Bet.

Nuo šio mėnesio esu vienas iš autorių „Neliberaliai“ vardu pasivadinusiame bendrame ateitininkų tinklaraštyje. Kviečiu jį skaityti (aišku, galima ir prenumeruot RSS arba el. paštu).

Ten jau esu parašęs du įrašus:

1. Kodėl „Feisbukas“ lėtai nunyks?

2. Lietuviai, vagystės ir išvarginanti valios jėga

Parašysiu ir daugiau. Ir dažniau, nei parašydavau čionais.

Viliuosi, bus įdomu tiek rašyti, tiek skaityti.

***

Penktadienį neįprastoje vietoje – Rukloje, Jonavos r. prasideda keturių dienų Moksleivių ateitininkų pavasario akademija „Sukurta Lietuvoje“. Renginyje daugiau nei šimtas moksleivių ir jiems vadovaujančių studentų ieškos patriotiškumo esmės: diskutuos apie tautinį sąmoningumą, gilinsis į istoriją, susipažins su lietuvių pasiekimais kultūroje.

Moksleiviai patirs ir karišką programą. Šių metų pavasarį Ateitininkų federacija ir Krašto apsaugos ministerija pasirašė  bendradarbiavimo sutartį siekiant ugdyti pilietišką jaunimą. Šis susitarimas ryškiai atsispindės tradiciniame, jau daugiau nei 20 metų vykstančiame ateitininkų renginyje. Moksleivių akademijos dalyviai pirmą kartą susirinks Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje. Akademijoje visa diena bus skirta patyrimui, kas tai yra kario profesija, bei susipažinimui su Lietuvos kariuomene.

“Šiandienė visuomenė dažnai patriotiškumą laiko tik praeities reliktu, kuriam lemta išnykti. Mes matome poreikį su jaunimu apie tai kalbėti, šį reiškinį analizuoti. Dabartinių moksleivių ir studentų požiūris į lietuvybę, ištikimybę savo šaliai bus lemtingas Lietuvai ir jos ateičiai,” – teigia vienas iš Akademijos organizatorių studentas ateitininkas Martynas Pilkis.

Renginyje apie lietuvių pasiekimus kūryboje šnekės Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas režisierius Valentinas Masalskis, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, skulptorius Liutauras Serapinas ir kiti. Apie rezistentų, Ateities sąjūdžio lyderių gyvenimus ir idėjas moksleiviams pasakos Mindaugas Julius Bloznelis, Vidmantas Valiušaitis. Algirdas Patackas bei Petras Plumpa paskaitose aptars krikščionybės bei lietuvių kultūros santykį.

Moksleiviai taip pat diskutuos su temą iš anksto nagrinėjusiais studentais, klausysis Vytauto V. Landsbergio koncerto, dalyvaus Lietuvos karių parengtoje programoje ir įdomiai leis laiką su draugais iš visos Lietuvos.

Po 4 kartus per metus moksleivių ateitininkų akademijos aktualiomis temomis vyksta įvairiuose Lietuvos miestuose. Vyresniųjų klasių moksleiviai, norėdami patekti į šiuos renginius, rašo rašinius nurodyta tema ir dalyvauja atrankoje.

Pernai šimtmetį atšventusi Ateitininkų federacija yra seniausia Lietuvos jaunimo organizacija. Ateitininkai ugdo tautišką ir katalikišką jaunimą, pasiruošusį aktyviai įsijungti į religinę, visuomeninę, kultūrinę,  intelektualinę bei pilietinę veiklą. Organizacijos nariai vadovaujasi penkiais principais: katalikiškumu, šeimyniškumu, visuomeniškumu, inteligentiškumu bei tautiškumu.

Ateitininkai buvo tokios iškilios asmenybės kaip Juozas Lukša Daumantas, Julijonas Būtėnas, Mykolas Krupavičius, Vladas Jurgutis, Antanas Maceina, Stefanija Ladigienė, Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis ir daugelis kitų.

Žemiau įdedu skelbimą į vieną šio penktadienio renginį Seime, kur mąstymą judinančių dalykų bus galima pasiklausyti. Jei tik galit, nepraleiskit.

Forumas "Idėjos, vertybės, asmenybės Lietuvos ateičiai"

LR Seimas, Konstitucijos salė (Registruokitės iki gruodžio 2 d. el. paštu ailaur@lrs.lt arba telefonu 85 239 6631.)

2010 m. Gruodžio 3 j. · 11:00 – 15:00

• Ar žinote, kas išties svarbu šiuolaikiniam mąstančiam jaunimui?
• Ką jie laiko vertinga išsaugoti, pabrėžti ir aktualizuoti?
• Kokiomis vertybėmis vadovaujasi ir laiko svarbiomis jaunieji intelektualai?
• Kokias idėjas puoselėja ir siūlo jaunoji karta?

Maloniai Jus kviečiame į forumą, kuriame išgirsite atsakymus į iškeltus klausimus!

Forume kalbės:
Simas Čelutka apie bendruomenę
Laurynas Peluritis apie Antaną Maceiną
Sabina Karmazinaitė apie Vidurio Europą
Silvestras Polinauskas apie meilę
Vilius Bartninkas apie šlovę
Emilis Kazlauskas apie Europos tapatybę
Justina Juodišiūtė apie ugdymą
Algirdas Kazlauskas apie José Ortega y Gassetą
Pijus Krūminas apie sekuliarizaciją
Justas Šireika apie demokratiją
Maksim Ivanov apie kiną

„Tokių akademijų tikslas: ugdyti paauglius religinėje srityje ir auginti juos kaip sąmoningus krikščionis katalikus, nebijančius klausimų, kuriais tikėjimo priešininkai mėgsta „prigriebti“ katalikus, mokančius į juos atsakyti, gebančius apaštalauti savo kasdienėje aplinkoje bei tą ir darančius“ – sako vienas iš Akademijos organizatorių studentas ateitininkas Martynas Pilkis.

Ateitininkų Dvasios Vadas Vysk. Gintaras Grušas Akademijoje kalbės tema „Mitas: Katekizmas – kunigų reikalas“. Vytautas Toleikis apžvelgs paplitusios nuomonės, kad krikščionybė – viena iš pagrindinių istorinių nusikaltimų priežasčių, pagrindus. Taip pat bus analizuojamas požiūris į krikščionybę – kaip liūdnųjų religiją, jos santykis su džiaugsmu. Vygantas Malinauskas su jaunimu diskutuos apie plačiai paplitusią Krikščionybės, kaip terapinės priemonės, traktuotę.

Dalyviai vakaro programose debatuodami ugdys savo kalbėjimo religiniais klausimais įgūdžius; dienomis bus analizuojama ir aptariama Krikščionybės istorijos traktuotė, suformuota Lietuvoje per 50 okupacijos metų, tačiau dažnai diegiama ir šiandien. Peržiūrėjus iliustruojančius animacinių filmų kadrus, kuriuose kalbama apie religiją, akademijos dalyviai diskutuos su savo vadovais aštriais religijos klausimais.

Moksleivių ateitininkų akademijos aktualiomis temomis vyksta 4 kartus per metus jau apie 20 metų vis kituose Lietuvos miestuose. Vyresniųjų klasių moksleiviai, kad patektų į akademijas, rašo rašinius iš anksto pateiktomis temomis.

Šiemet šimtmetį švenčianti Ateitininkų federacija yra seniausia Lietuvos jaunimo organizacija, kuri užsiima tautiško ir katalikiško jaunimo ugdymu. Moksleivių ateitininkų sąjunga vienija apie 1200 narių.

–––

O taip pat čia, čia, čia, čia ir t.t.

Mieli bičiuliai,

Šį ketvirtadienį (rugsėjo 2 d.) 16 val. Kauno istorinėje prezidentūroje (Vilniaus g. 33) vyks ateitininko Prof. Kęstučio Skrupskelio knygos „Ateities draugai.  Ateitininkų istorija (iki 1940 m.)“ pristatymas.

Knyga susilaukė puikių, jau spėjusių ją paskaityti, tiek jaunesnių, tiek vyresnių skaitytojų vertinimų. Taip pat knyga labai palankiai įvertinta istorikų profesionalų. O, anot kai kurių atsiliepimų, yra viena įdomiausių kada nors lietuviškai parašytų istorijos knygų.

Maloniai kviečiu ir raginu dalyvauti ateitininkus ir jų bičiulius.

Vygantas Malinauskas

(iš „Ateities“ konferencijos)

Visiems tuo metu ypatingai neužsiėmusiems kauniečiams rekomenduoju būti ten. Pats vasaros gale nusipirkau šią knygą, dabar ji laukia rudens, kai atsiras šiek tiek laiko jai perskaityti. Jau skaičiau kelias ištraukas. Nekantrauju suskaityti nuo viršelio iki viršelio.

Beje, iš autoriaus po XVI-ojo Ateitininkų federacijos kongreso (įvykusio beveik prieš mėnesį) paėmiau interviu. Siūlau pažiūrėti, yra įdomių dalykų:

1. Organizatorius įsipareigoja:

1.1. užtikrinti šias savanoriškų darbų atlikimo sąlygas: Aprūpinti darbo vieta, savanorio skiriamuoju ženklu ir kitais įrankiais ir įranga, suteikti maitinimą ir galimybę pasistatyti savo palapinę specialiame kempinge;

Ištrauka iš „Be2gether“ savanorio sutarties.

Nesinori nieko ilgai ir detaliai komentuoti – žemiau matote nuotrauką, puikiai atspindinčią festivalio savanorių maitinimą.

(foto priklauso Marijai Sajekaitei)

Bet būdavo. Žemiau pacituotas komentaras turbūt geriausias, kokį esu skaitęs, ir tikrai ne vien dėl man kaip kauniečiui artimos bei svarbios temos. Rastas jis po L. Donskio senu straipsniu „Nemylimas miestas“ (kurį, nors ir suprasdamas, kad vasarom žmonės nėra linkę užsiimti nors kiek rimtesniais dalykais, taip pat labai rekomenduoju paskaityti).

foto šaltinis

LT, 2007 02 12 20:50

Kaip visada puikios Leonido įžvalgos. Ne kartą sakiau, kad tai Kaunui likimo duotas žmogus.

Leisiu ir sau tarti čia keletą žodžių. Mano giminės istorija tampriai susijusi su šiuo nuostabiu miestu, žėrinčiu perlu Lietuvos karūnoje.

1) Turime įsisąmoninti, kad šiandieninis Kauno būvis – tai kryptingos sovietizacijos rezultatas. Sovietų hidra puikiai suprato, kad didžiausią pavojų jai kelia buvusių nepriklausomų Baltijos šalių sostinės su galingu intelektualiniu, istoriniu, kultūriniu, mentalitetiniu, ekonominiu jų potencialu. Būtent dėl to į Rygą ir Taliną buvo nukreiptas rusifikacijos srautas. Lietuvoje susidarė ypatinga padėtis – Kaunas staiga nustojo buvęs laikinąja sostine, sostinės statusas grįžo nutautėjusiam (tada) Vilniui. Kauną reikėjo paversti provincija, Nepriklausomybės metus paskandinti į užmarštį. Tai buvo unikalus šansas okupantui, IR JIS JĮ SĄMONINGAI IR KRYPTINGAI ĮGYVENDINO.

foto šaltinis

2) Kas gi atsitiko su Kaunu okupacijos metais? Iš 150,000 jo gyventojų (1939 m.) 50,000 buvo ištremta. Beveik visas elitas, dar likęs po 1940 – 1941 m. represijų, pasitraukė į Vakarus 1944 m. Geriausius namus užėmė rusų kolonistai ir komunistai. Europinio lygio baldai ir meno kūriniai buvo išgrobstyti. Automobiliai rekvizuoti raudonosios armijos ir vokiečių. Į aukštutinių Lietuvos klasių vietą plūstelėjo kaimiečiai iš aplinkinių apskričių (Aukštaitijos ir Suvalkijos). Jie apgyvendino nacionalizuotus namus. Inteligentijos likučiai, kurie liko nepasitraukę 1944 m., beveik visi persikėlė į Vilnių. Kaune liko tik tarpukario inteligentų ir aukštesniųjų klasių nuotrupos bei dalis nerepresuotų žemesniųjų klasių. Ir štai tokį Kauną po 1972 m. užgriuvo kraštutinės represijos. Komunistinė kolaborantinė „valdžia“ negailestingai trypė bet kokius laisvės daigelius. Tai, matyt, juodžiausiais laikotarpis visoje Kauno istorijoje. Ryškėja ir komunistinės valdžios taktika po 1972 m. Buvo sąmoningai kuriamas „kriminalinio miesto“ įvaizdis. Šis įvaizdis buvo kuriamas praktikoje – leista beveik atvirai vogti, kad visi „būtų susitepę“ („krugovaja poruka“ (rus.)). Buvo diegiama formulė: gali vogti, bet nedrįsk „politikuoti“.

3) Ką turime daryti šiandien? Turime pirmiausia įsisąmoninti keletą KERTINIŲ dalykų:

a) Kaunas yra „perlas pelenuose“ – jo sušvytėjimas dar priekyje. Šiandien tas perlas dar po giliu pelenų sluoksniu. Kauno istorinis, kultūrinis, ekonominis, politinis potencialas yra milžiniškas, ir šiandien jis net beveik nepradėtas naudoti.

b) Turime suprasti Kauno tapatybės kodus. O jų yra 3 kertiniai: 1) renesansinis (Hanzos) miestas; 2) Art Deco miestas; 3) būsimasis Lietuvos ekonominis (pramonės, prekybos, logistikos, naujų technologijų) centras.

1) RENESANSINIS (HANZOS) MIESTAS. Miestas, klestėjęs 1410 – 1655 m. Reikia prikelti nuostabų Kauno senamiestį. Jį tinkamai sutvarkius, tai būtų perlų perlas. Reikia atgaivinti Hanzos dvasią. Kaunas – tai lietuviškos miestietijos lopšys. Reikia atsigręžti į upes – jos ir pagimdė Kauną. Nuostabią senąją Kauno miestietišką dvasią aprašė Vladislovas Sirokomlė savo „Iškylose po Lietuvą“. Ten jis pabrėžė Kauno veržlią prigimtį, nulemtą geografinės padėties, priešpastatė ją Vilniaus romantikai, ir išpranašavo Kaunui daug žadančią ateitį. Šiuos V. Sirokomlės žodžius kauniečiai turėtų iškalti ant rotušės fasado.

foto šaltinis

LT (tęsinys), 2007 02 12 20:57

2) ART DECO MIESTAS.

Šie žodžiai daugeliui nieko nesakys. Tada reikia juos surinkti per Google, ir paaiškės antras Kauno kodas. KAUNAS YRA UNIKALUS ART DECO MIESTAS PASAULYJE. Ne Europoje, ne Amerikoje, o PASAULYJE. Manau, visus Art Deco stiliaus pastatus reikia įtraukti į vieningą registrą, suteikti jies ypatingai saugomų statusą. Surasti būdus, kaip juos visus atrestauruoti bendradarbiaujant su savininkais. Tada sudaryti katalogus ir Kauną reklamuoti pasaulyje kaip unikalų Art Deco centrą. Ard Deco stilius organiškai susijęs su mūsų Pirmąja Respublika, su Lietuvos laikinosios sostinės metu. Turi būti sudarytas vieningas visų Pirmosios Respublikos valstybinių įstaigų, ambasadų, kultūros židinių, visuomeninių organizacijų būstinių, ekonominių organizacijų registras, ant kiekvieno jų pastato pakabinta atminimo lenta. Turi būti išpirkti ir atkurti svarbiausi objektai, kaip „Konrado kavinė“, „Metropolis“ ir t.t. Ard Deco metas pasaulyje garsėja kaip vienas gražiausių ir stilingiausių pasaulio istorijoje. Tai didis Kauno šansas. Stipriausias iš visų.

foto šaltinis

3) BŪSIMASIS LIETUVOS EKONOMINIS CENTRAS. Šis, trečias, Kauno kodas nulemtas geografinės padėties ir istorijos. Kauniečiai tik turi atsiraitoti rankoves ir drąsiai nerti į ateitį. Čia tik noriu patarti nekartoti Vilniaus klaidų. Dirbti plačiu užsimojimu, bet protingai ir apgalvotai. O šis statusas Kaunui jau yra seniai išpranašautas.

***

Manau, tikrai verta padėkoti žmonėms, pasistengusiems, jog Social Media Day Kaunas (maloniau būtų lietuviškas pavadinimas, bet, kai renginys yra tarptautinio šiai dienai skirto renginių vajaus dalis, matyt, buvo nuspręsta pasilikti prie šio varianto) įvyktų. Nors ir nesu didelis social media gerbėjas (ką aiškiai ir stengiausi parodyt diskusijos metu), bet idėja apie miestiečius, kažkur savanoriškai susitinkančius kultūringai ir konstruktyviai padiskutuoti miestui bei jo gyventojams svarbiomis temomis, yra puiki. Buvo įdomu. Labai įdomu dar ir tai, jog atsirado spėliojusių, jog aš galbūt ten atsiųstas kaip kažkokios partijos ar tradicinės žiniasklaidos priemonės atstovas, už savo pasisakymus gaunantis atlygį.

Tikiuosi, panašaus formato renginiai Kaune tęsis ir taps gražia bei miestui naudos teikiančia tradicija. Daug vilčių dedu į renginio metu pristatytą bunda.lt projektą. Bet plačiau apie jį galbūt parašysiu kada nors kitą kartą.

O trumpai išreikšti požiūrį i social media (beje, koks taisyklingiausias šio termino vertimas?) turbūt galėčiau pacituodamas komentarą, kažkada seniai perskaitytą prie vieno straipsnio šia tema Cafe bloge:

Tolikas Kovas 17, 2009 11:16

Ach koks rožinis pasaulis ir Tu rožinis ir Aš toks pat rožinis, viskas laaaabai rožiška. Bet nusiimkim akinius ir Pasaulis atgauna įprastas spalvas. Yra mėgėjų važinėti traukiniais, yra mėgėjų lakstyti su bolidais, arkliais dviračiais. Vieni mėgsta dačias prie jūros, kiti renkasi daugiabutį Naujininkuose. Vienam social media veikia, kitam tai atrodo kaip anachronizmas. Vartotojai nėra banda avinų, kuri visi kaip vienas taip trokšta būti facebooko gyventojais. Mada ir tiek. O kažklas labai juk norėtų. Man primokėtų, aš nesiregistuočiau jokuose soc.tinkluose. Ką ten veikt ? Šūdą mali ir tiek. Vietoj to, kad pasportuotum, su mylimu žmogum žibutes parankiotum.

Ir dar. Komunikatoriai social media pagalba nori pasilengvinti sau gyvenimą. Ir tik tiek. Todėl visaip svaigsta apie web 2.0 progresą, kaip neišvangiamą, objektyvią duotybę. Man, kaip šiokiam tokiam socialinių moksų doktorantui, tokia piarščikų poza ganėtinai atrodo juokinga. Šiaip, darykit ką norit. Demokratija.

Tolikas Kovas 17, 2009 17:43

Nesu nei priešas, nei draugas social media. Tik kartais įdomu svetimus blogus panaršyt. Įeina į socialinio darbuotojo pareigas, žinot kuo žalias jaunimėlis kvėpuoja. Nors pačiam tuo užsiimti kažkaip nekyla ranka. Laiko gaila.

Bet čia jau irgi reiktų atskiro įrašo.

„Šios temos nepaprastai aktualios šiomis dienomis, kai viešojoje šalies erdvėje kaunasi keli visiškai skirtingi požiūriai į lytinio tapatumo svarbą, šeimos sampratą“, – sako studentas Audrys Kukulskis, Moksleivių ateitininkų sąjungos valdybos pirmininkas. Akademijoje paaugliai susipažins su katalikišku požiūriu į vyro bei moters prigimčių skirtybes ir panašumus.

Akademijos temą analizuoti padės humoristas Rimas Šapauskas, kunigai Andrius Narbekovas, Ričiardas Doveika, bei kiti. Renginyje moksleiviams, suskirstytiems pagal amžių į grupeles, vadovaus beveik dvi dešimtys iš anksto pasiruošusių katalikų studentų.

Pačių  dalyvių aktyvumas tokiuose moksleivių ateitininkų renginiuose ypač skatinamas ir laukiamas. Norintieji patekti į akademiją rašė rašinius duotomis temomis. Įvertinus, darbus, nekokybiškų rašinių autoriai į renginį pakviesti nebuvo. Geriausi rašiniai akademijos metu apdovanojami, vėliau spausdinami „Ateities“ žurnale, talpinami internete. „Nepaisant šio sudėtingo reikalavimo ir laukiančių trijų naktų, miegant ant mokyklos grindų, norinčiųjų keliauti į MAPA’10 netrūko“, – džiaugiasi A. Kukulskis.

Studentas priduria, kad katalikų intelektualų ugdymas buvo ir tebėra vienas iš pagrindinių Ateitininkų federacijos siekių. „Savo gretose mes turėjome tokius filosofus kaip Antaną Maceiną, Stasį Šalkauskį, vis dar tebeturime jų darbus, bet reikia vykusiai reaguoti ir į iššūkius, metamus mūsų dienomis, ruošti jaunimą neišvengiamoms šių laikų kovoms“, – sako A. Kukulskis.

Moksleivių  ateitininkų sąjunga yra didžiausia šiemet šimtmetį švenčiančios Ateitininkų federacijos dalis. Ateitininkai – tai seniausia veikianti lietuviška jaunimo organizacija, vienijanti keletą tūkstančių moksleivių, studentų ir mokslus baigusiųjų. Organizacijos nariai savo veikloje vadovaujasi penkiais principais: katalikiškumu, šeimyniškumu, visuomeniškumu, inteligentiškumu bei tautiškumu. Moksleivių ateitininkų akademijos vyksta 4 kartus per metus mokinių atostogų metu jau daugiau nei 20 metų.

(šią naujieną taip pat galite perskaityti ir čia, čia bei čia)

Bet mes visada galime pasistengti, kad tai, kas turi vertę ir yra įdomu, taptų ir populiaru. Arba bent šiek tiek populiaru.

Todėl raginu kiekvieną iš jūsų nueiti į studentų ateitininkų organizuojamą susitikimą su dr. Mindaugu Juliumi Blozneliu. Jis vyks jau šį trečiadienį, 18.00, Kaune, VDU Katalikų teologijos fakultete (Gimnazijos g.7) 101-oje auditorijoje.

Nereklamuočiau šito šiaip sau. Tiesiog esu tikras, kad M. Bloznelis yra tas žmogus, kuris turi ką pasakyti. Prieš gerą mėnesį turėjau progą Kaune paimti iš jo neilgą interviu (tiesa, tada jį kalbindamas net nežinojau, kas jis toks). Šis visko matęs vyras turi sveika požiūrį į aplinką.

Prieš kelias savaites turėjau laimės susitikti su dar vienu daugybę patirties ir įdomių gyvenimo istorijų turinčiu ateitininku Juozu Kojeliu. Keturios valandos pokalbio visiškai neprailgo. Antras pasaulinis karas, Amerika, Vokietija, JAV karininkų mokykla, ruošimasis partizaniniam karui, moksleivių ateitininkų telkimas mokytojaujant Lietuvoje, kalėjimas ir kankinimai Karaliaučiuje, pasvarstymai apie dabartinę Lietuvą ir sovietinius nuodus joje, susitikimai su Brazdžioniu, Krėve, Dovydaičiu…

Kaip man gaila, kad dėl buvimo Vilniuje negalėsiu būti tame susitikime.

Jei tu gali ten būti, tai net neabejok.

Praeitų metų rudenį įvykęs (bet nelabai pavykęs, turint galvoje taip ir neišrinktą studentų ateitininkų valdybą) studentų ateitininkų suvažiavimas klausimą, kas ir kaip organizuos studentų žiemos akademiją, paliko neatsakytą. Nelabai daug betrūko, jog tradicinis renginys iš tiesų būtų nesuorganizuotas, bet, laimei, atsirado keletas žmonių, kurie ėmėsi pakankamai nemažo darbo ir pakvietė studentus ateitininkus į istorinę Lietuvos sostinę Trakus panagrinėti naujosios kairės judėjimų Lietuvoje, išsirinkti naują SAS valdybą bei tiesiog smagiai praleisti laiką būryje bendraminčių.

Į akademiją važiavau su nekantrumu – moksleivių ateitininkų veikloje pereita jau daug, tuo tarpu ši SAŽA’10 (Studentų ateitininkų žiemos akademija 2010) buvo pirmoji rimta pirmakursio pažintis su studentų ateitininkų veikla. Pažintys apskritai gyvenime yra svarbios – tiek su žmonėmis, tiek su reiškiniais. SAŽA’10 buvo proga susipažint ir su vienais, ir su kitais. Tikrai nebuvo nė vieno akademijos dalyvio, kuris prieš renginį būtų pažinojęs visus kitus (nors mūsų ten ir nebuvo daug, apie tris dešimtis), lygiai taip pat nebuvo ko gero ir nė vieno dalyvio, kuris prieš atvykdamas į Trakus būtų galėjęs pasakyti neblogai išmanąs naujosios kairės judėjimus beigi jų specifiką. Gaila, bet kažin ar po akademijos tokių atsirado…

Sunku pasakyti, kodėlgi taip nutiko. Neabejotinai tame tam tikrą vaidmenį atliko paskaitininkų, kuriuos kviečiantis buvo tikėtasi įžiebti diskusijų ugnį, noras šiek tiek įsiteikti auditorijai ir vengti konfrontaciją galinčių sukelti klausimų. Andrius Bielskis, vienas Naujosios kairės 95 judėjimo iniciatorių, pačioje savo ne itin ryškios paskaitos, kurioje pristatė pagrindines NK95 idėjas, pradžioje pabrėžė, jog pritaria trims iš penkių ateitininkų principų. Atrodė, jog po šios paskaitos turėjusi sekti Vyganto Malinausko moderuojama studentų diskusija bus gana nykoka, tačiau jos pradžią išgirdęs A. Bielskis (tuo metu gėręs kavą ir jau besiruošęs traukti namo) susidomėjo ir nusprendė joje sudalyvauti. Džiugu buvo tai, jog diskusijos metu Voriko universiteto filosofijos mokslų daktaras šnekėjo jau kur kas aršiau ir įvyko pakankamai rimtas pašnekesys apie toleranciją, ekonomikos sistemas, socialinį (ne)teisingumą, kovos prieš valdžią (ir elitą apskritai) elementų svarbą naujosios kairės ideologijoje, kitus klausimus; jo gale paskaitininkas pripažino, jog liko pakankamai sužavėtas studentų ateitininkų intelektualinio potencialo ir norėtų turėti daugiau tokių žmonių tarp studentų, su kuriais jam tenka dirbti.

Antrasis paskaitininkas, turėjęs ateitininkams atskleisti naujosios kairės požiūrį, buvo vienas žinomiausių ir aktyviausių Lietuvos anarchistų Kasparas Pocius. Didelę dalį paskaitos laiko jis paskyrė Laisvojo universiteto (LUNI) veiklos pristatymui, tarpais užsimindavo ir apie anarchiją. Nors mano žinios apie anarchiją ir nėra labai gilios, bet pakankamos, jog galėčiau abejoti K. Pociaus anarchistinių pažiūrų gilumu: juk nelabai suderinama atrodo būti anarchistu ir tuo pačiu metu paklusti bei teigiamai vertinti Europos sąjungos, Bažnyčios hierarchijas. Žinoma, K. Pociui, kaip ir A. Bielskiui svarbu buvo pabrėžti kovą, kurią jie kovoja prieš įvairių sričių dabartinius elitus. Vertindamas akademijoje įgytas žinias iš laiko perspektyvos galiu pasakyti, jog vienintelis tvirtai įstrigęs dalykas, vienijantis naujosios kairės judėjimus yra (nebūtinai motyvuota) kova prieš galią turinčias institucijas bei asmenis, tačiau neturima tvirtos vizijos, kaip viskas atrodys pasiekus pergalę – kol kas svarbiau tiesiog kovoti.

Į akademiją atvykęs „Naujų Židinių – Aidų“ vyriausias redaktorius Nerijus Šepetys paskaitoje kritikos tikrai negailėjo nei pačiai naująjai kairei, nei organizatoriams, pasirinkusiems būtent tokią temą ir pakvietusiems, jo manymu, ne pačius tinkamiausius paskaitininkus. Anot jo, bandyti suprasti reikia tai, kas yra prasminga, o naujosios kairės judėjimas yra beprasmiškas, iš jo negalime nieko pasimokyti.

Užtat šio to buvo galima išmokti iš dviejų ne viename tarptautiniame debatų mūšyje kovojusių studentų Julijos Ravaitytės bei Justo Jaruševičiaus, atvykusių su ateitininkais pasidalinti savo debatavimo patirtimi ir išmokyti juos šio meno pradmenų. Išgirdę daugybę klausimų sukėlusią paskaitą apie debatus, dvylika studentų buvo padalinti į keturias komandas ir diskutavo apie tai, ar sporto komandos turėtų būti baudžiamos už chuliganišką savo fanų elgesį. Tokia ideologiškai neutrali tema buvo pasirinkta, idant būtų išvengta atvejų, kai kažkam teks šnekėti prieš savo įsitikinimus. Sekės vieniems geriau, kitiems šiek tiek prasčiau – tai natūralu, dalyviai, studijuojantys skirtingas disciplinas turi skirtingą patirtį bei įgūdžius šiuose reikaluose. Nieko nuostabaus, jog geriausiais kalbėtojais buvo pripažinti politikos bakalauro diplomus tuojau įgysiantys Audrius Makauskas bei Paulius Mieželis (kartu su Santa Kančyte bei Rugile Kazlauskaite sudarę ir SAŽA’10 organizatorių branduolį).

Akademijos metu įvyko ir dar vienas labai svarbus renginys – neeilinis SAS suvažiavimas, kurio metu turėjo būti išrinkta nauja sąjungos valdyba, šiais svarbiais Ateitininkijai metais perimanti sąjungą į savo rankas ir paleidžianti laikinąją valdybą, kurios kadencija nelauktai užsitęsė. Nepaisant įkvepiančios AF pirmininko kalbos suvažiavimo pradžioje, kandidatų iškėlimas buvo itin nesėkmingas – būti renkama sutiko vienintelė Dovilė Pankaitė, visi kiti studentai ateitininkai (o tokių slogokos atmosferos užpildytoje salėje buvo arti trisdešimties) dėl įvairių, tačiau rimtų priežasčių, atsisakė. Pagrindinis atsisakymo motyvas – įsipareigojimai kitose AF valdybose arba komitetuose. Kai vėliau apie šią situaciją papasakojau žinomam senam ateitininkui Juozui Kojeliui, jis tik nusišypsojo, patapšnojo man per petį ir pasakė: „Tai tik pasiteisinimai“. Turbūt jis teisus – didelis noras yra galingesnis už didžiules kliūtis. Laimei, studentų ateitininkų sąjunga kol kas nepaliovė egzistuoti: vietoje valdybos (kuri turėtų būti išrinkta iki 2011 metų pavasario) jai laikinai vadovaus koordinatore paskirta Dovilė Pankaitė, beje, jau pradėjusi darbuotis. Nuoširdžiai linkiu jai sėkmės ir labai tikiuos, jog SAS dar sulauks geresnių laikų.

Tam tikrais atžvilgiais dabartiniai laikai studentams ateitininkams tikrai nėra prasti – jaukiame viešbutyje viename gražiausių Lietuvos vietų susirinkęs įdomių žmonių būrys smagiai praleido laiką: poezijos skaitymas Užutrakio dvare, nuostabus ateitininkės Simonos Smirnovos džiazo koncertas, šokiai, neįtikėtinai emocinga ir nenuspėjama viktorina, paprastas, bet įtaigus Trakų klebono pamokslas ir t.t. O ir vietinei  bendruomenei buvo pasistengta kaip nors pasitarnauti – paskutinę akademijos dieną studentai aplankė Trakų Vytauto Didžiojo gimnaziją ir ten surengė nedidelę, tačiau nešališką ir informatyvią studijų mugę (beje, daugiausiai dėmesio sulaukė psichologija bei filosofija). Vis tik, kalbant apie dėmesį akademinei daliai, galėjo būti jaučiamas šioks toks studentų motyvacijos trūkumas (galbūt iš tiesų neteisingai parinkta tema, kaip teigė N. Šepetys?), po paskaitų rimtesnės diskusijos apie jų turinį neformalioje aplinkoje nelabai užsimegzdavo. Džiugu, jog akademijos pabaigoje kai kam buvo kilę nedrąsių minčių organizuoti akademijos temos paskaitų pratęsimą Vilniuje, dar džiugiau būtų, jei šios mintys pavirstų tikrove ir sugebėtų šiek tiek apjungti sostinėje išsibarsčiusius studentus ateitininkus, o taip pat ir pritraukti naujų narių bei sėkmingai į veiklą įtraukti Vilniun atvykstančius studijuoti moksleivius ateitininkus. Juk Ateitininkija gali daug duoti toli gražu ne vien vaikams ir paaugliams.

***

Tai mano straipsnis (nuotraukos Agnės) iš pirmojo šių metų žurnalo „Ateitis“ numerio. Jei šeštadienį ar sekmadienį būsite Knygų mugėje, galite įsigyti jį Bernardinai.lt stende. Dar geriau – prenumeruokite.

***

O ar žinojote, jog vakar Ateitininkijai – seniausiai šiuo metu veikiančiai lietuviškai jaunimo organizacijai – sukako šimtas? Na, dabar jau žinote. (: