Mieli bičiuliai,

Šį ketvirtadienį (rugsėjo 2 d.) 16 val. Kauno istorinėje prezidentūroje (Vilniaus g. 33) vyks ateitininko Prof. Kęstučio Skrupskelio knygos „Ateities draugai.  Ateitininkų istorija (iki 1940 m.)“ pristatymas.

Knyga susilaukė puikių, jau spėjusių ją paskaityti, tiek jaunesnių, tiek vyresnių skaitytojų vertinimų. Taip pat knyga labai palankiai įvertinta istorikų profesionalų. O, anot kai kurių atsiliepimų, yra viena įdomiausių kada nors lietuviškai parašytų istorijos knygų.

Maloniai kviečiu ir raginu dalyvauti ateitininkus ir jų bičiulius.

Vygantas Malinauskas

(iš „Ateities“ konferencijos)

Visiems tuo metu ypatingai neužsiėmusiems kauniečiams rekomenduoju būti ten. Pats vasaros gale nusipirkau šią knygą, dabar ji laukia rudens, kai atsiras šiek tiek laiko jai perskaityti. Jau skaičiau kelias ištraukas. Nekantrauju suskaityti nuo viršelio iki viršelio.

Beje, iš autoriaus po XVI-ojo Ateitininkų federacijos kongreso (įvykusio beveik prieš mėnesį) paėmiau interviu. Siūlau pažiūrėti, yra įdomių dalykų:

1. Organizatorius įsipareigoja:

1.1. užtikrinti šias savanoriškų darbų atlikimo sąlygas: Aprūpinti darbo vieta, savanorio skiriamuoju ženklu ir kitais įrankiais ir įranga, suteikti maitinimą ir galimybę pasistatyti savo palapinę specialiame kempinge;

Ištrauka iš „Be2gether“ savanorio sutarties.

Nesinori nieko ilgai ir detaliai komentuoti – žemiau matote nuotrauką, puikiai atspindinčią festivalio savanorių maitinimą.

(foto priklauso Marijai Sajekaitei)

Bet būdavo. Žemiau pacituotas komentaras turbūt geriausias, kokį esu skaitęs, ir tikrai ne vien dėl man kaip kauniečiui artimos bei svarbios temos. Rastas jis po L. Donskio senu straipsniu „Nemylimas miestas“ (kurį, nors ir suprasdamas, kad vasarom žmonės nėra linkę užsiimti nors kiek rimtesniais dalykais, taip pat labai rekomenduoju paskaityti).

foto šaltinis

LT, 2007 02 12 20:50

Kaip visada puikios Leonido įžvalgos. Ne kartą sakiau, kad tai Kaunui likimo duotas žmogus.

Leisiu ir sau tarti čia keletą žodžių. Mano giminės istorija tampriai susijusi su šiuo nuostabiu miestu, žėrinčiu perlu Lietuvos karūnoje.

1) Turime įsisąmoninti, kad šiandieninis Kauno būvis – tai kryptingos sovietizacijos rezultatas. Sovietų hidra puikiai suprato, kad didžiausią pavojų jai kelia buvusių nepriklausomų Baltijos šalių sostinės su galingu intelektualiniu, istoriniu, kultūriniu, mentalitetiniu, ekonominiu jų potencialu. Būtent dėl to į Rygą ir Taliną buvo nukreiptas rusifikacijos srautas. Lietuvoje susidarė ypatinga padėtis – Kaunas staiga nustojo buvęs laikinąja sostine, sostinės statusas grįžo nutautėjusiam (tada) Vilniui. Kauną reikėjo paversti provincija, Nepriklausomybės metus paskandinti į užmarštį. Tai buvo unikalus šansas okupantui, IR JIS JĮ SĄMONINGAI IR KRYPTINGAI ĮGYVENDINO.

foto šaltinis

2) Kas gi atsitiko su Kaunu okupacijos metais? Iš 150,000 jo gyventojų (1939 m.) 50,000 buvo ištremta. Beveik visas elitas, dar likęs po 1940 – 1941 m. represijų, pasitraukė į Vakarus 1944 m. Geriausius namus užėmė rusų kolonistai ir komunistai. Europinio lygio baldai ir meno kūriniai buvo išgrobstyti. Automobiliai rekvizuoti raudonosios armijos ir vokiečių. Į aukštutinių Lietuvos klasių vietą plūstelėjo kaimiečiai iš aplinkinių apskričių (Aukštaitijos ir Suvalkijos). Jie apgyvendino nacionalizuotus namus. Inteligentijos likučiai, kurie liko nepasitraukę 1944 m., beveik visi persikėlė į Vilnių. Kaune liko tik tarpukario inteligentų ir aukštesniųjų klasių nuotrupos bei dalis nerepresuotų žemesniųjų klasių. Ir štai tokį Kauną po 1972 m. užgriuvo kraštutinės represijos. Komunistinė kolaborantinė „valdžia“ negailestingai trypė bet kokius laisvės daigelius. Tai, matyt, juodžiausiais laikotarpis visoje Kauno istorijoje. Ryškėja ir komunistinės valdžios taktika po 1972 m. Buvo sąmoningai kuriamas „kriminalinio miesto“ įvaizdis. Šis įvaizdis buvo kuriamas praktikoje – leista beveik atvirai vogti, kad visi „būtų susitepę“ („krugovaja poruka“ (rus.)). Buvo diegiama formulė: gali vogti, bet nedrįsk „politikuoti“.

3) Ką turime daryti šiandien? Turime pirmiausia įsisąmoninti keletą KERTINIŲ dalykų:

a) Kaunas yra „perlas pelenuose“ – jo sušvytėjimas dar priekyje. Šiandien tas perlas dar po giliu pelenų sluoksniu. Kauno istorinis, kultūrinis, ekonominis, politinis potencialas yra milžiniškas, ir šiandien jis net beveik nepradėtas naudoti.

b) Turime suprasti Kauno tapatybės kodus. O jų yra 3 kertiniai: 1) renesansinis (Hanzos) miestas; 2) Art Deco miestas; 3) būsimasis Lietuvos ekonominis (pramonės, prekybos, logistikos, naujų technologijų) centras.

1) RENESANSINIS (HANZOS) MIESTAS. Miestas, klestėjęs 1410 – 1655 m. Reikia prikelti nuostabų Kauno senamiestį. Jį tinkamai sutvarkius, tai būtų perlų perlas. Reikia atgaivinti Hanzos dvasią. Kaunas – tai lietuviškos miestietijos lopšys. Reikia atsigręžti į upes – jos ir pagimdė Kauną. Nuostabią senąją Kauno miestietišką dvasią aprašė Vladislovas Sirokomlė savo „Iškylose po Lietuvą“. Ten jis pabrėžė Kauno veržlią prigimtį, nulemtą geografinės padėties, priešpastatė ją Vilniaus romantikai, ir išpranašavo Kaunui daug žadančią ateitį. Šiuos V. Sirokomlės žodžius kauniečiai turėtų iškalti ant rotušės fasado.

foto šaltinis

LT (tęsinys), 2007 02 12 20:57

2) ART DECO MIESTAS.

Šie žodžiai daugeliui nieko nesakys. Tada reikia juos surinkti per Google, ir paaiškės antras Kauno kodas. KAUNAS YRA UNIKALUS ART DECO MIESTAS PASAULYJE. Ne Europoje, ne Amerikoje, o PASAULYJE. Manau, visus Art Deco stiliaus pastatus reikia įtraukti į vieningą registrą, suteikti jies ypatingai saugomų statusą. Surasti būdus, kaip juos visus atrestauruoti bendradarbiaujant su savininkais. Tada sudaryti katalogus ir Kauną reklamuoti pasaulyje kaip unikalų Art Deco centrą. Ard Deco stilius organiškai susijęs su mūsų Pirmąja Respublika, su Lietuvos laikinosios sostinės metu. Turi būti sudarytas vieningas visų Pirmosios Respublikos valstybinių įstaigų, ambasadų, kultūros židinių, visuomeninių organizacijų būstinių, ekonominių organizacijų registras, ant kiekvieno jų pastato pakabinta atminimo lenta. Turi būti išpirkti ir atkurti svarbiausi objektai, kaip „Konrado kavinė“, „Metropolis“ ir t.t. Ard Deco metas pasaulyje garsėja kaip vienas gražiausių ir stilingiausių pasaulio istorijoje. Tai didis Kauno šansas. Stipriausias iš visų.

foto šaltinis

3) BŪSIMASIS LIETUVOS EKONOMINIS CENTRAS. Šis, trečias, Kauno kodas nulemtas geografinės padėties ir istorijos. Kauniečiai tik turi atsiraitoti rankoves ir drąsiai nerti į ateitį. Čia tik noriu patarti nekartoti Vilniaus klaidų. Dirbti plačiu užsimojimu, bet protingai ir apgalvotai. O šis statusas Kaunui jau yra seniai išpranašautas.

***

Manau, tikrai verta padėkoti žmonėms, pasistengusiems, jog Social Media Day Kaunas (maloniau būtų lietuviškas pavadinimas, bet, kai renginys yra tarptautinio šiai dienai skirto renginių vajaus dalis, matyt, buvo nuspręsta pasilikti prie šio varianto) įvyktų. Nors ir nesu didelis social media gerbėjas (ką aiškiai ir stengiausi parodyt diskusijos metu), bet idėja apie miestiečius, kažkur savanoriškai susitinkančius kultūringai ir konstruktyviai padiskutuoti miestui bei jo gyventojams svarbiomis temomis, yra puiki. Buvo įdomu. Labai įdomu dar ir tai, jog atsirado spėliojusių, jog aš galbūt ten atsiųstas kaip kažkokios partijos ar tradicinės žiniasklaidos priemonės atstovas, už savo pasisakymus gaunantis atlygį.

Tikiuosi, panašaus formato renginiai Kaune tęsis ir taps gražia bei miestui naudos teikiančia tradicija. Daug vilčių dedu į renginio metu pristatytą bunda.lt projektą. Bet plačiau apie jį galbūt parašysiu kada nors kitą kartą.

O trumpai išreikšti požiūrį i social media (beje, koks taisyklingiausias šio termino vertimas?) turbūt galėčiau pacituodamas komentarą, kažkada seniai perskaitytą prie vieno straipsnio šia tema Cafe bloge:

Tolikas Kovas 17, 2009 11:16

Ach koks rožinis pasaulis ir Tu rožinis ir Aš toks pat rožinis, viskas laaaabai rožiška. Bet nusiimkim akinius ir Pasaulis atgauna įprastas spalvas. Yra mėgėjų važinėti traukiniais, yra mėgėjų lakstyti su bolidais, arkliais dviračiais. Vieni mėgsta dačias prie jūros, kiti renkasi daugiabutį Naujininkuose. Vienam social media veikia, kitam tai atrodo kaip anachronizmas. Vartotojai nėra banda avinų, kuri visi kaip vienas taip trokšta būti facebooko gyventojais. Mada ir tiek. O kažklas labai juk norėtų. Man primokėtų, aš nesiregistuočiau jokuose soc.tinkluose. Ką ten veikt ? Šūdą mali ir tiek. Vietoj to, kad pasportuotum, su mylimu žmogum žibutes parankiotum.

Ir dar. Komunikatoriai social media pagalba nori pasilengvinti sau gyvenimą. Ir tik tiek. Todėl visaip svaigsta apie web 2.0 progresą, kaip neišvangiamą, objektyvią duotybę. Man, kaip šiokiam tokiam socialinių moksų doktorantui, tokia piarščikų poza ganėtinai atrodo juokinga. Šiaip, darykit ką norit. Demokratija.

Tolikas Kovas 17, 2009 17:43

Nesu nei priešas, nei draugas social media. Tik kartais įdomu svetimus blogus panaršyt. Įeina į socialinio darbuotojo pareigas, žinot kuo žalias jaunimėlis kvėpuoja. Nors pačiam tuo užsiimti kažkaip nekyla ranka. Laiko gaila.

Bet čia jau irgi reiktų atskiro įrašo.

„Šios temos nepaprastai aktualios šiomis dienomis, kai viešojoje šalies erdvėje kaunasi keli visiškai skirtingi požiūriai į lytinio tapatumo svarbą, šeimos sampratą“, – sako studentas Audrys Kukulskis, Moksleivių ateitininkų sąjungos valdybos pirmininkas. Akademijoje paaugliai susipažins su katalikišku požiūriu į vyro bei moters prigimčių skirtybes ir panašumus.

Akademijos temą analizuoti padės humoristas Rimas Šapauskas, kunigai Andrius Narbekovas, Ričiardas Doveika, bei kiti. Renginyje moksleiviams, suskirstytiems pagal amžių į grupeles, vadovaus beveik dvi dešimtys iš anksto pasiruošusių katalikų studentų.

Pačių  dalyvių aktyvumas tokiuose moksleivių ateitininkų renginiuose ypač skatinamas ir laukiamas. Norintieji patekti į akademiją rašė rašinius duotomis temomis. Įvertinus, darbus, nekokybiškų rašinių autoriai į renginį pakviesti nebuvo. Geriausi rašiniai akademijos metu apdovanojami, vėliau spausdinami „Ateities“ žurnale, talpinami internete. „Nepaisant šio sudėtingo reikalavimo ir laukiančių trijų naktų, miegant ant mokyklos grindų, norinčiųjų keliauti į MAPA’10 netrūko“, – džiaugiasi A. Kukulskis.

Studentas priduria, kad katalikų intelektualų ugdymas buvo ir tebėra vienas iš pagrindinių Ateitininkų federacijos siekių. „Savo gretose mes turėjome tokius filosofus kaip Antaną Maceiną, Stasį Šalkauskį, vis dar tebeturime jų darbus, bet reikia vykusiai reaguoti ir į iššūkius, metamus mūsų dienomis, ruošti jaunimą neišvengiamoms šių laikų kovoms“, – sako A. Kukulskis.

Moksleivių  ateitininkų sąjunga yra didžiausia šiemet šimtmetį švenčiančios Ateitininkų federacijos dalis. Ateitininkai – tai seniausia veikianti lietuviška jaunimo organizacija, vienijanti keletą tūkstančių moksleivių, studentų ir mokslus baigusiųjų. Organizacijos nariai savo veikloje vadovaujasi penkiais principais: katalikiškumu, šeimyniškumu, visuomeniškumu, inteligentiškumu bei tautiškumu. Moksleivių ateitininkų akademijos vyksta 4 kartus per metus mokinių atostogų metu jau daugiau nei 20 metų.

(šią naujieną taip pat galite perskaityti ir čia, čia bei čia)

Bet mes visada galime pasistengti, kad tai, kas turi vertę ir yra įdomu, taptų ir populiaru. Arba bent šiek tiek populiaru.

Todėl raginu kiekvieną iš jūsų nueiti į studentų ateitininkų organizuojamą susitikimą su dr. Mindaugu Juliumi Blozneliu. Jis vyks jau šį trečiadienį, 18.00, Kaune, VDU Katalikų teologijos fakultete (Gimnazijos g.7) 101-oje auditorijoje.

Nereklamuočiau šito šiaip sau. Tiesiog esu tikras, kad M. Bloznelis yra tas žmogus, kuris turi ką pasakyti. Prieš gerą mėnesį turėjau progą Kaune paimti iš jo neilgą interviu (tiesa, tada jį kalbindamas net nežinojau, kas jis toks). Šis visko matęs vyras turi sveika požiūrį į aplinką.

Prieš kelias savaites turėjau laimės susitikti su dar vienu daugybę patirties ir įdomių gyvenimo istorijų turinčiu ateitininku Juozu Kojeliu. Keturios valandos pokalbio visiškai neprailgo. Antras pasaulinis karas, Amerika, Vokietija, JAV karininkų mokykla, ruošimasis partizaniniam karui, moksleivių ateitininkų telkimas mokytojaujant Lietuvoje, kalėjimas ir kankinimai Karaliaučiuje, pasvarstymai apie dabartinę Lietuvą ir sovietinius nuodus joje, susitikimai su Brazdžioniu, Krėve, Dovydaičiu…

Kaip man gaila, kad dėl buvimo Vilniuje negalėsiu būti tame susitikime.

Jei tu gali ten būti, tai net neabejok.

Praeitų metų rudenį įvykęs (bet nelabai pavykęs, turint galvoje taip ir neišrinktą studentų ateitininkų valdybą) studentų ateitininkų suvažiavimas klausimą, kas ir kaip organizuos studentų žiemos akademiją, paliko neatsakytą. Nelabai daug betrūko, jog tradicinis renginys iš tiesų būtų nesuorganizuotas, bet, laimei, atsirado keletas žmonių, kurie ėmėsi pakankamai nemažo darbo ir pakvietė studentus ateitininkus į istorinę Lietuvos sostinę Trakus panagrinėti naujosios kairės judėjimų Lietuvoje, išsirinkti naują SAS valdybą bei tiesiog smagiai praleisti laiką būryje bendraminčių.

Į akademiją važiavau su nekantrumu – moksleivių ateitininkų veikloje pereita jau daug, tuo tarpu ši SAŽA’10 (Studentų ateitininkų žiemos akademija 2010) buvo pirmoji rimta pirmakursio pažintis su studentų ateitininkų veikla. Pažintys apskritai gyvenime yra svarbios – tiek su žmonėmis, tiek su reiškiniais. SAŽA’10 buvo proga susipažint ir su vienais, ir su kitais. Tikrai nebuvo nė vieno akademijos dalyvio, kuris prieš renginį būtų pažinojęs visus kitus (nors mūsų ten ir nebuvo daug, apie tris dešimtis), lygiai taip pat nebuvo ko gero ir nė vieno dalyvio, kuris prieš atvykdamas į Trakus būtų galėjęs pasakyti neblogai išmanąs naujosios kairės judėjimus beigi jų specifiką. Gaila, bet kažin ar po akademijos tokių atsirado…

Sunku pasakyti, kodėlgi taip nutiko. Neabejotinai tame tam tikrą vaidmenį atliko paskaitininkų, kuriuos kviečiantis buvo tikėtasi įžiebti diskusijų ugnį, noras šiek tiek įsiteikti auditorijai ir vengti konfrontaciją galinčių sukelti klausimų. Andrius Bielskis, vienas Naujosios kairės 95 judėjimo iniciatorių, pačioje savo ne itin ryškios paskaitos, kurioje pristatė pagrindines NK95 idėjas, pradžioje pabrėžė, jog pritaria trims iš penkių ateitininkų principų. Atrodė, jog po šios paskaitos turėjusi sekti Vyganto Malinausko moderuojama studentų diskusija bus gana nykoka, tačiau jos pradžią išgirdęs A. Bielskis (tuo metu gėręs kavą ir jau besiruošęs traukti namo) susidomėjo ir nusprendė joje sudalyvauti. Džiugu buvo tai, jog diskusijos metu Voriko universiteto filosofijos mokslų daktaras šnekėjo jau kur kas aršiau ir įvyko pakankamai rimtas pašnekesys apie toleranciją, ekonomikos sistemas, socialinį (ne)teisingumą, kovos prieš valdžią (ir elitą apskritai) elementų svarbą naujosios kairės ideologijoje, kitus klausimus; jo gale paskaitininkas pripažino, jog liko pakankamai sužavėtas studentų ateitininkų intelektualinio potencialo ir norėtų turėti daugiau tokių žmonių tarp studentų, su kuriais jam tenka dirbti.

Antrasis paskaitininkas, turėjęs ateitininkams atskleisti naujosios kairės požiūrį, buvo vienas žinomiausių ir aktyviausių Lietuvos anarchistų Kasparas Pocius. Didelę dalį paskaitos laiko jis paskyrė Laisvojo universiteto (LUNI) veiklos pristatymui, tarpais užsimindavo ir apie anarchiją. Nors mano žinios apie anarchiją ir nėra labai gilios, bet pakankamos, jog galėčiau abejoti K. Pociaus anarchistinių pažiūrų gilumu: juk nelabai suderinama atrodo būti anarchistu ir tuo pačiu metu paklusti bei teigiamai vertinti Europos sąjungos, Bažnyčios hierarchijas. Žinoma, K. Pociui, kaip ir A. Bielskiui svarbu buvo pabrėžti kovą, kurią jie kovoja prieš įvairių sričių dabartinius elitus. Vertindamas akademijoje įgytas žinias iš laiko perspektyvos galiu pasakyti, jog vienintelis tvirtai įstrigęs dalykas, vienijantis naujosios kairės judėjimus yra (nebūtinai motyvuota) kova prieš galią turinčias institucijas bei asmenis, tačiau neturima tvirtos vizijos, kaip viskas atrodys pasiekus pergalę – kol kas svarbiau tiesiog kovoti.

Į akademiją atvykęs „Naujų Židinių – Aidų“ vyriausias redaktorius Nerijus Šepetys paskaitoje kritikos tikrai negailėjo nei pačiai naująjai kairei, nei organizatoriams, pasirinkusiems būtent tokią temą ir pakvietusiems, jo manymu, ne pačius tinkamiausius paskaitininkus. Anot jo, bandyti suprasti reikia tai, kas yra prasminga, o naujosios kairės judėjimas yra beprasmiškas, iš jo negalime nieko pasimokyti.

Užtat šio to buvo galima išmokti iš dviejų ne viename tarptautiniame debatų mūšyje kovojusių studentų Julijos Ravaitytės bei Justo Jaruševičiaus, atvykusių su ateitininkais pasidalinti savo debatavimo patirtimi ir išmokyti juos šio meno pradmenų. Išgirdę daugybę klausimų sukėlusią paskaitą apie debatus, dvylika studentų buvo padalinti į keturias komandas ir diskutavo apie tai, ar sporto komandos turėtų būti baudžiamos už chuliganišką savo fanų elgesį. Tokia ideologiškai neutrali tema buvo pasirinkta, idant būtų išvengta atvejų, kai kažkam teks šnekėti prieš savo įsitikinimus. Sekės vieniems geriau, kitiems šiek tiek prasčiau – tai natūralu, dalyviai, studijuojantys skirtingas disciplinas turi skirtingą patirtį bei įgūdžius šiuose reikaluose. Nieko nuostabaus, jog geriausiais kalbėtojais buvo pripažinti politikos bakalauro diplomus tuojau įgysiantys Audrius Makauskas bei Paulius Mieželis (kartu su Santa Kančyte bei Rugile Kazlauskaite sudarę ir SAŽA’10 organizatorių branduolį).

Akademijos metu įvyko ir dar vienas labai svarbus renginys – neeilinis SAS suvažiavimas, kurio metu turėjo būti išrinkta nauja sąjungos valdyba, šiais svarbiais Ateitininkijai metais perimanti sąjungą į savo rankas ir paleidžianti laikinąją valdybą, kurios kadencija nelauktai užsitęsė. Nepaisant įkvepiančios AF pirmininko kalbos suvažiavimo pradžioje, kandidatų iškėlimas buvo itin nesėkmingas – būti renkama sutiko vienintelė Dovilė Pankaitė, visi kiti studentai ateitininkai (o tokių slogokos atmosferos užpildytoje salėje buvo arti trisdešimties) dėl įvairių, tačiau rimtų priežasčių, atsisakė. Pagrindinis atsisakymo motyvas – įsipareigojimai kitose AF valdybose arba komitetuose. Kai vėliau apie šią situaciją papasakojau žinomam senam ateitininkui Juozui Kojeliui, jis tik nusišypsojo, patapšnojo man per petį ir pasakė: „Tai tik pasiteisinimai“. Turbūt jis teisus – didelis noras yra galingesnis už didžiules kliūtis. Laimei, studentų ateitininkų sąjunga kol kas nepaliovė egzistuoti: vietoje valdybos (kuri turėtų būti išrinkta iki 2011 metų pavasario) jai laikinai vadovaus koordinatore paskirta Dovilė Pankaitė, beje, jau pradėjusi darbuotis. Nuoširdžiai linkiu jai sėkmės ir labai tikiuos, jog SAS dar sulauks geresnių laikų.

Tam tikrais atžvilgiais dabartiniai laikai studentams ateitininkams tikrai nėra prasti – jaukiame viešbutyje viename gražiausių Lietuvos vietų susirinkęs įdomių žmonių būrys smagiai praleido laiką: poezijos skaitymas Užutrakio dvare, nuostabus ateitininkės Simonos Smirnovos džiazo koncertas, šokiai, neįtikėtinai emocinga ir nenuspėjama viktorina, paprastas, bet įtaigus Trakų klebono pamokslas ir t.t. O ir vietinei  bendruomenei buvo pasistengta kaip nors pasitarnauti – paskutinę akademijos dieną studentai aplankė Trakų Vytauto Didžiojo gimnaziją ir ten surengė nedidelę, tačiau nešališką ir informatyvią studijų mugę (beje, daugiausiai dėmesio sulaukė psichologija bei filosofija). Vis tik, kalbant apie dėmesį akademinei daliai, galėjo būti jaučiamas šioks toks studentų motyvacijos trūkumas (galbūt iš tiesų neteisingai parinkta tema, kaip teigė N. Šepetys?), po paskaitų rimtesnės diskusijos apie jų turinį neformalioje aplinkoje nelabai užsimegzdavo. Džiugu, jog akademijos pabaigoje kai kam buvo kilę nedrąsių minčių organizuoti akademijos temos paskaitų pratęsimą Vilniuje, dar džiugiau būtų, jei šios mintys pavirstų tikrove ir sugebėtų šiek tiek apjungti sostinėje išsibarsčiusius studentus ateitininkus, o taip pat ir pritraukti naujų narių bei sėkmingai į veiklą įtraukti Vilniun atvykstančius studijuoti moksleivius ateitininkus. Juk Ateitininkija gali daug duoti toli gražu ne vien vaikams ir paaugliams.

***

Tai mano straipsnis (nuotraukos Agnės) iš pirmojo šių metų žurnalo „Ateitis“ numerio. Jei šeštadienį ar sekmadienį būsite Knygų mugėje, galite įsigyti jį Bernardinai.lt stende. Dar geriau – prenumeruokite.

***

O ar žinojote, jog vakar Ateitininkijai – seniausiai šiuo metu veikiančiai lietuviškai jaunimo organizacijai – sukako šimtas? Na, dabar jau žinote. (:

Viena iš atogrąžiškai tvankių vasaros dienų Kaune. Su keletu kitų nelaimėlių sėdžiu žydrai išdažytame bjauriame Dainavos seniūnijos koridoriuje ir jau daugiau nei pusantros valandos laukiu, kol stora biurokratė pakvies užeiti į savo mistiškąjį kabinetą. Visiems laukiantiems reikia popieriaus gabalėlių su spaudais ir parašais – pažymų – ir visi mes niekaip nesuprantame, kodėl laukti reikia taip ilgai. Mes kenčiame tyliai, tačiau viena maža mergaitė, sėdinti ten su savo močiute, tylėti visai nelinkusi. „Močiute, kodėl mums reikia taip ilgai lauktiiiii? Močiuteee, eeeinam namoo. O kodėėėl į ten (kabinetą) negalima eiti dabar?“ Labai gaila, kad beveik visi užaugę vaikai būna pamiršę kadaise taip mėgtą klausimą „kodėl?“. Juk gyvename keistu laiku: suaugusieji beatodairiškai skuba paversti laiką pinigais, bet tuo pačiu ir begalo nuobodžiauja – vidutinis lietuvis televizorių žiūri keturias valandas per dieną, perkamiausias žurnalas – „Žmonės“ (ir įvairūs jo klonai), lankomiausias interneto puslapis – „one.lt“, – neprašal būtų pasigilinti į tokius vidutinio žmogaus (aš tarp jų) elgsenos prieštaringumus, nes laikas yra dovana, kurią reikia naudoti atsakingai. Iššvaistytą šimtą litų galima uždirbti, bet iššvaistytos valandos susigrąžinti neįmanoma. O juk tokių iššvaistytų valandų pas dažną iš mūsų – marios…

Kodėl taip yra? Kodėl mes skaitome „Facebook`ą“ vietoj ėjimo su kuo nors drauge pamėlyniauti, kodėl kartais lėkšta televizijos laida, kurią žiūri brolis, užkabina ir nepaleidžia visą pusvalandį, kodėl mes atidedame viso mėnesio darbą paskutinei dienai (ar net nakčiai)? Labai norėtųsi apkaltinti kokius nors pašalinius žmones (genialius virtualių socialinių tinklų kūrėjus, manipuliacijos meną išmanančius profesionalius režisierius, nepakankamai griežtus mokytojus ir t.t.) , bet tiesa yra visiškai visiškai akivaizdi: didžiausi nenaudėliai, eikvojantys mūsų laiką, esame mes patys ir nelemti mūsų įpročiai. Kodėl vienuolikmečiai (o gal ir jaunesni, net nežinau. Situacija šioje sferoje keičiasi nuolatos) berniukai pradeda žaisti masinius internetinius žaidimus, tokius kaip „World of Warcraft“, „MU online“ ir kitus? Nes būna įdomu? Taip, iš tiesų. Bet tik pirmą savaitę, geriausiu atveju pirmą mėnesį. O po to prasideda tąsymasis – „Mesčiau, nes čia nieko gero, bet kaip čia dabar mesi, kai jau tiek daug pasiekta…“ Šitas pavyzdys puikiai atspindi turbūt visiems žmonėms būdingą nenorą kažką pakeisti (o ypač paSIkeisti). Mes inertiški, mes negalime ištraukti savęs iš pelkės už plaukų, todėl sulaužyti mūsų rutinoje įsigalėjusius laiko su(si)valgymo modelius galima tik valingomis pastangomis (tai nėra lengva) arba kokiais nors sukrėtimais.

Bet juk galima paklausti: kodėl to reikia? Kodėl reikia kažką keisti, jei man ir taip gerai? Nes gali būti dar geriau. Nes tikrų ir reikalingų dalykų atidėliojimas, pakeitimas kažkokia antraeile veikla išduoda, kad tu jų neįvertini ir kad tavo požiūris į nėra tinkamas. Biblijoje parašyta: „<…>žmogui nėra nieko geriau, kaip būti laimingam ir patirti malonumo savo gyvenime. Iš tikrųjų, kai žmogus gali valgyti, gerti ir savo užsiėmime rasti pasitenkinimo, tai Dievo dovana.“ Labai svarbu nešvaistyti laiko ne tam, kad galėtum jo perteklių paversti pinigais, o tam, kad galėtum jį paskirti žmonėms, kurie to verti. Nereikia mokytis gražiai meluoti nepageidaujamiems telefono pašnekovams, kad šiuo metu esi itin užsiėmęs ir negali kalbėti (amerikoniška etika be moralės), nereikia darboholiškai plušti dvylika su puse valandos per parą ir tuo pačiu samdytis dvi tarnaites, gėlininką ir virėją, kad padarytų paprastus darbus už tave, tiesiog reikia nuolatos (pavyzdžiui, kas penkiolika minučių) save tikrinti: „Ar tai, ką šiuo metu darau turi prasmę? Kas būtų, jei to nedaryčiau? Ar nuo to kam nors būtų geriau/blogiau?“

Žmonėms patinka galvoti, kad jų gyvenimas šioje žemėje tęsis kone amžinai, tačiau taip nėra – visi mes anksčiau ar vėliau pateksime į kitokią (ne blogesnę) realybę, kurioje laiko tekmė ir jo suvokimas bus visiškai kitokie ir kurioje mums reiks atsakyti už tai, ką nuveikėme per mums skirtą žemiškąjį laiką. Tai visai nereiškia, kad turime bijoti spontaniškumo, savo svajonių arba galimų klaidų („Geri sprendimai kyla iš patirties, o patirtis kyla iš blogų sprendimų“), tai tik reiškia, kad reikia atrasti prasmingą veiklą ir joje rasti pasitenkinimą, o apie šviesią ateitį svajoti konstruktyviai (nes svajonė turi būti svajonė, o ne priekaištas netobulai dabarčiai). Laikas tuomet nebus nuėjęs perniek, o mums nereikės bijoti arba abejoti, kad kažkada kažką padarėme ne taip.

-Ar šitoje autobusų stotyje yra laukimo salė?

-Yra, bet septintą užsidarom.

Greitai užveria langelį, tarsi norėdama parodyti, kad aš jai labai sutrukdžiau. Tada kažkur išeina ir pro langelį jos nebematyti. Galvodamas apie tai, kad ji, ko gero, vienas iš žmonių, kurie ateina į darbą tik  prastumti laiko ir pasiimti atlygį, žengiu į tuščią laukimo salę. Ji, žinoma, taip pat neremontuota kažin kiek metų. Atsisėdu ir tiesiog laukiu. Laukiu. Visiškai nėra ką veikti, laikas slenka beprotiškai lėtai. Užsigalvojęs spoksau į sparčiai tamsėjantį Raseinių dangų. Suvalgau sumuštinį. Žvilgteliu į laikrodį: praėjo dešimt minučių, o rodos visa amžinybė. „Minutės trukmė priklauso nuo to, kurioje tualeto durų pusėje tu stovi“.  Pagalvoju, kad gal iš tiesų būtų visai neblogai nueiti į tualetą. Jau stojuosi ir einu pasiklausti WC buvimo vietos, kai durys, vedančios į personalo patalpas atsidaro ir išeina piktoji darbuotoja.

-Atsiprašau, kur čia tualetas?

-Aš kaip tik dabar einu. Parodysiu.

Išeiname iš pastato. Mane nuveda už jo. Ten stovi bjaurus mūrinis statinys, ant jo nemažas ženklas WC. Išgirstu sąmoji apie tai, koks aš nepastabus. Kaina – 1 litas. Vidus neremontuotas jau kažin kiek laiko. Prisimenu praeitą vasarą labai panašų vaizdą matęs Palangoj.

http://www.youtube.com/watch?v=-7FvD4RTWX0

Man pasidaro truputuką gaila, kai pagalvoju, kad 2004-2007 metų (sąlyginis) ekonominis pakilimas į Raseinius taip ir neatėjo ir dabar jau niekas nedrįstų spėti, kada autobusų stoties lankytojai išvys suremontuotą WC. Na bet yra kaip yra.

Paklausiu taksisto, kiek kainuoja nuvažiuoti iki Šiluvos. 26 litai. Brangu. Geriau jau nusipirksiu kokį laikraštį ar žurnalą ir perskaitysiu. Apsilankau stoties parduotuvėj, o ten – staigmena. Visi žurnalai – arba moteriški, arba vaikiški. „Edita“, „Ekstra panelė“, „Panelė“, „Naminukas“ ir t.t. Su laikraščiais ne geriau, t.y. net blogiau. Žinomiausias jų – „Valstiečių laikraštis“…

Numerio vedamas pasakoja apie sukčiaujančius „Teleloto“ rengėjus. Susimoku ir grįžtu atgal į laukimo salę. Vis tik skaityt laikraštį prieblandoje nesinori.

Traukiu pasižvalgyti po miestelį. Oras vis dar darganas. Mašinų nedaug, žmonių irgi beveik nesimato. Už kiek daugiau nei puskilometrio pasiseka rasti spaudos kioską ir nusipirkti „Valstybę“ bei puodelį kavos. Tada sekmė nusišypso dar kartą – pamatau kavinę. Užeinu. Viduje tik du siurbčiojantys alų klientai, darbuotojos – trys. Televizorius rodo LNK žinias. Geriu arbatą, žiūriu žinias, skaitau žurnalą. Darbuotojos stovi už baro ir apkalbinėja pažįstamus. Alaus gėrikai išeina. Baigiu arbatą ir paprašau dar vieno puodelio.

– Tai kad mes jau užsidarom.

– Bet lauke ant iškabos parašyta, kad dirbate iki vidurnakčio.

– Anksčiau ir per visą naktį dirbdavom… – nutęsia pagyvenusi barmenė. – Bet jau nebe tie laikai.

O juk penktadienio vakaras… Krizė akivaizdi.

Išsiaiškinu, kad kažkur netoliese yra ilgiau veikianti kavinė-baras su keistoku pavadinimu iš „M“ raidės. Rasti jo niekaip nesiseka, užtat pasiseka sutikti padoriai atrodančią (= ne chronę) moteriškę, kurios ir paklausiu, kaip ten nueiti. Pasirodo, jai pakeliui ir ji man parodysianti. Beeidami pasikalbame apie prastą orą. Papasakoju, ką veikiu ir kodėl man reikia patekti į tą kavinę. Moteriškė man sako, jog galbūt ten man pavyks rasti savo gyvenimo meilę, nes  tai įvyksta, kai mažiausiai to tikiesi. Įdomu, kaip ji nustatė, kad aš dar nesutikau savo gyvenimo meilės?

Kavinė, pasirodo, vadinasi „Raseinių Magdė“. Maironis yra tokio pavadinimo poemą parašęs, aš, aišku, jos neskaitęs. Klientų ten taip pat nelabai daug, užtat gražiau įrengta ir šilčiau, nei krizės palaužtojoje kavinėje. Geriu vieną arbatos puodelį po kito ir perskaitau kone visus žurnalo straipsnius. Žmonių renkasi vis daugiau, kavinę palieku jau beveik pilną. Taip ir neradęs gyvenimo meilės.

Grįžtu prie autobusų stoties. ten jau lūkuriuoja būrelis žmonių. Visi tyli. Netoliese kažkoks gan jaunas girtuoklis šūkalioja visokias nesąmones.

Oras, žinoma, vis dar subjuręs.

Prie pat autobusų stoties yra alkoholio parduotuvė, tiksliau, normali parduotuvė (joje ir pirkau „Valstiečių laikraštį“), tačiau vakare ten niekas nieko daugiau neieško. Na, gal dar kokio „zagerono“ ar užkandos. Į vidų klientų neįleidžia, prekyba vyksta pro durų angoje įstatytas grotas. Viena po kitos prie gatvės stoja mašinos. Matyt, ne tokia jau ir baisi ta krizė.

Kita vertus, Rusijoje geria daugiausiai, nors ten pastoviai krizė. Neseniai skaitytame straipsnyje buvo viena visiškai sukrečianti istorija..:

Buvo labai šalta 1983-1984 metų žiema. Šalo virš 40^oC. 1983 metų gruodžio 31 d. Iškitimo mieste (šalia akademinio miestelio) įvyko tragedija, sukrėtusi visą Novosibirsko sritį. Gruodžio 30-tos  vakare tėvas su sūnumi nuėjo į garaže esantį rūsį parsinešti Naujiems metams atsargų. Jis įleido sūnų į rūsį ir sako: tu ten viską surink, o aš trumpam pas kaimyną užbėgsiu su reikalais, o garažą uždarysiu, kad šaltis nepatektų. Garažą uždarė, o pas kaimyną – stiklinė po stiklinės – ir apie sūnų pamiršo. O vaikui tik devyni metai. Jis galbūt rūsyje būtų prasėdėjęs per naktį, bet sudegė žvakė, tamsu, baisu – jis išlindo ir ėmė daužyti geležines duris. O naktį šaltis 44^oC. Ryte tėvas prabudo ir atsiminė, kad sūnų garaže užrakino. Pribėgo, atidaro duris, o sūnus sušalęs prie durų su atsilupusiais nagais guli. Tėvas neišlaikė ir čia pat pasikorė.

Lietuvoje mes turime savų istorijų. Tiesą sakant, esu „iš pirmų lūpų“  girdėjęs netgi labai panašią į tą iš Rusijos.

Viename kaime kažkur Lietuvos vakaruose gyveno mergina, kuriai iki mokyklos reikia eiti kelis kilometrus. Gal tris, nepamenu (bet nėra tai taip jau ir svarbu. Toks vaikščiojimas – įprasta. Aš taip pat į gimnaziją kasryt vaikštau daugiau nei pusantro kilometro). Svarbu tai, kad vieną dieną gan nemenkai nutrenkė vairuotojas. Jis, be abejo, buvo girtas. Mergina gydės traumas, vairuotojas laukė teismo. Jam buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (tikiuos, kad reikiamą terminą pavartojau), kažkas panašaus į namų areštą. Bet nuosprendžio jis nesulaukė – pasikorė anksčiau…

Žinoma, tokių nutikimų (tiek girtuoklių už vairo, tiek savižudybių) norima išvengti. Grįžkime prie Raseinių alkoholio parduotuvės. Mašinos stoja prie krašto, žmonės lipa, apsiperka, grįžta ir nuvažiuoja. Netikėtai pamatau atvažiuojančią policijos mašiną. Įjungusi atbulinę pavarą ji lėtai įvažiuoja į neapšviestą kiemą, išjungia šviesas. Ir laukia.

Grįžta eiliniai pirkėjai ir sėda į savo automobilį, užveda variklį ir pradeda važiuoti. Vos spėja kokius 10 metrų nuriedėti, kai policija įjungia švyturėlius. Sustabdo.

Pagaliau atvyksta autobusas. Jame šilta.

Ir, aišku, tylu. Gerą pastebėjimą vienas Lietuvoje įsikūręs ispanas yra padaręs apie viešojo transporto keleivius mūsų šaly:

Atrodo kaip nelabai linksma vieta, laidotuvės. Nepaprasta, na, bet kartais labai įdomu, kaip žmonės gali …. how can they keep this face all the time, know. It is really like a movie, like a horror movie…

„Delfi TV“

Kelionė baigiasi, pagaliau Šiluva. Visi žmonės lipa iš paskutinio dienos autobuso ir traukia kas kur. Vienas vyras eina už kokių keturių metrų lygiagrečiai su manimi tuščios gatvės viduriu. Jis traukia cigarečių pakelį iš kišenės ir staiga ironiška intonacija netikėtai taria :

–Šiluva… kultinis miestelis!..

Galbūt tikrai truputėlį ir kultinis.

Ar „Delfi“ komentarai neklysta? Ar tikrai ten studijuoja nemalonūs turčių tėveliai (dar žinomi kaip „auksinis jaunimas“)? Ar iš ten neišmeta netekšų, nes jie savo įmokom išlaiko universitetą? Ar ISMe kas antras dėstytojas – užsienietis? Ir t.t.

Visa tvora apkabinėta mėlynais ISM balionais. Pasitinka, parodo, kur registruotis, duoda programą, studijų bukletą, kortelę su užrašytu vardu. Malonu. Bet moksleivių susirinko nedaug – turbūt net pusės didžiosios ISM auditorijos neužpildė. Ant stalų liko daug išdalinti paruoštų kortelių. Matyt krizė bus nukirpusi trokštančių už studijas mokėti 11000 Lt per metus skaičių.

Renginys prasideda viena iš tų paskaitų, kurias galima vadinti „skaitau interneto svetainės ir PowerPoint skaidrių turinį“.

-ISM laimėjimai, turint galvoje tai, jog jis veikia dar tik 10 metų, neeiliniai,– sako pranešėjas.

Trumpai pristato studijų programas. Rodo išvažiuojančių pastudijuot į užsienį skaičiaus ir universitetų, su kuriomis sudarytos partnerystės sutartys skaičiaus grafikus. Augimas gražus, nieko nepasakysi. Tada šneka apie galimybę gauti dvigubą diplomą (tiksliau netgi du diplomus – vieną ISMo, kitą vieno iš dviejų Škotijos universitetų), jei ketvirtuosius programos metus studijuoji Škotijoje. Siūlomi du universitetai – Dundee (reitinguose gal ir nėra labai aukštai, bet toli gražu ne uodegoje. Kita vertus, sako, kad tie reitingai ne tiek jau ir daug reiškia) ir kažkoks visai negirdėtas neregėtas Edinburgh Napier. Šneka ir apie tarptautinius konkursus. Už mano nugaros sėdi keli ISM studentai ir kalbasi:

-Tu dalyvauji tuose konkursuse? 

-Ne, tai kad ten b**t už*isa.

Monotoniškasis pusvalandinis monologas pasibaigė ir atsitiktinai suskirstytos 3 grupelės, vedamos ISM studentų,  pradėjo ekskursiją po universitetą. Sąžiningai turiu pripažinti, kad interjeras mane tikrai sužavėjo. ISM buvusioje tabako gamykloje Kaune (o jų iš viso Kaunas turėjo net šešias) buvo įrengtas 1999 metais, bet atrodo, jog ten viskas visai šviežia. Koridoriai šviesūs, ant sienų meno kūriniai ir (skoningi!) papaišymai. Visiškas kontrastas tam, ką mačiau apsilupusiuose ir šešėlinguose KTU koridoriuose praeitą savaitę, kai žygiavau Elektonikos rūmuose daryti fizikos laboratorinį.  Auditorijos, kuriose lankėmės taip pat sutvarkytos kone nepriekaištingai. Žinoma, ten mūsų laukė ne vien sienos, baldai ir visokios žavios detalės, bet ir dėstytojai. 

Pirmasis jų buvo ekonomikos dėstytojas, gal kokių 35 metų. Merginos vėliau jį apibūdino panašų į tokį, kuris užmezga romanus su studentėmis. Toje pačioje auditorijoje dar sedėjo ir azijietis dėstytojas.  Mums jį pristatė angliškai. Azijietis (nepamenu vardo) čia dėsto jau keli metai. Turi meksikietiško, filipinietiško ir dar kažkokio kraujo (auditorija išsižioja iš nuostabos šitoj vietoj, azijietis šypsosi ir linkčioja). Apie profesinį išsilavinimą beveik nieko ir nesakė. Man pasirodė, jog jis turėjo pasijusti tarsi koks  zoologijos sodo eksponatas.

Ekonomikos dėstytojas sako:

–I think now we should switch to Lithuanian,– ir pradeda pasakoti savo istoriją.

Kaip jis susižavėjo ekonomika, kaip jis dvejojo rinkdamasis studijų kryptį, kaip jis savaite pavėlavo į KTU atvirų durų dienas, kaip jis dirbo gamyboj, kaip pradėjo dėstyti. Gerai, kad nebuvo visai monotoniškas. Po jo kalbos buvo galima užduoti klausimus. Geriausias buvo vieno vaikino. Jis dabar svarsto, kur jam geriau studijuoti ekonomiką: ISMe ar KTU. Nesileidžiant į detales dėstytojas pripažino, jog labai didelio skirtumo nėra, tiesiog ISMe vienas studentas gauna daugiau dėmesio, būnant ISMe lengviau susirasti praktiką, lengviau gauti vietą išvažiuoti į kitą universitetą pagal mainų programas. Bet tai tik malonios detalės. Apskritai, tokių malonių detalių (bet neesminių) ISMe apstu. Kad ir tie patys balionai ant tvoros. Arba lankstinukas.

Atrodytų, jog niekuo neypatingas. Bet štai pasižiūri į galą ir pamatai gerą įvaizdį formuojančią  smulkmenėlę:

Panaši smulkmenėlė laukė nuėjus į kitą auditoriją, kurioje buvo pristatoma Ekonomikos ir politikos studijų programa. Visą laiką tyliai grojo raminanti foninė muzika. Dėstytojas pasakė tai, ką ir turėjo pasakyti – ši dar tik vienerius metus siūloma studijų programa labai perspektyvi ir populiari. Kažin ar ko nors kito ir buvo galima tikėtis, juk ekonomikos ir politikos konkursai vieni didžiausių. Galėtų padaryti Teisės ir vadybos ir ekonomikos ir politikos programą tai pretendentų su šautuvu neatsigintų. Tik yra viena problema – Lietuvoje įstatymiškai neįteisinta galimybė gauti trandisciplininių dalykų diplomą, taigi baigęs Ekonomiką ir politiką studentas gaus tik ekonomikos bakalaurą. Atsakymas į klausimą, ar bus galima po to studijuoti magistrą susijusį su politiką, jei gausi tokį diplomą, per daug nepaguodė – „turbūt taip“. Buvo atvažiavę du šios programos studentai iš Vilniaus ir sakė, kad yra labai patenkinti.

-O nebuvo taip, kad jūs pirma bandėt stoti į TSPMI, bet neįstojote ir tada nusprendėt, kad tiks ir ISM? 

-Ne. Aš iš pradžių galvojau studijuoti VU tikrai, bet po to, kai išgirdau apie naują ISM programą, tvirtai nusprendžiau pirmu numeriu stoti į ISM. 

Na, tikėkimės, kad taip ir buvo. 

Po to mūsų grupei teko aplankyti biblioteką, nes kitos grupės užtempė susitikimus su dėstytojais. Įėjęs nemaloniai nustebau – ji tikrai labai maža, turbūt joje maždaug du kartus mažiau knygų, nei mūsų gimnazijos bibliotekoje. Stovi trys kompiuteriai. Bibliotekininkė sakė, kad šią vasarą žadama biblioteką išplėsti.

-Aiiii, aš tai čia retai užeinu,- žvengdamas sako vienas iš vedlių. 

Tada papasakoja, kad „ISM neįmanoma nusižiūrinėti“. Jis bandęs, bandė ir daug kitų, bet niekam nėra pavykę. O nusižiūrinėjimo patirties jis tikrai turi nemažai, mat vidurinėje „nusirašinėdavo viską“. Brandos atestate buvo vien tik devynetukai ir dešimtukai, tačiau nė vieno egzamino neišlaikė virš 50%. Štai tokia ten publika… Įdomiai pasakojo apie dar vieną privalumą ISM – čia pirmakursiams nėra fizinio lavinimo pamokų, taigi rytais jie „stovi, rūko ir žvengia iš begiojančių Romerio fakulteto policininkų“. Žavu. Bet geriau jau nerūkytų, o ką nors paskaitytų, mat, anot mūsų grupės vedlių, per pirmą kursą iš ISM iškrenta apie 40% studentų.

Antrasis vedlys turėtų būti ketvirtakursis, bet jį vis palieką kartoti kurso, taigi dabar jis dar tik antrakursis. Beje, jis buvęs Studentų atstovybės viceprezidentas. 

Studentų atstovybėje irgi buvom, ten nieko ypatingo. Parodė filmuką, vieną iš tų, kuriuose groja muzika ir sudėtos žmonių nuotraukos. Dažniausiai jie įdomūs tik tuomet, jei pažįsti ką nors iš esančių nuotraukose. Bet bent jau gera muzika parinkta buvo… Taip pat ten stovi teniso stalas, kurį atstovybei padovanojo vienas dėstytojas, kartais užeinantis pažaisti su studentais.

Save jis pristatė kaip patį pirmąjį ISM dėstytoją. Jis moko matematinės analizės ir dar kažko. Atrodė vienas iš tokių žmonių, kurie nėra linkę kam nors nuolaidžiauti. Sakė, kad kaip kūnas sudarytas iš kietų ir minštų audinių, taip ir studijos turi būti sudarytos iš kietų ir minkštų dalykų. Matematika – vienas kietųjų, taigi apsieiti be jos negalima. Dar šiek pašnekėjo „minkštojo“ dalyko – vadybos – dėstytoja apie komandinį darbą, jo svarbą gyvenime ir jo praktiką ISMe.

Paskutinė vieta, kurioje buvome – kūrybinė auditorija. Joje kaip pasirenkamasis dalykas dėstomas kūrybiškumas. Dėstytojas (tai jam tik šalutinė veikla, pagrindinė – tapyba), kalbantis taip tarsi būtų ne visai iš šio pasaulio , papasakojo apie tai, kas yra menas, genijus, šedevras, mėšlas, apsišaukelis. Aiškindamas visą tai kartu dar ir piešė kažkokią itin painią diagramą ant lentos. Toks ir turi būti tikras menų dėstytojas. O darbų pavyzdžiai auditorijoje buvo tikrai labai gražūs, pats dėstytojas sakė, kad jie beveik profesionalūs). Uždaviau klausimą, ar galimą išmokti kūrybiškumo – juk tai turėtų būti įgimta. Iš ilgo atsakymbo buvo galima suprasti, kad ne, tačiau savyje galima atrasti netikėtą talentą arba bent jau pabandyti kūrybos dėka pradėti žvelgti kitaip į kasdienius dalykus.

Grįžus į didžiąją auditoriją laukė stereotipinė kalba „jūs pasieksit savo svajonę bla bla bla“ ir lėktuvėlių su užrašytais siekiais skrydis. Pabaiga. 

Trumpa išvada: DELFI komentatoriai teisūs.