnį, noras šiek tiek įsiteikti auditorijai ir vengti konfrontaciją galinčių sukelti klausimų. Andrius Bielskis, vienas Naujosios kairės 95 judėjimo iniciatorių, pačioje savo ne itin ryškios paskaitos, kurioje pristatė pagrindines NK95 idėjas, pradžioje pabrėžė, jog pritaria trims iš penkių ateitininkų principų. Atrodė, jog po šios paskaitos turėjusi sekti Vyganto Malinausko moderuojama studentų diskusija bus gana nykoka, tačiau jos pradžią išgirdęs A. Bielskis (tuo metu gėręs kavą ir jau besiruošęs traukti namo) susidomėjo ir nusprendė joje sudalyvauti. Džiugu buvo tai, jog diskusijos metu Voriko universiteto filosofijos mokslų daktaras šnekėjo jau kur kas aršiau ir įvyko pakankamai rimtas pašnekesys apie toleranciją, ekonomikos sistemas, socialinį (ne)teisingumą, kovos prieš valdžią (ir elitą apskritai) elementų svarbą naujosios kairės ideologijoje, kitus klausimus; jo gale paskaitininkas pripažino, jog liko pakankamai sužavėtas studentų ateitininkų intelektualinio potencialo ir norėtų turėti daugiau tokių žmonių tarp studentų, su kuriais jam tenka dirbti.

Antrasis paskaitininkas, turėjęs ateitininkams atskleisti naujosios kairės požiūrį, buvo vienas žinomiausių ir aktyviausių Lietuvos anarchistų Kasparas Pocius. Didelę dalį paskaitos laiko jis paskyrė Laisvojo universiteto (LUNI) veiklos pristatymui, tarpais užsimindavo ir apie anarchiją. Nors mano žinios apie anarchiją ir nėra labai gilios, bet pakankamos, jog galėčiau abejoti K. Pociaus anarchistinių pažiūrų gilumu: juk nelabai suderinama atrodo būti anarchistu ir tuo pačiu metu paklusti bei teigiamai vertinti Europos sąjungos, Bažnyčios hierarchijas. Žinoma, K. Pociui, kaip ir A. Bielskiui svarbu buvo pabrėžti kovą, kurią jie kovoja prieš įvairių sričių dabartinius elitus. Vertindamas akademijoje įgytas žinias iš laiko perspektyvos galiu pasakyti, jog vienintelis tvirtai įstrigęs dalykas, vienijantis naujosios kairės judėjimus yra (nebūtinai motyvuota) kova prieš galią turinčias institucijas bei asmenis, tačiau neturima tvirtos vizijos, kaip viskas atrodys pasiekus pergalę – kol kas svarbiau tiesiog kovoti.

Į akademiją atvykęs „Naujų Židinių – Aidų“ vyriausias redaktorius Nerijus Šepetys paskaitoje kritikos tikrai negailėjo nei pačiai naująjai kairei, nei organizatoriams, pasirinkusiems būtent tokią temą ir pakvietusiems, jo manymu, ne pačius tinkamiausius paskaitininkus. Anot jo, bandyti suprasti reikia tai, kas yra prasminga, o naujosios kairės judėjimas yra beprasmiškas, iš jo negalime nieko pasimokyti.

Užtat šio to buvo galima išmokti iš dviejų ne viename tarptautiniame debatų mūšyje kovojusių studentų Julijos Ravaitytės bei Justo Jaruševičiaus, atvykusių su ateitininkais pasidalinti savo debatavimo patirtimi ir išmokyti juos šio meno pradmenų. Išgirdę daugybę klausimų sukėlusią paskaitą apie debatus, dvylika studentų buvo padalinti į keturias komandas ir diskutavo apie tai, ar sporto komandos turėtų būti baudžiamos už chuliganišką savo fanų elgesį. Tokia ideologiškai neutrali tema buvo pasirinkta, idant būtų išvengta atvejų, kai kažkam teks šnekėti prieš savo įsitikinimus. Sekės vieniems geriau, kitiems šiek tiek prasčiau – tai natūralu, dalyviai, studijuojantys skirtingas disciplinas turi skirtingą patirtį bei įgūdžius šiuose reikaluose. Nieko nuostabaus, jog geriausiais kalbėtojais buvo pripažinti politikos bakalauro diplomus tuojau įgysiantys Audrius Makauskas bei Paulius Mieželis (kartu su Santa Kančyte bei Rugile Kazlauskaite sudarę ir SAŽA’10 organizatorių branduolį).

Akademijos metu įvyko ir dar vienas labai svarbus renginys – neeilinis SAS suvažiavimas, kurio metu turėjo būti išrinkta nauja sąjungos valdyba, šiais svarbiais Ateitininkijai metais perimanti sąjungą į savo rankas ir paleidžianti laikinąją valdybą, kurios kadencija nelauktai užsitęsė. Nepaisant įkvepiančios AF pirmininko kalbos suvažiavimo pradžioje, kandidatų iškėlimas buvo itin nesėkmingas – būti renkama sutiko vienintelė Dovilė Pankaitė, visi kiti studentai ateitininkai (o tokių slogokos atmosferos užpildytoje salėje buvo arti trisdešimties) dėl įvairių, tačiau rimtų priežasčių, atsisakė. Pagrindinis atsisakymo motyvas – įsipareigojimai kitose AF valdybose arba komitetuose. Kai vėliau apie šią situaciją papasakojau žinomam senam ateitininkui Juozui Kojeliui, jis tik nusišypsojo, patapšnojo man per petį ir pasakė: „Tai tik pasiteisinimai“. Turbūt jis teisus – didelis noras yra galingesnis už didžiules kliūtis. Laimei, studentų ateitininkų sąjunga kol kas nepaliovė egzistuoti: vietoje valdybos (kuri turėtų būti išrinkta iki 2011 metų pavasario) jai laikinai vadovaus koordinatore paskirta Dovilė Pankaitė, beje, jau pradėjusi darbuotis. Nuoširdžiai linkiu jai sėkmės ir labai tikiuos, jog SAS dar sulauks geresnių laikų.

Tam tikrais atžvilgiais dabartiniai laikai studentams ateitininkams tikrai nėra prasti – jaukiame viešbutyje viename gražiausių Lietuvos vietų susirinkęs įdomių žmonių būrys smagiai praleido laiką: poezijos skaitymas Užutrakio dvare, nuostabus ateitininkės Simonos Smirnovos džiazo koncertas, šokiai, neįtikėtinai emocinga ir nenuspėjama viktorina, paprastas, bet įtaigus Trakų klebono pamokslas ir t.t. O ir vietinei  bendruomenei buvo pasistengta kaip nors pasitarnauti – paskutinę akademijos dieną studentai aplankė Trakų Vytauto Didžiojo gimnaziją ir ten surengė nedidelę, tačiau nešališką ir informatyvią studijų mugę (beje, daugiausiai dėmesio sulaukė psichologija bei filosofija). Vis tik, kalbant apie dėmesį akademinei daliai, galėjo būti jaučiamas šioks toks studentų motyvacijos trūkumas (galbūt iš tiesų neteisingai parinkta tema, kaip teigė N. Šepetys?), po paskaitų rimtesnės diskusijos apie jų turinį neformalioje aplinkoje nelabai užsimegzdavo. Džiugu, jog akademijos pabaigoje kai kam buvo kilę nedrąsių minčių organizuoti akademijos temos paskaitų pratęsimą Vilniuje, dar džiugiau būtų, jei šios mintys pavirstų tikrove ir sugebėtų šiek tiek apjungti sostinėje išsibarsčiusius studentus ateitininkus, o taip pat ir pritraukti naujų narių bei sėkmingai į veiklą įtraukti Vilniun atvykstančius studijuoti moksleivius ateitininkus. Juk Ateitininkija gali daug duoti toli gražu ne vien vaikams ir paaugliams.

***

Tai mano straipsnis (nuotraukos Agnės) iš pirmojo šių metų žurnalo „Ateitis“ numerio. Jei šeštadienį ar sekmadienį būsite Knygų mugėje, galite įsigyti jį Bernardinai.lt stende. Dar geriau – prenumeruokite.

***

O ar žinojote, jog vakar Ateitininkijai – seniausiai šiuo metu veikiančiai lietuviškai jaunimo organizacijai – sukako šimtas? Na, dabar jau žinote. (:

Apie mano trumpą pasiblaškymą po užsienius (o tiksliau – po Strasbūrą ir porą oro uostų bei traukinių stočių Vokietijoje) jau galėjote šiek tiek paskaityti ankstesniame įraše, kuris, žinoma, nelabai atskleidė kelionės turinį. Su juo truputį galit susipažinti šiame neilgame straipsnelyje, išspausdintame dešimtame 2009 metų „Ateities“ numeryje.

***

Didžiulis noras pakeliauti ir sutikti naujų žmonių – toks stimulas, o ne renginio temos aktualumas, visų pirma vedė  pildant anketą atrankai į JECI-MIEC (International Young Catholic Students – International Movement of Catholic Students)organizuotą studijų  sesiją, kurioje turėjo būti kalbama apie migraciją bei žmogaus teisių užtikrinimą šiame procese. Šitoks požiūris galėjo tapti neįveikiama kliūtimi bet kokiam savo santykio su nagrinėjamomis problemomis permąstymui bei pasidalinimui ten, Europos jaunimo centre Strasbūre, tačiau, laimei, ateitininkų Tarptautinių reikalų komiteto narės Mildos Vitkutės pravesti nedideli kelių valandų kursai dieną prieš išvykstant leido geriau suvokti migracijos temos aktualumą beigi kai kuriuos jos aspektus.

Dėl nepalankaus skrydžių grafiko Strasbūre šlapias ir pavargęs (kalta buvo bemiegė naktis Vokietijos traukinių stotyse) atsidūriau šiek tiek vėliau už kitus dalyvius. Jų, beje, buvo iš įvairių kraštų – nuo Rumunijos iki Čilės, nuo Portugalijos iki Ruandos. Pradėjome kalbėtis, bet beveik tuo pačiu metu pradėjome ir nesusikalbėti. Teko gana smarkiai nusivilti paruošta programa ir jos vienpusiškumu. „Žvilgsnis į migraciją per žmogaus teisių perspektyvą“ buvo šiek tiek panašus į tą trumpą žvilgsnį, metamą veidrodin išeinant iš namų, kai vėluoji – šukuosena gal ir bus tvarkinga, bet per apsižiūrėjimą gali pamiršti užsidėti kelnes.

Per visą buvimo Strasbūre savaitę taip ir neišgirdome nė  vienos autoritetingo lektoriaus paskaitos, daugumos užsiėmimų  esmė buvo pačių dalyvių mintys, tačiau dėl susidūrimo su migracija bei  jos padariniais asmeniniame gyvenime trūkumo (dauguma buvo arba neemigravę, arba migravę tik savo gimtosios šalies viduje studijų tikslais) šios mintys buvo negilios ir, kas blogiausia, lengvai formuojamos. Tai ir buvo sėkmingai daroma, visų pirma pasitelkiant į pagalbą manipuliavimą dalyvių emocijomis. Įdomaus  psichologinio eksperimento, kurio metu buvo inscenizuota dalyvio iš Jordanijos deportavimo procedūros pradžia, pora merginų netgi taip įsijautė, jog puolė į ašaras. Ar tokiomis sąlygomis gali vykti kažkokios logiškais argumentais paremtos diskusijos? Vargu. Taigi jų beveik ir nebuvo. Todėl daugumai dalyvių nebuvo ir netikėtumo, kai tariantis dėl galutinio studijų sesijos pareiškimo paprašiau teisės balsuoti prieš. Keistas ir pats tarimosi principas – dokumentą ruošė tik apie penktadalis studijų sesijos dalyvių, kiti tuo metu buvo užimti kitais darbais, o po to pareiškimo perskaitymui ir savo pasiūlymų teikimui gavo tik 10-15 minučių laiko. Dokumentas buvo priimtas, žinoma, ne balsavimu, o plojimais. Tik Lietuvos vardas jame jau buvo išbrauktas.

Pakeliauti po svečias šalis ir aplankyt jose vykstančius katalikiškus renginius visada įdomu ir pravartu – sužinai įvairiausių dalykų. Pavyzdžiui, kad užsieniečiai labai mėgsta ir giria baltą sūrį  su medumi bei šakotį, kad būna katalikų, pritariančių homoseksualų santuokų, narkotikų ir prostitucijos legalizavimui, kad vaikino iš Ruandos giminaitis vedęs lietuvę ir dabar jie gyvena Kanadoje, kad katalikų susibūrime katalikų mišios gali būti suvaidintos suteikiant joms negatyvų atspalvį ir taip toliau…

Tikrai džiaugiuosi, kad savaitei apleidau studijas ir išsiruošiau į  rudeniškai žavų Strasbūrą. Pamačiau ne tik Europos parlamentą,  Žmogaus teisių teismą, Europos komisiją ar modernius tramvajus, pamačiau nemažus suvokimo (ir savivokos) skirtumus tarp skirtingų tautų (kurios dar nesuspėjo išnykti migracijos mišrainėje) atstovų, pamačiau ir savojo požiūrio silpnąsias puses.

***

Dešimtam numeryje ir dar viena mano rašliava yra, galite perskaityti nusipirkę žurnalą. Jį galit įsigyti Vilniuje Šv.Kazimiero bažnyčioje, Kaune Ateitininkų raštinėje (Laisvės al.13), kitose vietose, o taip pat užsiprenumeruoti (ką ir raginu padaryti).

Apskritai, „Ateity“, be abejo, yra ir geresnių straipsnių.:) Give it a try!, taip sakant.

gražiausi dalykai dažniausiai vyksta be didelio triukšmo

Pirmasis klausimas (0:23) – apie laisvės ir atsakomybės, įsipareigojimų santykį.

Antrasis klausimas (3:16) – apie laisvę ir priklausombę. Kada atskirti, kai tu iš tiesų laisvai kažką pasirenki laisva valia, o kada jau esi nuo kažko rimtai priklausomas?

Trečias klausimas (8:55) – apie laisvės vaidmenį švietimo sistemoje. Kiek laisvės reikia duoti jauniems žmonėms? Kas svarbiau – saviraiška ir savirealizacija ar geriausių pavyzdžių suradimas ir sekimas jais?

Norėdami pilnai suprasti trečią klausimą, turėtumėte perskaityti šį tikrai lengvą ir žavų tekstą apie švietimo siaubus Didžiojoje Britanijoje (anglų kalba). (Čia santrauka)

Gaila, kad buvau labai mažai miegojęs ir visiškai negebėjau koncentruotis, tad ne tik neuždaviau nė vieno follow-up klausimo, bet dar ir kažkaip keistai laužytai šnekėjau.

Klausimai buvo suderinti iš anksto.