kartais gerai pasivaikščioti miške.

***

kartais gerai ką nors užkalbinti arba būti užkalbintam važiuojant tarpmiestiniu transportu. Niekada nežinai, kas (ir koks) bus tavo pašnekovas. Vieną kartą tai gali būti devynis metus Japonijoj gyvenantis ir dirbantis vyras, dar ir tą pačią gimnaziją kaip tu baigęs, kitą kartą – valstybės tarnyboj vaistų inspektore dirbanti (ir kyšių neimanti!) farmacijos studijas baigusi kaunietė, traukiny skaitanti anglišką „Alisą stebuklų šalyje“, dar kitą – visus geriausius retorikos, lyderystės lektorius Lietuvoje pažįstantis antrakursis teisės studentas, jau ir pats kitiems seminarus pravedantis, o dar kitą…

Pabandykite! Man atrodo, kad visi geriausi dalykai gyvenime prasideda nuo to, kad kažkas kažkur su kažkuo pasikalba.

Apie mano trumpą pasiblaškymą po užsienius (o tiksliau – po Strasbūrą ir porą oro uostų bei traukinių stočių Vokietijoje) jau galėjote šiek tiek paskaityti ankstesniame įraše, kuris, žinoma, nelabai atskleidė kelionės turinį. Su juo truputį galit susipažinti šiame neilgame straipsnelyje, išspausdintame dešimtame 2009 metų „Ateities“ numeryje.

***

Didžiulis noras pakeliauti ir sutikti naujų žmonių – toks stimulas, o ne renginio temos aktualumas, visų pirma vedė  pildant anketą atrankai į JECI-MIEC (International Young Catholic Students – International Movement of Catholic Students)organizuotą studijų  sesiją, kurioje turėjo būti kalbama apie migraciją bei žmogaus teisių užtikrinimą šiame procese. Šitoks požiūris galėjo tapti neįveikiama kliūtimi bet kokiam savo santykio su nagrinėjamomis problemomis permąstymui bei pasidalinimui ten, Europos jaunimo centre Strasbūre, tačiau, laimei, ateitininkų Tarptautinių reikalų komiteto narės Mildos Vitkutės pravesti nedideli kelių valandų kursai dieną prieš išvykstant leido geriau suvokti migracijos temos aktualumą beigi kai kuriuos jos aspektus.

Dėl nepalankaus skrydžių grafiko Strasbūre šlapias ir pavargęs (kalta buvo bemiegė naktis Vokietijos traukinių stotyse) atsidūriau šiek tiek vėliau už kitus dalyvius. Jų, beje, buvo iš įvairių kraštų – nuo Rumunijos iki Čilės, nuo Portugalijos iki Ruandos. Pradėjome kalbėtis, bet beveik tuo pačiu metu pradėjome ir nesusikalbėti. Teko gana smarkiai nusivilti paruošta programa ir jos vienpusiškumu. „Žvilgsnis į migraciją per žmogaus teisių perspektyvą“ buvo šiek tiek panašus į tą trumpą žvilgsnį, metamą veidrodin išeinant iš namų, kai vėluoji – šukuosena gal ir bus tvarkinga, bet per apsižiūrėjimą gali pamiršti užsidėti kelnes.

Per visą buvimo Strasbūre savaitę taip ir neišgirdome nė  vienos autoritetingo lektoriaus paskaitos, daugumos užsiėmimų  esmė buvo pačių dalyvių mintys, tačiau dėl susidūrimo su migracija bei  jos padariniais asmeniniame gyvenime trūkumo (dauguma buvo arba neemigravę, arba migravę tik savo gimtosios šalies viduje studijų tikslais) šios mintys buvo negilios ir, kas blogiausia, lengvai formuojamos. Tai ir buvo sėkmingai daroma, visų pirma pasitelkiant į pagalbą manipuliavimą dalyvių emocijomis. Įdomaus  psichologinio eksperimento, kurio metu buvo inscenizuota dalyvio iš Jordanijos deportavimo procedūros pradžia, pora merginų netgi taip įsijautė, jog puolė į ašaras. Ar tokiomis sąlygomis gali vykti kažkokios logiškais argumentais paremtos diskusijos? Vargu. Taigi jų beveik ir nebuvo. Todėl daugumai dalyvių nebuvo ir netikėtumo, kai tariantis dėl galutinio studijų sesijos pareiškimo paprašiau teisės balsuoti prieš. Keistas ir pats tarimosi principas – dokumentą ruošė tik apie penktadalis studijų sesijos dalyvių, kiti tuo metu buvo užimti kitais darbais, o po to pareiškimo perskaitymui ir savo pasiūlymų teikimui gavo tik 10-15 minučių laiko. Dokumentas buvo priimtas, žinoma, ne balsavimu, o plojimais. Tik Lietuvos vardas jame jau buvo išbrauktas.

Pakeliauti po svečias šalis ir aplankyt jose vykstančius katalikiškus renginius visada įdomu ir pravartu – sužinai įvairiausių dalykų. Pavyzdžiui, kad užsieniečiai labai mėgsta ir giria baltą sūrį  su medumi bei šakotį, kad būna katalikų, pritariančių homoseksualų santuokų, narkotikų ir prostitucijos legalizavimui, kad vaikino iš Ruandos giminaitis vedęs lietuvę ir dabar jie gyvena Kanadoje, kad katalikų susibūrime katalikų mišios gali būti suvaidintos suteikiant joms negatyvų atspalvį ir taip toliau…

Tikrai džiaugiuosi, kad savaitei apleidau studijas ir išsiruošiau į  rudeniškai žavų Strasbūrą. Pamačiau ne tik Europos parlamentą,  Žmogaus teisių teismą, Europos komisiją ar modernius tramvajus, pamačiau nemažus suvokimo (ir savivokos) skirtumus tarp skirtingų tautų (kurios dar nesuspėjo išnykti migracijos mišrainėje) atstovų, pamačiau ir savojo požiūrio silpnąsias puses.

***

Dešimtam numeryje ir dar viena mano rašliava yra, galite perskaityti nusipirkę žurnalą. Jį galit įsigyti Vilniuje Šv.Kazimiero bažnyčioje, Kaune Ateitininkų raštinėje (Laisvės al.13), kitose vietose, o taip pat užsiprenumeruoti (ką ir raginu padaryti).

Apskritai, „Ateity“, be abejo, yra ir geresnių straipsnių.:) Give it a try!, taip sakant.

Pirmasis klausimas (0:23) – apie laisvės ir atsakomybės, įsipareigojimų santykį.

Antrasis klausimas (3:16) – apie laisvę ir priklausombę. Kada atskirti, kai tu iš tiesų laisvai kažką pasirenki laisva valia, o kada jau esi nuo kažko rimtai priklausomas?

Trečias klausimas (8:55) – apie laisvės vaidmenį švietimo sistemoje. Kiek laisvės reikia duoti jauniems žmonėms? Kas svarbiau – saviraiška ir savirealizacija ar geriausių pavyzdžių suradimas ir sekimas jais?

Norėdami pilnai suprasti trečią klausimą, turėtumėte perskaityti šį tikrai lengvą ir žavų tekstą apie švietimo siaubus Didžiojoje Britanijoje (anglų kalba). (Čia santrauka)

Gaila, kad buvau labai mažai miegojęs ir visiškai negebėjau koncentruotis, tad ne tik neuždaviau nė vieno follow-up klausimo, bet dar ir kažkaip keistai laužytai šnekėjau.

Klausimai buvo suderinti iš anksto.

Sukinėjuos Strasbūro centre, vienoje iš tramvajų stotelių. Žmonių pilna, daugiausiai paauglių su kuprinėmis ant pečių ir muzika ausyse.

Man reikia nusigauti prie Europos parlamento. Turiu visą planą kompiuteryje, bet kuistis, traukti iš krepšio, jungti… paklausti daug įdomiau.

– Est ce que vous parler anglais? – tai padeda, tikrai padeda.

– Very little… – atrodė protingesnis.

– Could you tell me how to get to the European parliament? Which tram should I take?

Kažką truputį pamurma, žvilgsnis blaškos. Galiausiai sako:

– I have no idea, sorry.

– Nevermind. Merci becaup.

Dar kažką kitą pabandau, bet jokios naudos. Galiausiai patyrinėju stende maršrutų žemėlapį ir randu viską pats be jokio vargo.

Atvažiuoja tramvajus „B“. Prie tuoj atsiversiančių durų suplūsta būrys keleivių, bet daugiau nei pusė jų kol kas dar niekur neiškeliauja. Netelpa. Kaune ar Vilniuje taip nebūtų, ten sutelpama bet kokia kaina. Tačiau čia Prancūzija. Elegancija. Niekas nesistumdys.

Labai keistai atrodo, kai praėjimai tarp kėdžių paliekami laisvi, net kai vidun nesutelpa visi norintys.

Bet gal ir nėra reikalo nepatogintis? Netrukus pasirodo kitas tramvajus. Jokio valkatų kvapo. La perfume. Ir dar šis tas. Prancūzės turi kažkokio lietuviškai akiai neįprasto grožio.

Jau laikas lipti ir laukti kito tramvajaus. Bilietas tinka tas pats, tik jį reikia dar kartą pažymėti stotelėj esančiam aparačiuke. Nelabai aš ten gaudaus; instrukcijos, žinoma, tik vietine kalba. Geriau raudonas skylamušis būtų kaip Vilniuje – net ir Flintstaunai suprastų.

–Est ce que vous parler anglais? – klausiu kažkokio pusamžio vyro su akiniais.

– Oh, much better than French, actually, – su sąmojo atspalviu atsako man žemu balsu.

Jis irgi neišmano daug apie bilietėlių ženklinimo ypatumus. Pažymiu belekaip, vis tiek niekas netikrins. Net preciziškojoje Vokietijoje traukiniu praeitą naktį pravažiavau taip niekam ir neparodęs bilieto (kurio vertė – 50€).

Akiniuotasis vyras pasirodo besąs iš Vokietijos. Strasbūran jis važinėja į kursus, kuriuose turėtų išmokti būti advokatu, dirbančiu patentų srityje. Šiaip jis baigęs fiziką. Nemenki pokyčiai.

– And why did you decide to give up physics and work as a lawyer?

– Oh, that is a long story, – kukliai šypsos. Tada trumpai paaiškina, kad šiti kursai jam suteiktų šansą gauti darbą, kuris savo ruožtu leistų jam gyventi normalų šeimyninį gyvenimą su žmona, o ne tenkintis savaitgaliniais santykiais. Gražūs ketinimai. Tik nelabai jau ilga ta istorija. Kokios dvidešimt penkios sekundės. Gal kažką nuslėpė, o gal tiesiog įsivaizdavo, kad jo gyvenimas kur kas sudėtingesnis nei iš tiesų yra. Galbūt aš jam padėjau suvokti savo veiksmų priežasčių paprastumą? :O

Išlipu. Lyja. Aš neturiu skėčio. Į mane žvelgia didingas Europos parlamentas, jo stiklinėse sienose atsispindi subjuręs dangus. Visi praeiviai kažkur dingę, atrodo, kad be dviejų nė žodžio angliškai nesuprantančių apsauginių aplinkui nėra nė gyvos dvasios. Mašinų, tiek važiuojančių, tiek laukiančių, kol bus panaudotos, aišku, pilna. Institucijos tikrai tapo beveidės.

Peršlampu, pasiklystu, bet visai nesijaudinu dėl to. Gal atbukimas dėl neišsimiegojimo.

Nuo nosies galo varva lašiukai, o tu tik eini užsinuododbžiavęs ir atbukęs, nes žinai, jog tik laiko klausimas, kada rasi atsitiktinai arba kas nors tau padės.

Ir padeda. Ne savo figūra susirūpinusi bėgikė, kuri neturi laiko sustoti ir pasikalbėti, ne eilinis dvidešimt kelių metų prancūzas, kuris nemoka jokių užsienio kalbų, bet kažkoks žilas senukas, kuris angliškai šneka „very little“. Kartais užtenka tiek nedaug, kad galėtum kitam padėt.