Jau tuoj prasidės Pasaulio krepšinio čempionatas. Jame žais ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė. Pusė (6/12) tos rinktinės žaidėjų yra iš Kauno.

Pastaroji aikštelė labai arti M. Kalniečio (turbūt buvusių) namų.

Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad Kaune yra daugybė gražiai sutvarkytų krepšinio aikštelių. Miniu.

Bet gal talentai geriausiai auga gyvendami pusbadžiu?

2009 ir 2010 metų nuotraukos

Bet būdavo. Žemiau pacituotas komentaras turbūt geriausias, kokį esu skaitęs, ir tikrai ne vien dėl man kaip kauniečiui artimos bei svarbios temos. Rastas jis po L. Donskio senu straipsniu „Nemylimas miestas“ (kurį, nors ir suprasdamas, kad vasarom žmonės nėra linkę užsiimti nors kiek rimtesniais dalykais, taip pat labai rekomenduoju paskaityti).

foto šaltinis

LT, 2007 02 12 20:50

Kaip visada puikios Leonido įžvalgos. Ne kartą sakiau, kad tai Kaunui likimo duotas žmogus.

Leisiu ir sau tarti čia keletą žodžių. Mano giminės istorija tampriai susijusi su šiuo nuostabiu miestu, žėrinčiu perlu Lietuvos karūnoje.

1) Turime įsisąmoninti, kad šiandieninis Kauno būvis – tai kryptingos sovietizacijos rezultatas. Sovietų hidra puikiai suprato, kad didžiausią pavojų jai kelia buvusių nepriklausomų Baltijos šalių sostinės su galingu intelektualiniu, istoriniu, kultūriniu, mentalitetiniu, ekonominiu jų potencialu. Būtent dėl to į Rygą ir Taliną buvo nukreiptas rusifikacijos srautas. Lietuvoje susidarė ypatinga padėtis – Kaunas staiga nustojo buvęs laikinąja sostine, sostinės statusas grįžo nutautėjusiam (tada) Vilniui. Kauną reikėjo paversti provincija, Nepriklausomybės metus paskandinti į užmarštį. Tai buvo unikalus šansas okupantui, IR JIS JĮ SĄMONINGAI IR KRYPTINGAI ĮGYVENDINO.

foto šaltinis

2) Kas gi atsitiko su Kaunu okupacijos metais? Iš 150,000 jo gyventojų (1939 m.) 50,000 buvo ištremta. Beveik visas elitas, dar likęs po 1940 – 1941 m. represijų, pasitraukė į Vakarus 1944 m. Geriausius namus užėmė rusų kolonistai ir komunistai. Europinio lygio baldai ir meno kūriniai buvo išgrobstyti. Automobiliai rekvizuoti raudonosios armijos ir vokiečių. Į aukštutinių Lietuvos klasių vietą plūstelėjo kaimiečiai iš aplinkinių apskričių (Aukštaitijos ir Suvalkijos). Jie apgyvendino nacionalizuotus namus. Inteligentijos likučiai, kurie liko nepasitraukę 1944 m., beveik visi persikėlė į Vilnių. Kaune liko tik tarpukario inteligentų ir aukštesniųjų klasių nuotrupos bei dalis nerepresuotų žemesniųjų klasių. Ir štai tokį Kauną po 1972 m. užgriuvo kraštutinės represijos. Komunistinė kolaborantinė „valdžia“ negailestingai trypė bet kokius laisvės daigelius. Tai, matyt, juodžiausiais laikotarpis visoje Kauno istorijoje. Ryškėja ir komunistinės valdžios taktika po 1972 m. Buvo sąmoningai kuriamas „kriminalinio miesto“ įvaizdis. Šis įvaizdis buvo kuriamas praktikoje – leista beveik atvirai vogti, kad visi „būtų susitepę“ („krugovaja poruka“ (rus.)). Buvo diegiama formulė: gali vogti, bet nedrįsk „politikuoti“.

3) Ką turime daryti šiandien? Turime pirmiausia įsisąmoninti keletą KERTINIŲ dalykų:

a) Kaunas yra „perlas pelenuose“ – jo sušvytėjimas dar priekyje. Šiandien tas perlas dar po giliu pelenų sluoksniu. Kauno istorinis, kultūrinis, ekonominis, politinis potencialas yra milžiniškas, ir šiandien jis net beveik nepradėtas naudoti.

b) Turime suprasti Kauno tapatybės kodus. O jų yra 3 kertiniai: 1) renesansinis (Hanzos) miestas; 2) Art Deco miestas; 3) būsimasis Lietuvos ekonominis (pramonės, prekybos, logistikos, naujų technologijų) centras.

1) RENESANSINIS (HANZOS) MIESTAS. Miestas, klestėjęs 1410 – 1655 m. Reikia prikelti nuostabų Kauno senamiestį. Jį tinkamai sutvarkius, tai būtų perlų perlas. Reikia atgaivinti Hanzos dvasią. Kaunas – tai lietuviškos miestietijos lopšys. Reikia atsigręžti į upes – jos ir pagimdė Kauną. Nuostabią senąją Kauno miestietišką dvasią aprašė Vladislovas Sirokomlė savo „Iškylose po Lietuvą“. Ten jis pabrėžė Kauno veržlią prigimtį, nulemtą geografinės padėties, priešpastatė ją Vilniaus romantikai, ir išpranašavo Kaunui daug žadančią ateitį. Šiuos V. Sirokomlės žodžius kauniečiai turėtų iškalti ant rotušės fasado.

foto šaltinis

LT (tęsinys), 2007 02 12 20:57

2) ART DECO MIESTAS.

Šie žodžiai daugeliui nieko nesakys. Tada reikia juos surinkti per Google, ir paaiškės antras Kauno kodas. KAUNAS YRA UNIKALUS ART DECO MIESTAS PASAULYJE. Ne Europoje, ne Amerikoje, o PASAULYJE. Manau, visus Art Deco stiliaus pastatus reikia įtraukti į vieningą registrą, suteikti jies ypatingai saugomų statusą. Surasti būdus, kaip juos visus atrestauruoti bendradarbiaujant su savininkais. Tada sudaryti katalogus ir Kauną reklamuoti pasaulyje kaip unikalų Art Deco centrą. Ard Deco stilius organiškai susijęs su mūsų Pirmąja Respublika, su Lietuvos laikinosios sostinės metu. Turi būti sudarytas vieningas visų Pirmosios Respublikos valstybinių įstaigų, ambasadų, kultūros židinių, visuomeninių organizacijų būstinių, ekonominių organizacijų registras, ant kiekvieno jų pastato pakabinta atminimo lenta. Turi būti išpirkti ir atkurti svarbiausi objektai, kaip „Konrado kavinė“, „Metropolis“ ir t.t. Ard Deco metas pasaulyje garsėja kaip vienas gražiausių ir stilingiausių pasaulio istorijoje. Tai didis Kauno šansas. Stipriausias iš visų.

foto šaltinis

3) BŪSIMASIS LIETUVOS EKONOMINIS CENTRAS. Šis, trečias, Kauno kodas nulemtas geografinės padėties ir istorijos. Kauniečiai tik turi atsiraitoti rankoves ir drąsiai nerti į ateitį. Čia tik noriu patarti nekartoti Vilniaus klaidų. Dirbti plačiu užsimojimu, bet protingai ir apgalvotai. O šis statusas Kaunui jau yra seniai išpranašautas.

***

Manau, tikrai verta padėkoti žmonėms, pasistengusiems, jog Social Media Day Kaunas (maloniau būtų lietuviškas pavadinimas, bet, kai renginys yra tarptautinio šiai dienai skirto renginių vajaus dalis, matyt, buvo nuspręsta pasilikti prie šio varianto) įvyktų. Nors ir nesu didelis social media gerbėjas (ką aiškiai ir stengiausi parodyt diskusijos metu), bet idėja apie miestiečius, kažkur savanoriškai susitinkančius kultūringai ir konstruktyviai padiskutuoti miestui bei jo gyventojams svarbiomis temomis, yra puiki. Buvo įdomu. Labai įdomu dar ir tai, jog atsirado spėliojusių, jog aš galbūt ten atsiųstas kaip kažkokios partijos ar tradicinės žiniasklaidos priemonės atstovas, už savo pasisakymus gaunantis atlygį.

Tikiuosi, panašaus formato renginiai Kaune tęsis ir taps gražia bei miestui naudos teikiančia tradicija. Daug vilčių dedu į renginio metu pristatytą bunda.lt projektą. Bet plačiau apie jį galbūt parašysiu kada nors kitą kartą.

O trumpai išreikšti požiūrį i social media (beje, koks taisyklingiausias šio termino vertimas?) turbūt galėčiau pacituodamas komentarą, kažkada seniai perskaitytą prie vieno straipsnio šia tema Cafe bloge:

Tolikas Kovas 17, 2009 11:16

Ach koks rožinis pasaulis ir Tu rožinis ir Aš toks pat rožinis, viskas laaaabai rožiška. Bet nusiimkim akinius ir Pasaulis atgauna įprastas spalvas. Yra mėgėjų važinėti traukiniais, yra mėgėjų lakstyti su bolidais, arkliais dviračiais. Vieni mėgsta dačias prie jūros, kiti renkasi daugiabutį Naujininkuose. Vienam social media veikia, kitam tai atrodo kaip anachronizmas. Vartotojai nėra banda avinų, kuri visi kaip vienas taip trokšta būti facebooko gyventojais. Mada ir tiek. O kažklas labai juk norėtų. Man primokėtų, aš nesiregistuočiau jokuose soc.tinkluose. Ką ten veikt ? Šūdą mali ir tiek. Vietoj to, kad pasportuotum, su mylimu žmogum žibutes parankiotum.

Ir dar. Komunikatoriai social media pagalba nori pasilengvinti sau gyvenimą. Ir tik tiek. Todėl visaip svaigsta apie web 2.0 progresą, kaip neišvangiamą, objektyvią duotybę. Man, kaip šiokiam tokiam socialinių moksų doktorantui, tokia piarščikų poza ganėtinai atrodo juokinga. Šiaip, darykit ką norit. Demokratija.

Tolikas Kovas 17, 2009 17:43

Nesu nei priešas, nei draugas social media. Tik kartais įdomu svetimus blogus panaršyt. Įeina į socialinio darbuotojo pareigas, žinot kuo žalias jaunimėlis kvėpuoja. Nors pačiam tuo užsiimti kažkaip nekyla ranka. Laiko gaila.

Bet čia jau irgi reiktų atskiro įrašo.

Užmečiau akį į stotelės reklamos stendą ir susinervinau. Neįprasta. Paprastai reklamos net nepastebiu. Nei internetuose, nei gatvėse, nei žurnaluose. Ji tarsi kokie debesys danguje – plaukia ir tiek. Debesys – sau, tavo gyvenimas – sau. Atkreipi dėmesį tik kai neturi ką veikti arba kai pradeda lyti.

Bet artėjančio „Be2gether“ plakatas užkabino.

Ar jūs mąstote taip pat kaip šio festivalio rengėjai? Ar tikrai žmogus yra gyvuliškos prigimties daiktas, tik ir laukiantis progos ištrūkti iš civilizuotos visuomenės (gi tokios žvėriškai priešingos jo vidiniam gyvuliui) ir prisigerti iki sąmonės užtemimo? Prisižiūrėjau pakankamai sočiai tokių „išsilaisvinusių“ ten savanoriaudamas prieš porą metų, o savanoriaudamas šiemet gyvulžmogių tokių reklamų dėka turbūt išvysiu dar kokius du kartus daugiau.

Įdomu, ar šiais metais valdžia ir vėl rems B2G. Jei taip, tai turėtų atidžiau prižiūrėti, kokią žinią į viešąją erdvę skleidžia festivalio reklamos. Konservatoriai tokios žmogaus sampratos remti tikrai niekaip neturėtų. Liberalai – galbūt, bet ne konservatoriai.

***

Jei nėra liudininkų, tai nėra ir nusikaltimo – vienas iš šūkių, apibrėžiančių išlaisvinusių savo vidinį gyvulį žmonių požiūrį į aplinką. Požiūrį, vedantį šalį į pražūtį.

***

Beje, nuo vakar Vilniaus ir Kauno stotelėse galite išvysti ne tik gyvuliškąją žmogaus sampratą pasiūlančius B2g plakatus, bet ir apie Ateitininkijos šimtmetį pranešančius plakatus. Smagu.

(spauskit ir pamatysit pilną dydį)

***

Vaikštinėjau RIMI. Grojo ramus šitos dainos remiksas.

Graži daina, bet pagalvojau, jog visai įdomu būtų išgirsti klasikos kada nors prekybos centre.

Bet ne kokios nors akcijos metu, kuomet apie tai jie varytų reklamą („Čiurlionio gimimo kažkelintųjų metinių proga kiekvieną terčiadienį „IKI“ ir „Ikiukas“ parduotuvėse geriausia XIX klasika! Apsilankykite!“ ar panašią), o tiesiog šiaip, nes PC dydžėjus taip užsimanė.

***

Naršydamas internete radau tokią citatą, priskiriamą Aristoteliui:

„The discipline of most of the students I am paid to teach is deplorable. They claim to forget their assignments, when in truth, they simply refused to do them. They do not want to learn, and I cannot instill that desire in them. Our nation is doomed.“

Tiesa, faktas, jog ją galėjo pasakyti Aristotelis iš tiesų labai abejotinas. Aš ir pats kažkaip abejoju, ar Aristotelis būtų mokęs už pinigus – tai juk būdavo sofistų darbas. Nepaisant to, citata labai tinkama šiems laikams, kai per tikrai įdomiai dėstomą konstitucinės teisės paskaitą auditorijoje tesėdi ~15 iš ~120 studentų.

***

Vakarai.

Bet net ir perskaitymas toli gražu negarantuoja, jog kažką suprasi, jog rasi atsakymus. Kuo daugiau skaitai – tuo daugiau viskuo abejoji. O abejojantį ir višta nugali.

107
Tasai, kuris visas išvaikščiojo žemes,
Norėdamas ištirt abi būties gelmes,
Kažin ar apie šį pasaulį sužinojo
Bent kiek daugiau tiesos, negu jos žinom mes.

***

Sugrįžau į Kauną. Čia aš pastebėjau vieną labai keistą dalyką. Visi vaikinai ir beveik visos merginos čia vaikšto arba su džinsais, arba su treningais. Tarsi kitokios kelnės net neegzistuotu. Treningai arba džinsai. Džinsai arba treningai. Viskas. Iš kur atėjo ši kvaila mada?

Per paskutinius du ar tris mėnesius turbūt tik porą dienų buvau užsidėjęs džinsus. Kad jie apskritai net nėra gražūs gi.

Pradžioje „Levis“ džinsai buvo skirti darbininkų sluoksniui, tačiau ilgainiui jie išpopuliarėjo ir tapo turtingo bei kilmingo amerikiečio vyro atributu. Šiek tiek vėliau džinsus ėmė nešioti ir amerikietės moterys. Po II-ojo Pasaulinio karo „Levis“ džinsai užkariavo ne tik Europą, bet ir visą pasaulį.

Vikipedija

Manau, džinsams jau pats laikas prarasti savo prestižą.

Tačiau vis tiek – Kaunas yra mano Amerika.

***

Mano brolis žaidžia kompiuteriu, visai nemažai netgi. Aš jam sakau, kad iš to jokios naudos ir jokio linksmumo, nors taip kartais ir galėtų pasirodyti. Tai iliuzija.

Pasakoju, kad sėdėjau prie kažkokio žaidimo, kai prieš kelis metus Lietuvoje vyko vienintelis per paskutinis kelis dešimtmečius žemės drebėjimas. Man paskambino draugas ir netikėdamas tuo, ką sako, klausė, ar ir aš mačiau, kaip viskas sudrebėjo.

– Galvojau, gal man tik pasirodė, bet negali būti, – kalbėjo susijaudinęs.

Bet aš nieko nemačiau, nes tuo metu tiesiog buvau prie kompiuterio, kitoje realybėje. Jei ten būdamas gali pražiopsoti net žemės drebėjimus, tai iš tiesų gali ir viską, kas gyvenime yra svarbiausia, pražiopsoti.

Mano brolis žaidžia toliau. Matyt, aš prastas pedagogas.

***

Rinkodara iš esmės yra tai, kad restorano lankytojams turi sušerti jų pačių šūdus taip žaibiškai, kad jie nespėtų atsitokėti ir manytų jog gauna pirmarūšį maistą.

„X karta“

Kartais tikrai neįtikėtina, kokių dalykų gali pasiekti reklama. Telieka tik žavėtis, kokio didelio pasisekimo ir prieraišumo paauglių tarpe sulaukė „Coffe Inn’as“.

Kaip kokia pseudoreligija. Tiesa, panašu, kad patys „Coffe Inn’o“ įvaizdžio konstruktoriai šito toli gražu nevengia.

Taip pat ir su erotiniais elementais.

bei pašlovinimais…

Kaip ten bebūtų, kava pas juos tikrai skani.

***

Šiandien buvo pirmoji metų diena, kai lauke buvau su marškinėliais. Kaip šilta buvooo. Dar ir pirmoji metų diena, kai bėgiojau. Jėga.

***

Kartais pabandau mintyse paspėlioti, ar skirtingų profesijų atstovai mato pasaulį skirtingai. Manau, kad skirtingai. Kiekvienas iš jų nešioja kitokius akinius. Akiniai išryškina kokį nors dalyką. Ar esate kada nors kambaryje ieškoję, tarkime, raudono daikto? Turbūt pastebėjot, jog tuomet visi raudoni dalykai krenta į akį daug labiau nei kiti. Lygiai taip pat ir profesiniai akiniai išryškiną daiktus, reiškinius, netikslumus, su kuriais susiduria ir tvarkosi žmogus savo veikloje. Žiūrėdamas į aplinką su valytojo akiniais, matai nešvarumus, su ortodonto – kreivus dantis, su verslininko – laisvas rinkas, su kosmetologo – išbertą odą, su teisininko – pažeidinėjamus įstatymus, su batsiuvio – truputį „išsižiojusį“ batą ir t.t. O ką turėtų išryškinti politikų nešiojami akiniai? Neteisybę?

Bet mes visada galime pasistengti, kad tai, kas turi vertę ir yra įdomu, taptų ir populiaru. Arba bent šiek tiek populiaru.

Todėl raginu kiekvieną iš jūsų nueiti į studentų ateitininkų organizuojamą susitikimą su dr. Mindaugu Juliumi Blozneliu. Jis vyks jau šį trečiadienį, 18.00, Kaune, VDU Katalikų teologijos fakultete (Gimnazijos g.7) 101-oje auditorijoje.

Nereklamuočiau šito šiaip sau. Tiesiog esu tikras, kad M. Bloznelis yra tas žmogus, kuris turi ką pasakyti. Prieš gerą mėnesį turėjau progą Kaune paimti iš jo neilgą interviu (tiesa, tada jį kalbindamas net nežinojau, kas jis toks). Šis visko matęs vyras turi sveika požiūrį į aplinką.

Prieš kelias savaites turėjau laimės susitikti su dar vienu daugybę patirties ir įdomių gyvenimo istorijų turinčiu ateitininku Juozu Kojeliu. Keturios valandos pokalbio visiškai neprailgo. Antras pasaulinis karas, Amerika, Vokietija, JAV karininkų mokykla, ruošimasis partizaniniam karui, moksleivių ateitininkų telkimas mokytojaujant Lietuvoje, kalėjimas ir kankinimai Karaliaučiuje, pasvarstymai apie dabartinę Lietuvą ir sovietinius nuodus joje, susitikimai su Brazdžioniu, Krėve, Dovydaičiu…

Kaip man gaila, kad dėl buvimo Vilniuje negalėsiu būti tame susitikime.

Jei tu gali ten būti, tai net neabejok.

Tada sumontavo tuos, kaip tuomet atrodė, kvailoko dizaino ruloniukus.

Dabar jau visi prie jų pratę. Dabar žmogus ateina į stotelę, pasukinėja plastmasinį ruloniuką ir pasižiūri į tvarkaraštį. Beveik visais atvejais jam tai nieko nepakeičia, juk nevažiuosi su taksi, nes troleibusas negreitai. Kaip laukė troleibuso keleivis, taip laukia ir toliau.

Mintis tačiau būna dažnai jau užjuodintos. Jei paskutinis trūlikas nuvažiavo prieš 2 minutes, tai gali save graužt:

Gi greičiau galėjau eiti… Ne, vat būtinai reikėjo sustoti, kai šviesofore geltona degė, gi galėjau perbėgt, nu!

Ir reikėjo man užeiti bandelės pirkt! :@ Būčiau taigi namie pavalgęs, ne toks ir alkanas buvau, pakentėt reikėjo.

Sucks to be me.

ir t.t. ir panašiai

Jau keletas mėnesių nebežiūriu į tvarkaraščius, aš tiesiog laukiu troleibuso. Ir jis visada atvažiuoja.

Matyt, aš laimės kūdikis.

***

Aš buvau banke, ten man reikėjo pasiimti naujai pagamintą banko kortelę. Aš jos visai nenorėjau, bet nespėjau nutraukti vienos iš galybės sutarčių su banku ir senoji kortelė automatiškai pratęsė savo galiojimą, už tai, žinoma, iš sąskaitos nuskaičiavus dvidešimt litų. Kažkoks nelabai malonus jausmas. Stereotipiškai manoma, jog panašus turėtų apimt sužinojus apie neplanuotą vaiką.

Aš sėdžiu vienoje popieriais nukrauto stalo pusėje, o darbuotoja – kitoje. Ji pildo kažkokius popierius, susijusius su kortelės, gulinčios voke, kurį tuoj gausiu ir atplėšiu, atidavimu. Berašydama informuoja mane, kad PIN kodas lieka tas pats. Sakau jai, kad tai puiku. Ji rašo toliau. Aš tyliu. Jinai netyli, ji paklausia, ar manęs nedomina kaupiamasis gyvybės draudimas (ar kažkas tokio).

– Dar nesiruošiu greitai mirti, – sakau, nes taip ir yra.

– Bet jūs galite rimtai susižeisti… – primena man.

– Mano gyvenimas per daug nuobodus, kad rimtai susižeisčiau, – ramiai atsakau.

Daugiau ji nieko nebepaklausė; tik atidavė kortelę. Aš atplėšiau voką, kortelė buvo žalios spalvos. Žalia spalva ramina. Tai gerai.

***

Gruodis. Iki traukinio dar pusvalandis, bilietas jau kišenėj. Nueinu į McDonald’ą, užsisakau truputį maisto. Sumoku penkis litus ir atsisėdu prie staliuko taip, kad matytųsi restorano (restorano?) virtuvė. Visa aplinka čia tokia pigi bei alsuojanti laikinumu: pradedant vienkartiniais indais (indais?) bei tomis kvailomis kepuraitėmis, kurias nešioja darbuotojai, ir baigiant dirbtinės medienos apdaila bei dar labiau dirbtinėmis  kalėdinėmis dekoracijomis. Jos tokios niūrios. Ir tie languoti marškiniai, kuriais dėvi darbuotojai… Toks jausmas, kad vakarais grįžę iš darbų jie juos tiesiog išmeta, o ryte iš popierinio maišelio išsitraukia naujus, ir taip diena iš dienos. Kiekvieną sekmadienį iš kokios nors egzotiškos šalies atvažiuoja sunkvežimis su naujais marškinėliais, naujais vienkartiniais indais, plastmasinėmis velykinėmis dekoracijomis ir nauja „Happy Meal’o“ žaisliukų kolekcija naiviems vaikams – būsimiesiems adiktams.

Bet tą vakarą McDonalde jie grojo kažkokį kalėdinį džiazą; jie grojo džiazą ir man tai patiko. Iš vienkartinio puodelio gėriau kavą, valgiau maistą ir žiūrėjau, kaip darbuotojai pluša. Jie tikrai ten turi daug darbo. Muzika buvo lėta, o tarp visų savo spindinčių metalinių virtuvės įtaisų jie judėjo taip greitai ir vikriai, atrodė kaip kokie skruzdėliukai, kai smalsus vaikas apgriauna jų namus, kaip koks keistai pagreitintas filmas. Man tai buvo kaip hipnozė.

Į dirbančius žmones išties gera žiūrėti.

***

Girdėjau pasakojimą apie tėvus ir vaikus stalo žaidimų parduotuvėje. Spėkit, koks dažniausias būna tėvų pageidavimas…

Jie nori nupirkti kokį nors žaidimą, kurį jų vaikas galėtų žaisti vienas.

Vienas. Stalo žaidimą.

Niekam jie nebeturi laiko.

***

Tamsus ir šlapias žiemos vakaras; iš stotelės einu būstan. Takelyje prasilenkiu su mama, už rankos vedančią mažytę mergaitę. Išgirstu tik vieną frazę:

– Gerai, bet tai tau kainuos penkis bučkius… – sako dukrai švelniu balsu.

Labai mielai nuskambėjo tada, tačiau vėliau pagalvojau: „Gal šitaip ir užsimezga polinkis į prostituciją?“

***

Vėl McDonald’as. Prašau kavos bei pyragėlio derinio. Su ISIC kortele jis kainuoja tik 2.70Lt.

– Kokią kavą? Juodą, baltą?

– Baltą.

– O pyragėlį?

– O kokių turite?

– Šiuo metu tik su miško uogomis…

Aš tik šypt. Pardavėja šypt.

– Manau, tuomet viskas aišku, – sakau tebesišypsodamas.

Prisimenu, kaip Kaune kažkada bandžiau kažkurį pardavėją iškvosti, kodėl Lietuvoj nebeliko pyragėlių su obuoliais. „Paklausos nėra, tai ir išėmė“, – aiškino man. Aš jam aiškinau, kad obuolių įdaras kur kas skanesnis (juk tikrai skanesnis?). Bet visagalė Paklausa, be abejo, žino geriau.:)

Beje, neseniai obuoliniai pyragėliai vėl atsirado.