Klubiniu futbolu nesidomiu apskritai ir visai dėl to nesijaudinu. Kaip nesidomiu ir visomis kvailomis, iščiustytomis sporto inventoriaus kompanijų reklamomis. Vis tik gyvenant visuomenėje nuo jų daromo poveikio išsisukti yra tiesiog neįmanoma – automatiškai socialinėje terpėje reklaminių simbolių dėka yra sukuriamos nerašytos taisyklės, apibrėžiančios tam tikrus pasirinkimus rinkoje kaip daugiau arba mažiau priimtinus (todėl geriau jau neturėki bevardžių batų!). Firmų ženklai seniai tapo ne kažkokiu įsigyjamo daikto kokybės garantu, kas, rodos, turėtų būti jų paskirtis, o simboliu, išreiškiančiu jais paženklintų daiktų savininko turtinę padėtį ir gyvenimo vertybes (arba, kitaip tariant, gyvenimo stilių, kas iš esmės yra tas – savo laike neveikiame to, ko viena ar kita prasme nelaikome vertybe) bei padedančiu žmonių masėms įsigyventi į išgalvotas ir joms primestas pasakas, tariamai padarančias šį gyvenimą gražesniu.

Pats simbolis laiko bėgant gali tapti svarbesnis nei po juo esantis turinys. Taip, pavyzdžiui, nutiko su lauko tenisu – anksčiau tai buvo nedaugeliui prieinama turtuolių pramoga. Laikui bėgant ji tapo pasiekiama ir viduriniosios klasės žmonėms, tačiau tuo pačiu pasidarė nebepatraukli aukščiausių visuomenės klasių atstovams, kurie turėjo susirasti kitas, vien tik jų finansines išgales atitinkančias sporto rūšis. Panašią istoriją išvystume pažiūrėję į Lietuvos paauglių maištavimo būdų pasirinkimą – anksčiau čia užtikrintai pirmavęs alkoholio vartojimas jau tapo per daug socialiai priimtinu reiškiniu, nebeiššaukiančiu griežtos reakcijos, ir tai veikiausiai yra pagrindinė priežastis, kodėl, anot statistikos, net 18% vyresnių klasių moksleivių yra pabandę lengvųjų narkotikų. Maištavimo formų kaitos procesas jau pradėtas ir galėčiau pakankamai drąsiai lažintis, kad per ateinančius dešimt metų minėta procentinė išraiška išaugs dar mažiausiai 10%, nebent kuo greičiau bus imtasi griežtų priemonių prieš alkoholio vartojimą nepilnamečių tarpe – tai galėtų atstatyti iki tol buvusį maištavimo ir normalaus elgesio status quo.

Bet dabar sugrįžkime prie futbolo. Praėjusią savaitę bent pora draugų „Facebook’o“ virtualių gėrybių sienose dalinosi naująja „Nike“ reklama. Beveik neįtikėtina, tačiau apie visokiausiomis garsėnybėmis (pradedant Cristiano Ronaldo ir baigiant Homer Simpson – aiškiai siekta užkabinti ir didingumu priblokšti įvairiaskonę publiką) prigrūstą trijų minučių socialinių simbolių ir nerašytų taisyklių kūrimo paskirties  klipą rašė net ir didieji portalai. Simbolių kūrybos mašinų inžinieriai bei mechanikai, be abejo, trina rankas – čempionate dar net  pirmojo švilpuko nebuvo, tačiau kolektyvinėje vaizduotėje jau buvo sukurtos būsimųjų „neužmirštamų“, „unikalių“ čempionato istorijų (o tokių juk būna kiekviename Pasaulio čempionate) užuomazgos, kurios nors ir nepastebimai, tačiau labai tvirtai suagusios su prekių ženklais.

Taigi: sportbačiai vs. futbolas – kol kas 1:0?

Pabaigai siūlau paskaityti trumpą ištrauką iš, atrodo, praeitą vasarą perskaitytos Alessandro Baricco knygos  „Next. Maža knygelė apie globalizaciją ir būsimąjį pasaulį“ apie tai, kaip sportbačių pirkimas bei naudojimas atrodė Italijoj prieš kelis dešimtmečius (įsivaizduoju, kad panašiai, tik, žinoma, dar skurdžiau buvo ir mūsų šalyje) ir į ką visa tai pavirto dabar.

Žiūrėkime žaidimą, o ne reklamas! : )

Grimztame į nusivylimą ir nepasitikėjimą – politika, valdžios institucijomis, savimi ir savo valstybe. O iš čia – jau tik žingsnis į bejėgiškumą ir sąstingį.

<..>

Žmonės netiki, kad gali apvalyti Lietuvą savo balsais.

Jie nebetiki, kad politinių atspalvių pokyčiai Seime ar savivaldybėje gali lemti realias permainas šalies ir jų pačių gyvenime. Žmonės nebepasitiki ne kažkuriais – kairiaisiais, dešiniaisiais ar jau nuvilti spėjusiais naujaisiais. Jie nepasitiki valdžia, politikais ir politika apskritai. Tai – rimčiausias įspėjimo skambutis politinėms partijoms – užsisklendusioms savo siauruose partiniuose interesuose ir tarsi pamiršusioms, kad jų likimas – rinkėjų rankose, o ne atvirkščiai.

Beje, labai įdomu tai, jog prezidentė tiki, kad pasitikėjimas gali grįžti priėmus kai kuriuos tam tikroms visuomenės grupėms naudingus sprendimus:

Jam atgauti reikės daug pastangų ir laiko. Gerai, kad daromi nors maži žingsneliai ta kryptimi. Pavyzdžiui, lengvinamos sąlygos įsidarbinti jauniems, pirmą kartą į darbo rinką patenkantiems žmonėms. Būtent tokiems – į žmogų orientuotiems – siūlymams turi būti suteiktas ypatingojo prioriteto statusas, būtent tokių sprendimų turi būti daug daugiau.

Aš toks optimistiškas tikrai nebūčiau – pilietinė tautos degradacija jau pažengus daug toliau nei nepasitenkinimas paskirais politiniais pasirinkimais ir vienoks ar kitoks sprendimas taip lengvai viešosios nuomonės laivo nebepasuks į kitą pusę. Anot Ainės Ramonaitės, politinio susvetiėmjimo (o tai yra „toks valstybės ir piliečių santykio tipas, kuriam būdinga ir maža (neigiama) politinė parama, ir žemas politinis dalyvavimas“) lygis Lietuvoje yra aukščiausias iš visų posovietinių šalių, o tai yra problema demokratijos veikimui, su kuriuo negali derintis nusivylusio ir valdžia nepasitikinčio, bet veiksmų padėčiai gerinti nesiimančio piliečio vaizdinys.

Lietuviškame internete tiesiog apstu nepasitikinčių politika, bet nieko dėl to nedarančių piliečių raudų. Štai keletas tipiškų pavyzdžių iš diskusijos apie internetinio balsavimo tariamą naudą Džiugo Paršonio tinklaraštyje (apie ją dar parašysiu vėliau atskirai):

Nėra tokių, už kuriuos iš viso balsuoti reikėtų.
O gal čia ir mano išsilavinimo spraga, ir vis dėlto yra partijų už kurias balsuoti reikėtų?

Esu įsitikinęs, kad balsuoti rinkimuose yra ne tik teisė, bet ir pareiga, bet šiuo metu nematau mano balso vertų kandidatų.
Rinkimų sąrašai yra visiška komedija. Kam ten dar žmones rašinėti – tiesiog balsuokim už partijas ir tiek. Bus kaip akcininkų susirinkime – susės partijų lyderiai ir patvirtins ką reikia. Pas vieną – 50 balsų, pas kitą – 5. Ir nebus cirkų su Karaliais ir Sacharukais, Gražuliais ir Uokom. Seimo pastatą brangiai išnuomosim, paliksim vieną salytę 20 vietų ir gana. Naudos bus tiek pat kiek dabar, tik kainuos Valstybei pigiau, gal net į pliusą išeis. Ir gal tiek gėdos neprisidarysim.

Martynai, matau esate iš tų kurie tiki, kad sistema vis dar veikia, ir kad Seimo nariai iš tiesų yra Tautos atstovai. Nėra Lietuvoje Tautos atstovų. Yra tik Partijų ir interesų grupių atstovai. Ant Tautos jiems visiems giliai nusispjaut – vistiek išrinks. O jei ne – ir taip prisplėšiau pilnas kišenes, galima ir užtarnauto poilsio eiti. O jei dar trūksta, partijos kolegos šiltą postą valstybinėje įmonėje parūpins.

parlamentarai gina tik savo partijos, kaip nedidelės konkrečių žmonių grupės ir ją remiančių legalaus ir šešėlinio verslo interesus. Kai kurios partijos dar pusiau atvirai atstovauja užsienio šalių vyriausybes. Tokia yra REALYBĖ.

Esant dabartinei sistemai mano „ėjimas į politiką“ neturi prasmės – tiesiog iš arčiau stebėčiau dabartinį cirką, nuo kurio ir taip pykina. Netgi tapčiau to cirko dalimi – to tai tikrai netrokštu.Todėl savo laiką verčiau gaišiu bandydamas asmeniškai sau kažką pasiekti. Ir jei man pavyks tai nebus DĖL Tautai ir Valstybei

Per paskutinius N metų nemačiau nei vieno į Tautos, Valstybės gerovę orientuoto sprendimo. Vien tik purvą, interesų kovą ir totalų ignorą paprasto žmogaus problemoms.
Todėl ir kuriame naujienų portalą be politikos naujienų. Lankomumo rodikliai leidžia daryti prielaidą, kad ne aš vienas nuo to cirko pavargau ir jis – nebeįdomus.

Arūnas Liuza, Kaunozinios.lt portalo redaktorius

Komentatorius Mantas ten taip pat taria savo žodį:

aš dar neemigravau, nors reiktų, bet nenoriu, nes myliu tą žemę, kuria kasdien tenka vaikščioti, myliu ir žmones, su kuriais bendrauju, bet politiką kaip televizinį šou niekinu. Taip, esu prisitaikėlis, gyvendamas sistemoje – atrodytų iš šalies, bet, šioje vietoje ne sistemoje gyvenu, o šalia jos – savo kuriamame pasaulyje, kurį tik koreguoja sistema.

(visas komentaras)

Ir dar vienas labai geras populistinis pataloginio nepasitikėjimo pavyzdys iš B.Burgio tinklaraščio komentatorių tarpo:

3. Pasikeitimai Lietuvoje įmanomi tik piliečiams atėmus valdžią iš partijų.Partinės ,,demokratijos“ etapas baigiasi,nes jų išsigimimas pasiekė dugną.Problema yra tik viena:visuomeninių pilietinių judėjimų susiskaldymas ar suskaldymas.

nv (visas komentaras)

Visiems viskuo nepasitikintiems bei nusivylusiems ir vis tik nieko politikoje nežadantiems keisti piliečiams  primygtinai siūlau paskaityti profesoriaus Alvydo Jokubaičio paskaitos konspektą su Pierre Rosanvallon mintimis apie situaciją su piliečių nepasitikėjimu dabartiniuse demokratiniuse režimuse ir pagalvoti, kur tai mus nuves. Ar tik ne į niekur?

Konspektą patariu skaityti ne čia, o šioje PDF rinkmenoje (turinys tas pats, tik patogiau (su visais pabraukymais, paryškinimais ir panašiai) suformatuotas).

__________

Pierre Rosanvallon. Prancūzas. Jį kaip politikos filosofą šiuo metu dar tik atranda pasaulis. „Counter-democracy“ – viena iš naujųjų jo knygų.

P. Rosanvallon nesutinka su tuo, jog, kaip teigiama politika šiuo metu smunka ir kad ateina demokratijos saulėlydis. Viskas priklauso nuo to, kaip apibrėžiame sąvokas, kaip į jas žiūrime, kaip suprantame pačią demokratiją.

Anot P. Rosanvallon, demokratija visada yra iškreipta, nepilnai įgyvendinta ir panašiai. Tokia yra šios santvarkos prigimtis – galime tik artėti prie idealo, bet ne jį pasiekti.
Du demokratijos bruožai išskirti:
1.Demokratija padeda sukurti teisėtumą valdžios per rinkimus (legitimizacija).
2.Demokratija susiduria su pasitikėjimo problemomis. O, kaip žinome, kuo visuomenėje yra daugiau pasitikėjimo, tuo visuomenė veikia efektyviau.
Šie bruožai konkuruoja tarpusavyje. Demokratijoje yra nuolatinė įtampa tarp valdžios teisėtumo ir pasitikėjimo ja. Pasitikėjimas demokratine valdžia mažėja iš karto po rinkimų. Nepasitikėjimas valdžia šiais laikais jau yra institucionalizuotas. Žmonės moka tik nepasitikėti valdžia. Nepasitikėjimas yra sudėtinė demokratinės sistemos dalis.

Yra du skirtingi nepasitikėjimo tipai:

• Liberalus nepasitikėjimas. Valdžia nepasitikima yra iš principo. Norima silpnos valdžios, nes kuo mažiau valdžios – tuo geriau visuomenei. Nepasitikėjimas yra despotijos prevencija.
• Demokratinis. Juo norima valdžią iš tiesų priversti tarnauti demosui.
  Trys formos demokratinio nepasitikėjimo:

1. Valdžios priežiūra. Reikia nuolat stebėti, ką valdžia daro. Žiniasklaida, priežiūros institutai ir kiti būdai.
2. Prevencijos forma. Piliečiai buriasi kartu, kad galėtų valdžiai sutrukdyti įvykdyti kokį nors užmojį.
3. Juridizacija. Politiniai reikalai paverčiami teisiniais – kad kontroliuoti valdžią. Manoma, jog teisiškai galime valdžią sukontroliuoti labiau, nei politiškai.

Dabar turim ne domokratinį, o kitokį, naują režimą, kurį Ronsanvallon vadina kontrademokratija. Kontrademokratijoje nėra atmetama demokratija (rinkimų demokratija), bet stojama prieš rinkimų demokratijos įsteigtą valdžią. Kontrademokratija sukuria papildomą nepasitikėjimą demokratija. Su Rinkimų demokratija konkuruoja nepasitikėjimas demokratija. Tai yra nauja politinė santvarka.

Kaip sukontroliuoti tuos, kurie yra valdžioje? Reikia surasti atsvaras rinkimų demokratijai, sudaryti kontrolės valdžiai mechanizmus. Organizuota nepasitikėjimo valdžia forma, tai demokratijos transformacijos dalis, būdas, kaip galima kontroliuoti išrinktuosius. Stengiamasi atsverti, kad tie, kurie atėjo į valdžią, kuri yra teisėta, neatitrūktų, kad būtų tavo valdžia. Uždavinys daug sudėtingesnis, nei gali atrodyti. Kaip kažką galima ištaisyti? Mūsų visa kūryba nukreipiama ne į demokratiją, bet į kontrademokratiją.

Sukuriami trys institutai valdžios kontrolei:

• Valdžios priežiūra per matomumą; valdžios stebėjimas
• Kaltinimai valdžiai. Formuluojami kaltinimai ir pasmerkimai.
• Valdžios vertinimas. Nuomonių apklausos ir t.t. Viena, demokratija yra pozityvi – kai ji išrenkama, o po to ji tampa negatyvi – reikia ją apriboti, pasipriešinti ir t.t.

Tai, kas anksčiau buvo liaudies suverenitetas, virto negatyviu sugebėjimu atmesti. Atsiranda atmetimo demokratija. Tuo pačiu metu mažėja pozytivioji demokratija (savivalda, piliečių iniciatyvos ir t.t.). Atemtimo demokratija yra veto demokratija – atsiranda nuolatiniai kaltinimai ir konfrontacijos, bet situacija dėl to visiškai nesitaiso. Šiuolaikinis demokratijos pilietis yra sarginis šuo, saugantis demokratiją. Suverenitetas nebėra įgyvendinamas vien tik tiesiogiai – išrinkai valdžią, išrinkai atstovus, bet ir papildomas kontrademokratija – piliečiai nuolat save parodo per nepasitikėjimą.
Kalbos apie pasyvų pilietį yra mitas. Pilietis iš tikrųjų nėra pasyvus. Problema yra ne pasyvumas, o pasikeitęs įsitraukimas į politiką, politiškumo ir pilietiškumo prigimties kaita. Nyksta politinės partijos, didėja susibūrimai kaip reakcijos į valdžios veiksmus. Piliečiai ir be balsavimo parodo savo nepasitenkinimą valdžia.
Rinkimų demokratija vis labiau nyksta ir ėmė iš esmės keistis politinės veiklos modelis. Dingo susidomėjimas viešais reikalais (res publica), nusmuko politinis aktyvumas. Paradoksas: visi nori veikti valdžią, bet niekas nebenori būti politikoje. Politiką norima valdyti per nepolitinius dalykus.
Susiduriame su prasmių kūrimo problema. Piliečiai neberanda bendrų prasmių, kad susivienytų, daug lengviau veikti kontora, prieš. Mūsų veiksmai neturi ilgalaikio susisiejimo kultūros. Kontrademorkatija yra nepolitinis dalykas, ji griauna politika, jos efektai nepalankūs politikai, bet ji vis tik turi politikos aspektą. Kontrademokratija kuria nepasitikėjimą, jis skatina naujas valdžios juodinimo formas, ji kuria negatyvumą, kuriuo nori išgelbėti demokratiją, tačiau tai demokratijos negelbsti. Viso to efektas – žmogaus pasitraukimas nuo politikos. Piliečiai patys nenori imtis savivaldos, imtis veiksmų.
Demokratija niekada nėra nustatytas modelis, ji griauna įvairiausius modelius, ji niekada neturėjo originalaus modelio, pagal kurį galima pamatuoti, kuri visuomenė yra įgyvendinusi demokratiją, o kuri dar ne. Yra daugybė modelių – graikų ir kt. – kurių elementai šiandien tebėra yra, bet nėra vieno.
Skandalų reikšmė dabartinėje politikoje išaugo. Taip atsitinka, nes yra nepasitikėjimas valdžia, noras atskleisti tai, ką, kaip įsivaizduojama, ji valdžia. Skandalai susieti su perrinkimumo reikalavimu. Partijų svarbai nusmukus, santykis su politika tapo daug labiau asmeninis, taigi todėl tiek daug dėmesio ir skiriama skandalams. Žiūrima ne į partiją, o į atskirus individus. Anksčiau partijų kova buvo aršesnė, daugiau svarbos turėjo ideologijos, taigi atskiro partijos nario blogas elgesys neiššaukdavo tokios didelės reakcijos kaip dabar. Media nėra dėl to kalta, ji tiesiog prisitaikė prie naujos politikos. Pasmerkimas tampa nauja politinio dalyvavimo forma – daugybei piliečių valdžios pasmerkimas yra vienintelė jų politinio dalyvavimo forma.
Visuomenės demokratija atsiskiria nuo valdžios kuriamos demokratijos. Sarginis šuo (visuomenė) pats pasiima valdžią, jis nori valdyti per savo rodomą nepasitikėjimą. Jis nenori eiti į valdžią per politines partijas. Jis nori tik stabdyti valdžios mašiną – politika keičiasi. Politika yra susijusi su tam tikrų politinių problemų sprendimu. Dabar tam tarsi nebereikia stabilių grupių, partijų, organizacijų. Galima ir kitaip daryti įtaką valdžiai. Geriausiai tai rodo internetas, kur visi gali dalyvauti ir beveik niekas negali kontroliuoti. Tačiau internetas nesukuria atsakomybės, jis skatina negatyvizmą. Kritikos daug, bet jokio piliečių veiksmo nesukuria, nes jie nenori prisiimti atsakomybės.
Tarp spaudos ir valdžios yra nuolatinis konfliktas. Tai konfliktas tarp skirtingų visuomenės reprezentacijos mašinų – susiduria du skirtingi reprezentacijos būdai. Vienas būdas – visuomenė gali parodyti save rinkimų metu, galima pamatyti, kas yra visuomenė, pagal tai, kas susirinko į Seimą. Antras būdas – visuomenė nori parodyti save per žiniasklaidą, institucijas ir t.t. Žiniasklaida pradeda kurti savo galingą viešosios nuomonės (kuri yra nematomas, savo logiką įgavęs galios institutas, tuo tarpu išrinkti politikai yra matomi) reprezentaciją – tik nėra aišku, kas jai suteikė šią teisę. Patys rinkimai pamažu yra desakralizuojami. Tikrasis suverenitetas pradeda nykti, o kitas (žiniasklaidos kuriamas) suverenitetas yra abejotino statuso.
Politikoje vis labiau nyksta politiniai tapatumai, klasių kova, tuo pačiu ir partijos, Partijos nebeformuoja piliečių ateities vizijos. Problema ta, jog baigėsi konstruktyvioji demokratijos era. Stiprėja negatyvi politika. Rinkimai yra ne žiūrėjimas į ateitį, bet baudimas už praeitį – baudžiami tie, kurie yra valdžioje, siekiama ne išrinkti patinkančius, o pašalinti „bloguosius“. Idėjų politiką pakeitė nepasitikėjimo politika.
Pradeda stiprėti populizmas – patologinė kontrademokratijos forma. Populizmas siūlo išspręsti reprezentacijos problemą. Kadangi elitas sugedęs, nebelieka atstovų: populistai sako, jog valdžią turi perimti liaudis, siūloma pereiti prie tiesioginės demokratijos. Per populizmą gali atsidaryti durys ir totalitarizmui. Nepasitikėjimas tampa toks didelis, jog valdžia pradedama traktuoti kaip priešas – kraštutinis negatyvizmas. Tikima, jog viskas gali susitvarkyti grįžus prie tiesioginio populis valdymo. Visa tai stumia į populizmą. Populis pretenduoja tapti tautos valia, kad nebūtų tarpininkų tarp atstovų ir demoso (panašiai buvo ir SSRS).
Kitas siūlomas kelias iš dabartinės aklavietės be populizmo yra juridizacija. Visuomenės problemos vis labiau perkeliamos iš politinių sprendimų lauko į teismus. Kodėl teisė geriau už politiką? Teisė aiškiau apibrėžia atsakomybę, teismų sprendimai yra galutiniai (todėl teismas atrodo patikimesnis). Teisės sprendimai žiūri į praeitį, o politikai žiūri į ateitį. Vis daugiau ir daugiau klausimų sprendžiama teisinėse institucijose, nes politikai nebesugeba priimti sprendimų.

Piliečiai vis labiau tampa vartotojiški. Į politiką žiūrima kaip į plataus vartojimo dalyką, kaip į prekę. Nustojama pasitikėti politinių veiksmu, stiprėja depolitizacija, niekas nesugeba pasiūlyti naujų alternatyvų. Revoliucija kaip pavojus yra pašalinta, jos niekas nebesitiki, užtat atsirado populizmo pavojus. Atsiranda negatyvios masės, kurios jau negali susiburti ilgalaikiams politikos tikslams. Politika praranda savo prasmę, substanciją. Piliečius vis mažiau riša bendri dalykai, bendri simboliai.

__________

Ačiū Marijai už paskolintą konspektą – suliejus du variantus, bendras rezultatas gavosi tikrai neblogas.

XX amžiaus tamsuoliai drįso eiti į bažnyčią.

XXI amžiaus tamsuoliai drįsta pasakyti, kad homoseksualumas nėra norma

(joysaphine nuotrauka)

***

Nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti Vladimir Bukovskij straipsnį „Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą“ Bernardinuos.lt. Nors straipsnis ir ilgas, o tokius žmonės vengia skaityti kompiuterio ekrane (o daugelis šiais laikais išvis skaityt vengia), bet tikrai verta. Arba verčiau galite nusipirkti naujausią „Naujojo Židinio – Aidų“ numerį (kaip aš ir padariau).

Sveikas žvilgsnis į tam tikrus kasdienybės niuansus.

Dabar cenzūra pasiekė tokią ribą, kad, manau, Shakespeare’as mūsų laikais nebegalėtų rašyti. Daugelio jo kūrinių nūnai statyti nevalia: „Venecijos pirklys“ – antisemitizmas, „Otelas“ – rasizmas, „Užsispyrėlės sutramdymas“ – seksizmas… Netgi į „Romeo ir Džuljetą“ viena mokytoja atsisakė vesti savo mokinius, pareikšdama, jog tai „šlykštus heteroseksualinis šou“ ir ji ten mokinių nevesianti! Taigi cenzūra dabar jau masinė ir netgi palaikoma baudžiamosios teisės. Prancūzijoje vienas Nacionalinio susirinkimo deputatas neseniai viešai pajuokavo homoseksualizmo klausimu – ir jam priteisė sumokėti baudą, jei neklystu, 20 000 eurų. Dabar tai dar tik bauda, o vėliau pradės sodinti į kalėjimą: mes žinome, kaip tokie dalykai vyksta, matėme, kaip greitai viskas evoliucionuoja represijų linkme.

V. Bukovskij

***

Laikas visada sustato viską į savo vietas.

Užmečiau akį į stotelės reklamos stendą ir susinervinau. Neįprasta. Paprastai reklamos net nepastebiu. Nei internetuose, nei gatvėse, nei žurnaluose. Ji tarsi kokie debesys danguje – plaukia ir tiek. Debesys – sau, tavo gyvenimas – sau. Atkreipi dėmesį tik kai neturi ką veikti arba kai pradeda lyti.

Bet artėjančio „Be2gether“ plakatas užkabino.

Ar jūs mąstote taip pat kaip šio festivalio rengėjai? Ar tikrai žmogus yra gyvuliškos prigimties daiktas, tik ir laukiantis progos ištrūkti iš civilizuotos visuomenės (gi tokios žvėriškai priešingos jo vidiniam gyvuliui) ir prisigerti iki sąmonės užtemimo? Prisižiūrėjau pakankamai sočiai tokių „išsilaisvinusių“ ten savanoriaudamas prieš porą metų, o savanoriaudamas šiemet gyvulžmogių tokių reklamų dėka turbūt išvysiu dar kokius du kartus daugiau.

Įdomu, ar šiais metais valdžia ir vėl rems B2G. Jei taip, tai turėtų atidžiau prižiūrėti, kokią žinią į viešąją erdvę skleidžia festivalio reklamos. Konservatoriai tokios žmogaus sampratos remti tikrai niekaip neturėtų. Liberalai – galbūt, bet ne konservatoriai.

***

Jei nėra liudininkų, tai nėra ir nusikaltimo – vienas iš šūkių, apibrėžiančių išlaisvinusių savo vidinį gyvulį žmonių požiūrį į aplinką. Požiūrį, vedantį šalį į pražūtį.

***

Beje, nuo vakar Vilniaus ir Kauno stotelėse galite išvysti ne tik gyvuliškąją žmogaus sampratą pasiūlančius B2g plakatus, bet ir apie Ateitininkijos šimtmetį pranešančius plakatus. Smagu.

(spauskit ir pamatysit pilną dydį)

***

Vaikštinėjau RIMI. Grojo ramus šitos dainos remiksas.

Graži daina, bet pagalvojau, jog visai įdomu būtų išgirsti klasikos kada nors prekybos centre.

Bet ne kokios nors akcijos metu, kuomet apie tai jie varytų reklamą („Čiurlionio gimimo kažkelintųjų metinių proga kiekvieną terčiadienį „IKI“ ir „Ikiukas“ parduotuvėse geriausia XIX klasika! Apsilankykite!“ ar panašią), o tiesiog šiaip, nes PC dydžėjus taip užsimanė.

***

Naršydamas internete radau tokią citatą, priskiriamą Aristoteliui:

„The discipline of most of the students I am paid to teach is deplorable. They claim to forget their assignments, when in truth, they simply refused to do them. They do not want to learn, and I cannot instill that desire in them. Our nation is doomed.“

Tiesa, faktas, jog ją galėjo pasakyti Aristotelis iš tiesų labai abejotinas. Aš ir pats kažkaip abejoju, ar Aristotelis būtų mokęs už pinigus – tai juk būdavo sofistų darbas. Nepaisant to, citata labai tinkama šiems laikams, kai per tikrai įdomiai dėstomą konstitucinės teisės paskaitą auditorijoje tesėdi ~15 iš ~120 studentų.

***

Vakarai.

MAPA’10 įvyko ir įvyko gerai.

Siūlau pažiūrėti porą trumpų mano interviu su moksleiviams kalbėjusiais svečiais. Juose liestos kitos (bet taip pat įdomios) temos nei per paskaitas.

***

Pora vaizdų iš A.Baranausko vidurinės mokyklos.

Dirbantys ir tuo pačiu metu studijuojantys studentai jau mažai ką stebina. Ateina eilė mokiniams?

Taip pat galimas variantas, kad išeidamas iš mokyklos namo, žvilgteli į lentą pažiūrėti, ar atsirado darbo tavo tėvams, kiurksantiems namie ir tingintiems nueiti iki darbo biržos. Nenustebčiau, juk išradingi yra anykštėnai. Ypač kai kuriomis mokyklos interjero detalėmis.

„Šios temos nepaprastai aktualios šiomis dienomis, kai viešojoje šalies erdvėje kaunasi keli visiškai skirtingi požiūriai į lytinio tapatumo svarbą, šeimos sampratą“, – sako studentas Audrys Kukulskis, Moksleivių ateitininkų sąjungos valdybos pirmininkas. Akademijoje paaugliai susipažins su katalikišku požiūriu į vyro bei moters prigimčių skirtybes ir panašumus.

Akademijos temą analizuoti padės humoristas Rimas Šapauskas, kunigai Andrius Narbekovas, Ričiardas Doveika, bei kiti. Renginyje moksleiviams, suskirstytiems pagal amžių į grupeles, vadovaus beveik dvi dešimtys iš anksto pasiruošusių katalikų studentų.

Pačių  dalyvių aktyvumas tokiuose moksleivių ateitininkų renginiuose ypač skatinamas ir laukiamas. Norintieji patekti į akademiją rašė rašinius duotomis temomis. Įvertinus, darbus, nekokybiškų rašinių autoriai į renginį pakviesti nebuvo. Geriausi rašiniai akademijos metu apdovanojami, vėliau spausdinami „Ateities“ žurnale, talpinami internete. „Nepaisant šio sudėtingo reikalavimo ir laukiančių trijų naktų, miegant ant mokyklos grindų, norinčiųjų keliauti į MAPA’10 netrūko“, – džiaugiasi A. Kukulskis.

Studentas priduria, kad katalikų intelektualų ugdymas buvo ir tebėra vienas iš pagrindinių Ateitininkų federacijos siekių. „Savo gretose mes turėjome tokius filosofus kaip Antaną Maceiną, Stasį Šalkauskį, vis dar tebeturime jų darbus, bet reikia vykusiai reaguoti ir į iššūkius, metamus mūsų dienomis, ruošti jaunimą neišvengiamoms šių laikų kovoms“, – sako A. Kukulskis.

Moksleivių  ateitininkų sąjunga yra didžiausia šiemet šimtmetį švenčiančios Ateitininkų federacijos dalis. Ateitininkai – tai seniausia veikianti lietuviška jaunimo organizacija, vienijanti keletą tūkstančių moksleivių, studentų ir mokslus baigusiųjų. Organizacijos nariai savo veikloje vadovaujasi penkiais principais: katalikiškumu, šeimyniškumu, visuomeniškumu, inteligentiškumu bei tautiškumu. Moksleivių ateitininkų akademijos vyksta 4 kartus per metus mokinių atostogų metu jau daugiau nei 20 metų.

(šią naujieną taip pat galite perskaityti ir čia, čia bei čia)

Bet net ir perskaitymas toli gražu negarantuoja, jog kažką suprasi, jog rasi atsakymus. Kuo daugiau skaitai – tuo daugiau viskuo abejoji. O abejojantį ir višta nugali.

107
Tasai, kuris visas išvaikščiojo žemes,
Norėdamas ištirt abi būties gelmes,
Kažin ar apie šį pasaulį sužinojo
Bent kiek daugiau tiesos, negu jos žinom mes.

***

Sugrįžau į Kauną. Čia aš pastebėjau vieną labai keistą dalyką. Visi vaikinai ir beveik visos merginos čia vaikšto arba su džinsais, arba su treningais. Tarsi kitokios kelnės net neegzistuotu. Treningai arba džinsai. Džinsai arba treningai. Viskas. Iš kur atėjo ši kvaila mada?

Per paskutinius du ar tris mėnesius turbūt tik porą dienų buvau užsidėjęs džinsus. Kad jie apskritai net nėra gražūs gi.

Pradžioje „Levis“ džinsai buvo skirti darbininkų sluoksniui, tačiau ilgainiui jie išpopuliarėjo ir tapo turtingo bei kilmingo amerikiečio vyro atributu. Šiek tiek vėliau džinsus ėmė nešioti ir amerikietės moterys. Po II-ojo Pasaulinio karo „Levis“ džinsai užkariavo ne tik Europą, bet ir visą pasaulį.

Vikipedija

Manau, džinsams jau pats laikas prarasti savo prestižą.

Tačiau vis tiek – Kaunas yra mano Amerika.

***

Mano brolis žaidžia kompiuteriu, visai nemažai netgi. Aš jam sakau, kad iš to jokios naudos ir jokio linksmumo, nors taip kartais ir galėtų pasirodyti. Tai iliuzija.

Pasakoju, kad sėdėjau prie kažkokio žaidimo, kai prieš kelis metus Lietuvoje vyko vienintelis per paskutinis kelis dešimtmečius žemės drebėjimas. Man paskambino draugas ir netikėdamas tuo, ką sako, klausė, ar ir aš mačiau, kaip viskas sudrebėjo.

– Galvojau, gal man tik pasirodė, bet negali būti, – kalbėjo susijaudinęs.

Bet aš nieko nemačiau, nes tuo metu tiesiog buvau prie kompiuterio, kitoje realybėje. Jei ten būdamas gali pražiopsoti net žemės drebėjimus, tai iš tiesų gali ir viską, kas gyvenime yra svarbiausia, pražiopsoti.

Mano brolis žaidžia toliau. Matyt, aš prastas pedagogas.

***

Rinkodara iš esmės yra tai, kad restorano lankytojams turi sušerti jų pačių šūdus taip žaibiškai, kad jie nespėtų atsitokėti ir manytų jog gauna pirmarūšį maistą.

„X karta“

Kartais tikrai neįtikėtina, kokių dalykų gali pasiekti reklama. Telieka tik žavėtis, kokio didelio pasisekimo ir prieraišumo paauglių tarpe sulaukė „Coffe Inn’as“.

Kaip kokia pseudoreligija. Tiesa, panašu, kad patys „Coffe Inn’o“ įvaizdžio konstruktoriai šito toli gražu nevengia.

Taip pat ir su erotiniais elementais.

bei pašlovinimais…

Kaip ten bebūtų, kava pas juos tikrai skani.

***

Šiandien buvo pirmoji metų diena, kai lauke buvau su marškinėliais. Kaip šilta buvooo. Dar ir pirmoji metų diena, kai bėgiojau. Jėga.

***

Kartais pabandau mintyse paspėlioti, ar skirtingų profesijų atstovai mato pasaulį skirtingai. Manau, kad skirtingai. Kiekvienas iš jų nešioja kitokius akinius. Akiniai išryškina kokį nors dalyką. Ar esate kada nors kambaryje ieškoję, tarkime, raudono daikto? Turbūt pastebėjot, jog tuomet visi raudoni dalykai krenta į akį daug labiau nei kiti. Lygiai taip pat ir profesiniai akiniai išryškiną daiktus, reiškinius, netikslumus, su kuriais susiduria ir tvarkosi žmogus savo veikloje. Žiūrėdamas į aplinką su valytojo akiniais, matai nešvarumus, su ortodonto – kreivus dantis, su verslininko – laisvas rinkas, su kosmetologo – išbertą odą, su teisininko – pažeidinėjamus įstatymus, su batsiuvio – truputį „išsižiojusį“ batą ir t.t. O ką turėtų išryškinti politikų nešiojami akiniai? Neteisybę?

Apie mano trumpą pasiblaškymą po užsienius (o tiksliau – po Strasbūrą ir porą oro uostų bei traukinių stočių Vokietijoje) jau galėjote šiek tiek paskaityti ankstesniame įraše, kuris, žinoma, nelabai atskleidė kelionės turinį. Su juo truputį galit susipažinti šiame neilgame straipsnelyje, išspausdintame dešimtame 2009 metų „Ateities“ numeryje.

***

Didžiulis noras pakeliauti ir sutikti naujų žmonių – toks stimulas, o ne renginio temos aktualumas, visų pirma vedė  pildant anketą atrankai į JECI-MIEC (International Young Catholic Students – International Movement of Catholic Students)organizuotą studijų  sesiją, kurioje turėjo būti kalbama apie migraciją bei žmogaus teisių užtikrinimą šiame procese. Šitoks požiūris galėjo tapti neįveikiama kliūtimi bet kokiam savo santykio su nagrinėjamomis problemomis permąstymui bei pasidalinimui ten, Europos jaunimo centre Strasbūre, tačiau, laimei, ateitininkų Tarptautinių reikalų komiteto narės Mildos Vitkutės pravesti nedideli kelių valandų kursai dieną prieš išvykstant leido geriau suvokti migracijos temos aktualumą beigi kai kuriuos jos aspektus.

Dėl nepalankaus skrydžių grafiko Strasbūre šlapias ir pavargęs (kalta buvo bemiegė naktis Vokietijos traukinių stotyse) atsidūriau šiek tiek vėliau už kitus dalyvius. Jų, beje, buvo iš įvairių kraštų – nuo Rumunijos iki Čilės, nuo Portugalijos iki Ruandos. Pradėjome kalbėtis, bet beveik tuo pačiu metu pradėjome ir nesusikalbėti. Teko gana smarkiai nusivilti paruošta programa ir jos vienpusiškumu. „Žvilgsnis į migraciją per žmogaus teisių perspektyvą“ buvo šiek tiek panašus į tą trumpą žvilgsnį, metamą veidrodin išeinant iš namų, kai vėluoji – šukuosena gal ir bus tvarkinga, bet per apsižiūrėjimą gali pamiršti užsidėti kelnes.

Per visą buvimo Strasbūre savaitę taip ir neišgirdome nė  vienos autoritetingo lektoriaus paskaitos, daugumos užsiėmimų  esmė buvo pačių dalyvių mintys, tačiau dėl susidūrimo su migracija bei  jos padariniais asmeniniame gyvenime trūkumo (dauguma buvo arba neemigravę, arba migravę tik savo gimtosios šalies viduje studijų tikslais) šios mintys buvo negilios ir, kas blogiausia, lengvai formuojamos. Tai ir buvo sėkmingai daroma, visų pirma pasitelkiant į pagalbą manipuliavimą dalyvių emocijomis. Įdomaus  psichologinio eksperimento, kurio metu buvo inscenizuota dalyvio iš Jordanijos deportavimo procedūros pradžia, pora merginų netgi taip įsijautė, jog puolė į ašaras. Ar tokiomis sąlygomis gali vykti kažkokios logiškais argumentais paremtos diskusijos? Vargu. Taigi jų beveik ir nebuvo. Todėl daugumai dalyvių nebuvo ir netikėtumo, kai tariantis dėl galutinio studijų sesijos pareiškimo paprašiau teisės balsuoti prieš. Keistas ir pats tarimosi principas – dokumentą ruošė tik apie penktadalis studijų sesijos dalyvių, kiti tuo metu buvo užimti kitais darbais, o po to pareiškimo perskaitymui ir savo pasiūlymų teikimui gavo tik 10-15 minučių laiko. Dokumentas buvo priimtas, žinoma, ne balsavimu, o plojimais. Tik Lietuvos vardas jame jau buvo išbrauktas.

Pakeliauti po svečias šalis ir aplankyt jose vykstančius katalikiškus renginius visada įdomu ir pravartu – sužinai įvairiausių dalykų. Pavyzdžiui, kad užsieniečiai labai mėgsta ir giria baltą sūrį  su medumi bei šakotį, kad būna katalikų, pritariančių homoseksualų santuokų, narkotikų ir prostitucijos legalizavimui, kad vaikino iš Ruandos giminaitis vedęs lietuvę ir dabar jie gyvena Kanadoje, kad katalikų susibūrime katalikų mišios gali būti suvaidintos suteikiant joms negatyvų atspalvį ir taip toliau…

Tikrai džiaugiuosi, kad savaitei apleidau studijas ir išsiruošiau į  rudeniškai žavų Strasbūrą. Pamačiau ne tik Europos parlamentą,  Žmogaus teisių teismą, Europos komisiją ar modernius tramvajus, pamačiau nemažus suvokimo (ir savivokos) skirtumus tarp skirtingų tautų (kurios dar nesuspėjo išnykti migracijos mišrainėje) atstovų, pamačiau ir savojo požiūrio silpnąsias puses.

***

Dešimtam numeryje ir dar viena mano rašliava yra, galite perskaityti nusipirkę žurnalą. Jį galit įsigyti Vilniuje Šv.Kazimiero bažnyčioje, Kaune Ateitininkų raštinėje (Laisvės al.13), kitose vietose, o taip pat užsiprenumeruoti (ką ir raginu padaryti).

Apskritai, „Ateity“, be abejo, yra ir geresnių straipsnių.:) Give it a try!, taip sakant.

Gruodžio 9 dieną buvo prabėgę lygiai metai, kai V. Ušackas sėdi užsienio reikalų ministro poste, ir nelabai gausiai susirinkę studentai galėjo paklausyti, kaip pats diplomatijos vadovas vertina nuveiktus darbus bei įsivaizduoja Lietuvos užsienio politikos kryptį.

Gailėtis pavėlavus pasirodė neverta – visą pasakytos kalbos tekstą galima rasti čia. Iš tos dalies, kurią suspėjau išgirsti, labiausiai įsiminė eilinis reveransas žydams.

Priklausau kartai, gimusiai jau po Antrojo pasaulinio karo baisybių, kuri negali būti kaltinama, tačiau privalo nuolat kelti šį klausimą.

Amžina kaltė yra jėga. Neturiu ką pridurti. Turbūt lietuviai žydšaudžiai pasmerkė mus visus klajoti atgailos dykumose kur kas ilgesniam laikui nei 40 metų.

Iš kart po kalbos Ušackas buvo paklaustas tipinio nepatogaus klausimo: ko nepavyko padaryti? Atsakymas nebuvo netikėtas. Nepavyko užsitikrinti energetinio saugumo, nepavyko pasiekti didesnės paramos tolimosioms misijoms (Irakas, Afganistanas), nesulaukėme esminio lūžio santykiuose su Rusija (nors tam tikrų ženklų jau esama).

Ramūnas Vilpišauskas, diskusijoje atlikęs moderatoriaus vaidmenį, pakvietė pasisakyti profesorių Evaldą Nekrašą, kuris prisiminė diskutavęs su ministru dar šių metų sausį LRT studijoje. Užsienio politikos kryptis tuomet buvo kitokia, nei dabar, nes prezidentavo Valdas Adamkus.

• Apskritai E.Nekrašas 2004-2008 metų Lietuvos užsienio politiką vertina itin nepalankiai, o ypač siekį tapti neapibrėžto regiono lydere. Atsisakius šio perdėm ambicingo siekio, tapo lengviau bendrauti su kitomis šalimis.
• Teigiamai buvo atsiliepta apie tai, kad per metus Lietuva (beveik) nebandė blokuoti ES sprendimų, ėmė dominuoti nebe į Rytus, o Vakarus orientuota politika.
• Investavimas į tokius neperspektyvius politikus kaip Juščenka, neturėtų būti vykdomas.
• Ne per geriausiai buvo atsiliepta apie Rusijos ir Lietuvos santykius. Anot Nekrašo, kol kas nėra beveik jokių požymių, jog Rusijos vidaus bei užsienio politika keisis; Rusija dar bent keletą metų bus putiniška. Sušvelnėjusi Lietuvos retorika su šia šalimi kol kas neduoda apčiuopiamų rezultatų.
• Viena iš dabar Lietuvai kylančių grėsmių, kurias mato Nekrašas, yra galimybė, jok „PKN Orlen“ perleis „Mažeikių naftos“ akcijas rusiškam kapitalui už galimybę gauti teisę eksploatuoti naftos telkinius Rusijoje.
• 2004-ais metais, priėmus Lietuvą į ES, mūsų šalis buvo matoma kaip galimas JAV Trojos arklys, kurio pagalba amerikiečiai gali įsiskverbti į Europos tvirtovę. Dabar atrodo, jog daug realesnis variantas, kad Lietuva taps Rusijos placdarmu skverbiantis į Europą. Lietuva vėl atsiduria ES ir Rusijos interesų sankirtoje.
• Buvo paklausta, ką Lietuva, ministro nuomone, laimi ir pralaimi dėl Lisabonos sutarties? Ar labai mažą užsienio politikos patyrimą turinčio žmogaus išrinkimas ES prezidentu nesutrukdys ES tapti svarbiu globalinio žaidimo veikėju? Ar toks prezidentas nebus tiesiog galimybė ES politikoje ir toliau dominuoti Sarkozy ir Merkel?
• Ar ministras nemano, kad NATO sutarties penktas straipsnis neveiktų, nes nėra sudarytų narių gynybos planų?

V.Ušackas nusprendė pradėti atsakinėti nuo paskutinio pastebėjimo.

• Nekrašo prielaidą, jog gynybos planų neturėjimas gali reikšti galimą sutarties penktojo straipsnio neveiksnumą, paneigia, nes planų turėjimas negarantuoja saugumo. Gyvenime viskas dažniausiai vyksta kitaip, nei numato planai. NATO atgrasymo principas patikimai veikia jau 60 metų ir tai reiškia, jog saugumas yra užtikrinamas. Mums patiems reikia įtvirtinti svarbiausią Lietuvos strateginę partnerystę su JAV; reikia prisiminti, ką sakė Bušas – „Lietuvos priešai yra ir JAV priešai“.
• Ministras sako, kad kaip tik yra gerai, jog išrinkti ES vadovai yra nežinomi, nes mažesnės valstybės turės daugiau galios pasiūlyti įvykdyti savo iniciatyvas – reikia žiūrėti į tai šiek tiek savanaudiškai. Po susitikimo su ES prezidentu jis susidarė labai gerą ir malonų įspūdį. Ušackui jis sakė, kad ES nėra valstybė ir jo pareiga yra derinti 27 valstybių interesus. Svarbi šalių vienybė.
• Apie „PKN Orlen“ ir Rusijos galimybę sudaryti barterinius mainus dėl telkinių eksploatavimo Rusijoje. Kol kas tokius mainus patvirtinančios informacijos nėra.  „Aš niekad nelaukiu stebuklų, ir jų neįvyks“, – sako ministras. Nelabai supratau, ką jis turėjo omeny, matyt kažką praklausiau.
• Ušackas kaip tik buvo Maskvoje, kai Medvedevas paskelbė savo pranešimą apie stalinizmo nusikaltimus. Jo šiandieninis pranešimas vėl rodo naujus signalus: „Norėčiau, kad santykiai su Baltijos šalimis būtų geresni.“. Ar šie signalai taps tendencija, bus matyti ateityje. „Mes tokius signalus priimame ir sveikiname ir signalizuojame atgal“, – sako ministras (beje, čia galit paskaityti kitokią nuomonę). Lietuva pasisako už Rusiją, kuri gyvena su savo kaimynais taikingai ir tikisi, kad pavyks sukurti racionalius santykius. Daug čia lems ir bendra ES politika Rusijos atžvilgiu.

Baigęs atsakinėti į Nekrašo paliestus klausimus, Ušackas gavo šiek tiek klausimų iš publikos.

• Išgyvenimas krizės akivaizdoje. Kaip URM išgyveno šiuos sumažinimo metus? Kokios sritys užsienio politikoje labiausiai kentėjo dėl finansavimo sumažinimu?
  • „Gyvename kaip gyvename. Ką padarysi, turime solidarizuotis su LT piliečiais ir verslu. Sumažinimas kerta, turiu tai pripažinti.“, – sako ministras. Dar sako, jog mažintojai turi suprasti, kad reprezentacinės išlaidos nėra vien tik vyno gurkšnojimas.
• Ar pradėtas Lietuvos verslininkų interesų aktyvesnis gynimas ir atstovavimas užsienyje nesutrukdys URM’ui likti gana nepriklausomu?
  • Valstybė turi dirbti partnerystėje su verslu. „Darysime tai skaidriai, viešai, neatstovaudami kažkurios vienos grupės interesų.“
• Ar nevertėtų labiau bendrauti su Latvija, Estija, taip pat su kitomis Šiaurės šalimis? Kodėl nėra Lietuva neturi aiškios pozicijos šių šalių atžvilgiu?
  • Ministras pralinksmėja, išgirdęs šį klausimą. „Mes neišvengiami draugai, bičiuliai ir partneriai. Mes esame kaip šeima. Susitinkame prieš, po ir per kiekvieną ES ir NATO susitikimą.“ Tikrai nėra taip, kad Lietuvai būtų nusibodę bendrauti su šiomis šalimis. Kas mus skiria? Lietuva yra Baltijos šalių pietinė valstybė. Nuo kitų valstybių mus skiria religija. Taip jau yra, kad labiausiai susiję esame su Lenkija. Bendra istorija, religija, panašus interesas. Šiaurės regionas labai svarbus mums ekonomine prasme. Mes jau esame jų ekonomikos dalimi dėl skandinaviško kapitalo bankų Lietuvoje. Didžiausios investicijos ateina iš tų kraštų. Ateityje turime išlaikyti bendradarbiavimą su Lenkija, tačiau taip pat turime išplėsti bendrumą ir su Šiaurės regionu. Turime drauge įtakoti ES ir NATO pozicijas. Šalys į rytus nuo mūsų yra natūrali niša, kurioje galėtume reikštis.
• Klausimo užduoti atsistoja Virgis Valentinavičius. „Taip patarėjau, klausau jūsų.“, – linksmai sako Ušackas. Salė juokiasi, turbūt vienintelį kartą per visą susitikimą. Beje, kone visą laiką naujai iškeptas premjero patarėjas vis lankstėsi prie kažkokio greta manęs sėdėjusio jaunesnio kostiumuoto biurokrato (spėju iš šalia jo padėtos šūsnies URM popierių), nuolat maigiusio BlackBerry telefoną, ir jam lyg ir komentavo Ušacko pasisakymus.
  Klausimus užduoda tokius: Kaip sekasi susitarti su Prezidente, Seimo užsienio reikalų komitetu? Kaip gali paveikti Lietuvos būsimą pirmininkavimą ES 2013 metais dabar atsiradusios naujos pareigybės? Ar nėra šio pirmininkavimo devalvacijos pavojaus?
  • URM ir prezidentūros bendradarbiavimas glaudus ir abipusis. Minčių tėkmė yra užtikrinta. Su Seimo komitetu taip pat bendradarbiaujama, jam atsiskaitoma, išklausoma jo nuomonės. Vis tik kalbant apie bendradarbiavimą su komitetu ministro balse aiškiai jaučiama ironija ar panašiai. „Tai kaina, kurią mokame už demokratija, tai jos džiaugsmas.“, – sako jis. Kaip tik tądien po diskusijos Ušackas turėjo važiuoti į Seimą komiteto reikalais.
    Kaip gali paveikti Lietuvos būsimą pirmininkavimą ES 2013 metais dabar atsiradusios naujos pareigybės? „Nežinome, nežinome. Net ir Ispanija nežino. Greičiausiai dar pusmetį bus formuojamos tradicijos ir taisyklės ir Ispanija pirmininkaus, kaip įprasta. Nieko nėra aiškaus, kas bus vėliau, išskyrus tai, kas numatyta Lisabonos sutartyje.“ Vietoje vieno trejetuko, kuris atstovaus ES užsienyje, bus du trejetukai. Vieną iš jų sudarys trijų ES pirmininkaujančių šalių (esamosios ir dviejų būsimų, jei teisingai supratau) lyderiai. Tai paskatins šalis bendradarbiauti, o ne lenktyniauti pirmininkavimo metu surengtų summit’ų skaičiumi.
• Klausimas dėl dujų vamzdžio jūros dugnu.
  • Lietuvos pozicija yra neigiama dėl aplinkosauginių aspektų. Jei būtų pastatyta atšaka į Karaliaučių, mes būtume dar labiau priklausomi nuo Maskvos. Lietuvos interesas yra turėti patikimą  energijos tiekėją, o taip pat ir alternatyvų.
• Afganistanas
  • Lietuva sveikina JAV sprendimą siųsti daugiau karių, dėti akcentą ties socialiniais projektais. Ušackas sako savo akimis matęs tokių projektų naudą, taip pat ragina nustatyti konkrečius terminus. Lietuva nenumato papildomų karių siuntimo ir tikis, kad JAV skiriami papildomi resursai kaip tik padės Goro provincijos padėties pagerinimui.  Bendraujama dėl paramos Goro provincijai ir su kitomis šalimis: Japonija, Azerbaidžianu.
• Klausimas dėl konsulatų darbo užsienio šalyse. Ar egzistuoja URM strategija dėl globalios Lietuvos kūrimo? Kaip išsaugoti žmones, kurie išvažiuoja? Ir nebūtinai šalyse, kur lietuvių daugiausia, o, pavyzdžiui, Suomijoje.
• Abipusės pagarbos principu kuriamas bendradarbiavimas yra svarbiausias. Turime susitaikyti su realijomis, kad gyvename laisvame pasaulyje, kurio mes norėjome, kurio norėjo mūsų tėvai, kurie to padaryti (emigruoti ten, kur trokšta) negalėjo. Turime tuo džiaugtis. Dabartinėm sąlygom lietuvis gali prisidėt prie Lietuvos kūrimo nebūtinai gyvendamas Lietuvoje. Svarbu, žinoma, stiprinti ryšius. Vis tik niekas už lietuvius užsienyje nesusiburs, jei jie patys nerodys iniciatyvos. Ministras pasakoja matęs, kaip iš pradžių iniciatyvos nerodę žmonės vėliau susiburia.
  URM pareiga yra grįsti santykius pagarba beigi sudaryti sąlygas grįžti į Tėvynę. Ušackas pateikia pavyzdžių sugrįžusių lietuvių po mokslų UK ir dabar sėkmingai dirbančių Lietuvoje (Mykolas Majauskas ir kt.). 110 lietuvių grįžta dirbti atidaromame Barclays  centre Lietuvoje. Beje, patys užsienio lietuviai ir padėjo šiam bankui ateiti į LIetuvą.
• Moderatorius pranešė, kad atėjo laikas paskutiniam klausimui. Santykinai ilgai (turint galvoje susirinkusių žmonių kiek) niekas nepakėlė rankos. Galiausiai klausimas atsirado: koks Lietuvos požiūris į Turkijos narystę ES?
• Buvo tikrai keista, kad ministras atsakė labai trumpai. Požiūris teigiamas. Turkija yra labai svarbi Europai šalis, kuri veda derybas su ES jau kelis dešimtmečius.

Vygaudas Ušackas palinki gražių Kalėdų. Viskas baigiasi.

Vakar per internetą su nesveikais strigimais (rodė maždaug dviejų kadrų per sekundę greičiu) pažiūrėjau didžiąją dalį prakištų rungtynių ketvirtojo kėlinio ir nusprendžiau, kad VIASATui reikia dėkoti už gelbėjamus lietuvių nervus.

Įdomi detalė: dieną prieš rungtynes savo feisbuko puslapyje „Žalgiris“ siūlė pirkti bilietus. Anksčiau labai dažnai viskas tokiu laiku jau būdavo iššluota, bet laikai keičiasi – rungtynes šįsyk stebėjo tik 4315 žiūrovų (telpa 5000). Aišku, galima sieti šitą incidentą su baime užsikrėsti gripu, tačiau manau, kad transliuotojo pasikeitimas taip pat padarė tikrai ne mažesnę įtaką (greičiau jau kur kas didesnę). Žmonės Lietuvoje krepšinio atžvilgiu pamažu vėsta – tai akivaizdu. Atidžiau panagrinėjus šį atvejį (ir atradus panašių užsienyje) turbūt taptų dar kartą aišku, kad ne žiūrovų pageidavimai suformuoja TV kanalų tinklelius, bet tinkleliai suformuoja savo žiūrovus. Žiniasklaida numeta kaulą, o visuomenė tąso, tąso, tąso.

Kad ir su tuo šuniuku Pipiru. Tikrai baisu ir visiškai neatleistina ir nepateisinama. Bet tiek dėmesio? Ar tai ne priedanga? Milijonai litų išvagiami, mažamečiai tvirkinami, žmonės skerdžiasi ir žudosi. Kur būna prokurorai tada? Ar Lietuvos valstybė pajėgi nuteisti tik šunį nuo tilto tesugebantį numesti kaimo geziuką?

Aš nežinau. Bet tikiuos, kad ne. Lygiai taip pat tikiuos, kad man niekad nereikės būti aukos kailyje ir kliautis žmogiškojo teismo gebėjimu įvykdyti teisingumą.

O gal mums iš vis nereikėtų skaityti viso to kriminalinio srauto? Galbūt tai reikėtų palikti žmonėms, kurie už tai atsakingi? Bet kas tada bus atsakingas už jų neatsakingumą?

Grįžtant atgal prie krepšinio. Gaila man šioj situacijoj „Žalgirio“. Nieko negali padaryti, tik tyliai stebėt, kaip krenta tiek paties klubo populiarumas, tiek domėjimasis krepšiniu apskritai. Įdomu, ar lygiai taip pat lengvai iš šalies interesų lauko išnyktų ir kriminalai, jei realybės reguliatoriai perkeltų juos visus į mokamą kanalą?

Pabandyti verta.

Atnaujinimas: į ažiotažą, sukeltą dėl Pipiro atvejo, sureagavo net ir Seimas – aukščiausia šalies institucija. Šiek tiek primena kelių metų senumo istoriją, kada po TV3 reklamų Joninės tapo laisva diena.