***

Penktadienį neįprastoje vietoje – Rukloje, Jonavos r. prasideda keturių dienų Moksleivių ateitininkų pavasario akademija „Sukurta Lietuvoje“. Renginyje daugiau nei šimtas moksleivių ir jiems vadovaujančių studentų ieškos patriotiškumo esmės: diskutuos apie tautinį sąmoningumą, gilinsis į istoriją, susipažins su lietuvių pasiekimais kultūroje.

Moksleiviai patirs ir karišką programą. Šių metų pavasarį Ateitininkų federacija ir Krašto apsaugos ministerija pasirašė  bendradarbiavimo sutartį siekiant ugdyti pilietišką jaunimą. Šis susitarimas ryškiai atsispindės tradiciniame, jau daugiau nei 20 metų vykstančiame ateitininkų renginyje. Moksleivių akademijos dalyviai pirmą kartą susirinks Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje. Akademijoje visa diena bus skirta patyrimui, kas tai yra kario profesija, bei susipažinimui su Lietuvos kariuomene.

“Šiandienė visuomenė dažnai patriotiškumą laiko tik praeities reliktu, kuriam lemta išnykti. Mes matome poreikį su jaunimu apie tai kalbėti, šį reiškinį analizuoti. Dabartinių moksleivių ir studentų požiūris į lietuvybę, ištikimybę savo šaliai bus lemtingas Lietuvai ir jos ateičiai,” – teigia vienas iš Akademijos organizatorių studentas ateitininkas Martynas Pilkis.

Renginyje apie lietuvių pasiekimus kūryboje šnekės Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas režisierius Valentinas Masalskis, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, skulptorius Liutauras Serapinas ir kiti. Apie rezistentų, Ateities sąjūdžio lyderių gyvenimus ir idėjas moksleiviams pasakos Mindaugas Julius Bloznelis, Vidmantas Valiušaitis. Algirdas Patackas bei Petras Plumpa paskaitose aptars krikščionybės bei lietuvių kultūros santykį.

Moksleiviai taip pat diskutuos su temą iš anksto nagrinėjusiais studentais, klausysis Vytauto V. Landsbergio koncerto, dalyvaus Lietuvos karių parengtoje programoje ir įdomiai leis laiką su draugais iš visos Lietuvos.

Po 4 kartus per metus moksleivių ateitininkų akademijos aktualiomis temomis vyksta įvairiuose Lietuvos miestuose. Vyresniųjų klasių moksleiviai, norėdami patekti į šiuos renginius, rašo rašinius nurodyta tema ir dalyvauja atrankoje.

Pernai šimtmetį atšventusi Ateitininkų federacija yra seniausia Lietuvos jaunimo organizacija. Ateitininkai ugdo tautišką ir katalikišką jaunimą, pasiruošusį aktyviai įsijungti į religinę, visuomeninę, kultūrinę,  intelektualinę bei pilietinę veiklą. Organizacijos nariai vadovaujasi penkiais principais: katalikiškumu, šeimyniškumu, visuomeniškumu, inteligentiškumu bei tautiškumu.

Ateitininkai buvo tokios iškilios asmenybės kaip Juozas Lukša Daumantas, Julijonas Būtėnas, Mykolas Krupavičius, Vladas Jurgutis, Antanas Maceina, Stefanija Ladigienė, Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis ir daugelis kitų.

„Tokių akademijų tikslas: ugdyti paauglius religinėje srityje ir auginti juos kaip sąmoningus krikščionis katalikus, nebijančius klausimų, kuriais tikėjimo priešininkai mėgsta „prigriebti“ katalikus, mokančius į juos atsakyti, gebančius apaštalauti savo kasdienėje aplinkoje bei tą ir darančius“ – sako vienas iš Akademijos organizatorių studentas ateitininkas Martynas Pilkis.

Ateitininkų Dvasios Vadas Vysk. Gintaras Grušas Akademijoje kalbės tema „Mitas: Katekizmas – kunigų reikalas“. Vytautas Toleikis apžvelgs paplitusios nuomonės, kad krikščionybė – viena iš pagrindinių istorinių nusikaltimų priežasčių, pagrindus. Taip pat bus analizuojamas požiūris į krikščionybę – kaip liūdnųjų religiją, jos santykis su džiaugsmu. Vygantas Malinauskas su jaunimu diskutuos apie plačiai paplitusią Krikščionybės, kaip terapinės priemonės, traktuotę.

Dalyviai vakaro programose debatuodami ugdys savo kalbėjimo religiniais klausimais įgūdžius; dienomis bus analizuojama ir aptariama Krikščionybės istorijos traktuotė, suformuota Lietuvoje per 50 okupacijos metų, tačiau dažnai diegiama ir šiandien. Peržiūrėjus iliustruojančius animacinių filmų kadrus, kuriuose kalbama apie religiją, akademijos dalyviai diskutuos su savo vadovais aštriais religijos klausimais.

Moksleivių ateitininkų akademijos aktualiomis temomis vyksta 4 kartus per metus jau apie 20 metų vis kituose Lietuvos miestuose. Vyresniųjų klasių moksleiviai, kad patektų į akademijas, rašo rašinius iš anksto pateiktomis temomis.

Šiemet šimtmetį švenčianti Ateitininkų federacija yra seniausia Lietuvos jaunimo organizacija, kuri užsiima tautiško ir katalikiško jaunimo ugdymu. Moksleivių ateitininkų sąjunga vienija apie 1200 narių.

–––

O taip pat čia, čia, čia, čia ir t.t.

Mieli bičiuliai,

Šį ketvirtadienį (rugsėjo 2 d.) 16 val. Kauno istorinėje prezidentūroje (Vilniaus g. 33) vyks ateitininko Prof. Kęstučio Skrupskelio knygos „Ateities draugai.  Ateitininkų istorija (iki 1940 m.)“ pristatymas.

Knyga susilaukė puikių, jau spėjusių ją paskaityti, tiek jaunesnių, tiek vyresnių skaitytojų vertinimų. Taip pat knyga labai palankiai įvertinta istorikų profesionalų. O, anot kai kurių atsiliepimų, yra viena įdomiausių kada nors lietuviškai parašytų istorijos knygų.

Maloniai kviečiu ir raginu dalyvauti ateitininkus ir jų bičiulius.

Vygantas Malinauskas

(iš „Ateities“ konferencijos)

Visiems tuo metu ypatingai neužsiėmusiems kauniečiams rekomenduoju būti ten. Pats vasaros gale nusipirkau šią knygą, dabar ji laukia rudens, kai atsiras šiek tiek laiko jai perskaityti. Jau skaičiau kelias ištraukas. Nekantrauju suskaityti nuo viršelio iki viršelio.

Beje, iš autoriaus po XVI-ojo Ateitininkų federacijos kongreso (įvykusio beveik prieš mėnesį) paėmiau interviu. Siūlau pažiūrėti, yra įdomių dalykų:

Vienas iš įsimintiniausių epizodų – Jaunųjų ateitininkų sąjungos stovykla Berčiūnuose, kurioje buvau vadovų komandos narys. Naujausiame „Ateities“ žurnalo numeryje (2010 m. Nr.6) galite rasti mano straipsnelį apie tai, kaip paruošiami tos stovyklos savanoriai vadovai.

Štai pora ištraukų:

<…> Tokie kursai organizuojami kasmet nuo pat pirmosios stovyklos 1991 metais, ir, pradžioje daugiausiai naudoti gerosios patirties iš Šiaurės Amerikos ateitininkų perėmimui, dabar patys (kartu su vadovams siūlomais seminarais bei rekolekcijomis) tapo galingai veikiančia gerų vadovų auginimo mašina.

<…> Ateitininkų veiklose visada daug kas priklausė ir tebepriklauso (ypač turint galvoje Lietuvoje įsivyraujančią nuolatinę autoritetų stoką) nuo tų žmonių, kurie imasi vadovauti, todėl smagu, jog patyrę vadovai nemeta visko ir, tikėdami ateitininkų idėjomis bei patys smagiai leisdami laiką (tai nėra blogai, kaip galbūt gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – esą stovyklos vadovai turėtų dėl darbo būti labai pavargę ir nervingi, o jei taip nėra, reiškia į atsakingą darbą žiūrima lengvabūdiškai, nededama pakankamai pastangų. Organizacijoje turi būti gera visiems.), ugdo vaikus bei kursuose, stovyklose perduoda patirtį dar ne tiek daug mačiusiems vadovams, kurie, beje, dažnai anksčiau kažkada patys buvo Berčiūnų stovyklos vaikai, turėję gerus vadovus… <…>

Yra tame žurnale ir kitų, kur kas dėmesio vertesnių straipsnių. Pavyzdžiui, perspausdintas 1930 metais „Ateities“ žurnale išspausdintas filosofo Antano Maceinos straipsnis apie toleranciją bei visuomeniškumą moksleivių tarpe. Ištrauka:

Negalima tylėti ir leisti visokioms idėjoms netrukdomai plisti. Ne! Tai bus ne tolerancija, tik ištižimas. Reikia pastoti kelią klaidingoms pažiūroms, reik pasipriešinti idėjoms, nesutinkančioms su mūsų principais, bet visa tai reik daryti atskirai nuo konkrečių asmenų. Negalima nekęsti žmogaus dėl to, kad jo pažiūros kitokios negu mano. Bet galima kovoti su jo pažiūromis – ir net reikia kovoti, jei jos griauna mūsų pasaulėžiūrą. Štai kame yra tolerancijos esmė. Gerbti asmenis, kovoti su priešingomis idėjomis! Visos kitos mums peršamos „tolerancijos“ yra tik noras mus užmigdyti.

Antanas Maceina, „Ateitis“, 1930 m., Nr.11

O aš galvojau, jog tolerancijos tematika įsivyravo tik paskutiniame dešimtmetyje. Pasirodo, sukas viešajame gyvenime jau kur kas seniau.

Žurnale taip pat rasite ir puikiai parašytą ketvirtąjį Andriaus Navicko laišką plaukiantiems prieš srovę (pirmas laiškas, antras laiškas, trečias laiškas). Šalia ten esančių samprotavimų, ką reiškia būti krikščionimi, pateikta krikščioniško gyvenimo programa pagal šventą Augustiną. Negaliu nepasidalinti.

Nerimstančius drausminti, mažadvasius guosti, silpnuosius palaikyti, prieštaraujantiems atsakyti, kėslaujančių sergėtis, nemokytus mokyti, tingiuosius akinti, besivaidijančius tramdyti, išdidžiuosius subarti, nusiminusius drąsinti, susipykusius taikinti, vargšams padėti, engiamuosius laisvinti, geruosius girti, bloguosius pakęsti ir – svarbiausia – visus mylėti.

šv. Augustinas

Yra ir daugiau gerų straipsnių. Vyganto Malinausko pamąstymai apie Ateitininkijos ateitį, kun. Arvydo Žygo mintys apie Ateities sąjūdžio prasmę, kt.

Žurnalo pardavimo vietų sąrašas yra čia.

Užmečiau akį į stotelės reklamos stendą ir susinervinau. Neįprasta. Paprastai reklamos net nepastebiu. Nei internetuose, nei gatvėse, nei žurnaluose. Ji tarsi kokie debesys danguje – plaukia ir tiek. Debesys – sau, tavo gyvenimas – sau. Atkreipi dėmesį tik kai neturi ką veikti arba kai pradeda lyti.

Bet artėjančio „Be2gether“ plakatas užkabino.

Ar jūs mąstote taip pat kaip šio festivalio rengėjai? Ar tikrai žmogus yra gyvuliškos prigimties daiktas, tik ir laukiantis progos ištrūkti iš civilizuotos visuomenės (gi tokios žvėriškai priešingos jo vidiniam gyvuliui) ir prisigerti iki sąmonės užtemimo? Prisižiūrėjau pakankamai sočiai tokių „išsilaisvinusių“ ten savanoriaudamas prieš porą metų, o savanoriaudamas šiemet gyvulžmogių tokių reklamų dėka turbūt išvysiu dar kokius du kartus daugiau.

Įdomu, ar šiais metais valdžia ir vėl rems B2G. Jei taip, tai turėtų atidžiau prižiūrėti, kokią žinią į viešąją erdvę skleidžia festivalio reklamos. Konservatoriai tokios žmogaus sampratos remti tikrai niekaip neturėtų. Liberalai – galbūt, bet ne konservatoriai.

***

Jei nėra liudininkų, tai nėra ir nusikaltimo – vienas iš šūkių, apibrėžiančių išlaisvinusių savo vidinį gyvulį žmonių požiūrį į aplinką. Požiūrį, vedantį šalį į pražūtį.

***

Beje, nuo vakar Vilniaus ir Kauno stotelėse galite išvysti ne tik gyvuliškąją žmogaus sampratą pasiūlančius B2g plakatus, bet ir apie Ateitininkijos šimtmetį pranešančius plakatus. Smagu.

(spauskit ir pamatysit pilną dydį)

***

Vaikštinėjau RIMI. Grojo ramus šitos dainos remiksas.

Graži daina, bet pagalvojau, jog visai įdomu būtų išgirsti klasikos kada nors prekybos centre.

Bet ne kokios nors akcijos metu, kuomet apie tai jie varytų reklamą („Čiurlionio gimimo kažkelintųjų metinių proga kiekvieną terčiadienį „IKI“ ir „Ikiukas“ parduotuvėse geriausia XIX klasika! Apsilankykite!“ ar panašią), o tiesiog šiaip, nes PC dydžėjus taip užsimanė.

***

Naršydamas internete radau tokią citatą, priskiriamą Aristoteliui:

„The discipline of most of the students I am paid to teach is deplorable. They claim to forget their assignments, when in truth, they simply refused to do them. They do not want to learn, and I cannot instill that desire in them. Our nation is doomed.“

Tiesa, faktas, jog ją galėjo pasakyti Aristotelis iš tiesų labai abejotinas. Aš ir pats kažkaip abejoju, ar Aristotelis būtų mokęs už pinigus – tai juk būdavo sofistų darbas. Nepaisant to, citata labai tinkama šiems laikams, kai per tikrai įdomiai dėstomą konstitucinės teisės paskaitą auditorijoje tesėdi ~15 iš ~120 studentų.

***

Vakarai.

Nebūkime stereotipų aukos.

Kviečiu ryt (pirmadienį), 20.00 valandą paklausyti Vincento Lizdenio vedamos laidos, kurioje Rimas Šapauskas ir aš šnekėsime apie katalikiškos žiniasklaidą (bei žiniasklaidą apskritai). Tikrai aktuali tema šiuo metu, kai tiek lietuviškoji, tiek ir pasaulinė žiniasklaida, drįsčiau teigti, išgyvena tam tikrą transformacijos krizę, susiduria su besaikio nepasitikėjimo, paklausos trūkumo (visi įpratę, kad naujieną sugrūstų į dantis) bei įvairiomis kitomis problemomis, o katalikiška žiniasklaida, nepaisant didelės potencialios auditorijos, bendrame chore (o gal verčiau sakyti bendrame chaose?) čiulba tikrai tyliai.

MAPA’10 įvyko ir įvyko gerai.

Siūlau pažiūrėti porą trumpų mano interviu su moksleiviams kalbėjusiais svečiais. Juose liestos kitos (bet taip pat įdomios) temos nei per paskaitas.

***

Pora vaizdų iš A.Baranausko vidurinės mokyklos.

Dirbantys ir tuo pačiu metu studijuojantys studentai jau mažai ką stebina. Ateina eilė mokiniams?

Taip pat galimas variantas, kad išeidamas iš mokyklos namo, žvilgteli į lentą pažiūrėti, ar atsirado darbo tavo tėvams, kiurksantiems namie ir tingintiems nueiti iki darbo biržos. Nenustebčiau, juk išradingi yra anykštėnai. Ypač kai kuriomis mokyklos interjero detalėmis.

„Šios temos nepaprastai aktualios šiomis dienomis, kai viešojoje šalies erdvėje kaunasi keli visiškai skirtingi požiūriai į lytinio tapatumo svarbą, šeimos sampratą“, – sako studentas Audrys Kukulskis, Moksleivių ateitininkų sąjungos valdybos pirmininkas. Akademijoje paaugliai susipažins su katalikišku požiūriu į vyro bei moters prigimčių skirtybes ir panašumus.

Akademijos temą analizuoti padės humoristas Rimas Šapauskas, kunigai Andrius Narbekovas, Ričiardas Doveika, bei kiti. Renginyje moksleiviams, suskirstytiems pagal amžių į grupeles, vadovaus beveik dvi dešimtys iš anksto pasiruošusių katalikų studentų.

Pačių  dalyvių aktyvumas tokiuose moksleivių ateitininkų renginiuose ypač skatinamas ir laukiamas. Norintieji patekti į akademiją rašė rašinius duotomis temomis. Įvertinus, darbus, nekokybiškų rašinių autoriai į renginį pakviesti nebuvo. Geriausi rašiniai akademijos metu apdovanojami, vėliau spausdinami „Ateities“ žurnale, talpinami internete. „Nepaisant šio sudėtingo reikalavimo ir laukiančių trijų naktų, miegant ant mokyklos grindų, norinčiųjų keliauti į MAPA’10 netrūko“, – džiaugiasi A. Kukulskis.

Studentas priduria, kad katalikų intelektualų ugdymas buvo ir tebėra vienas iš pagrindinių Ateitininkų federacijos siekių. „Savo gretose mes turėjome tokius filosofus kaip Antaną Maceiną, Stasį Šalkauskį, vis dar tebeturime jų darbus, bet reikia vykusiai reaguoti ir į iššūkius, metamus mūsų dienomis, ruošti jaunimą neišvengiamoms šių laikų kovoms“, – sako A. Kukulskis.

Moksleivių  ateitininkų sąjunga yra didžiausia šiemet šimtmetį švenčiančios Ateitininkų federacijos dalis. Ateitininkai – tai seniausia veikianti lietuviška jaunimo organizacija, vienijanti keletą tūkstančių moksleivių, studentų ir mokslus baigusiųjų. Organizacijos nariai savo veikloje vadovaujasi penkiais principais: katalikiškumu, šeimyniškumu, visuomeniškumu, inteligentiškumu bei tautiškumu. Moksleivių ateitininkų akademijos vyksta 4 kartus per metus mokinių atostogų metu jau daugiau nei 20 metų.

(šią naujieną taip pat galite perskaityti ir čia, čia bei čia)

Bet mes visada galime pasistengti, kad tai, kas turi vertę ir yra įdomu, taptų ir populiaru. Arba bent šiek tiek populiaru.

Todėl raginu kiekvieną iš jūsų nueiti į studentų ateitininkų organizuojamą susitikimą su dr. Mindaugu Juliumi Blozneliu. Jis vyks jau šį trečiadienį, 18.00, Kaune, VDU Katalikų teologijos fakultete (Gimnazijos g.7) 101-oje auditorijoje.

Nereklamuočiau šito šiaip sau. Tiesiog esu tikras, kad M. Bloznelis yra tas žmogus, kuris turi ką pasakyti. Prieš gerą mėnesį turėjau progą Kaune paimti iš jo neilgą interviu (tiesa, tada jį kalbindamas net nežinojau, kas jis toks). Šis visko matęs vyras turi sveika požiūrį į aplinką.

Prieš kelias savaites turėjau laimės susitikti su dar vienu daugybę patirties ir įdomių gyvenimo istorijų turinčiu ateitininku Juozu Kojeliu. Keturios valandos pokalbio visiškai neprailgo. Antras pasaulinis karas, Amerika, Vokietija, JAV karininkų mokykla, ruošimasis partizaniniam karui, moksleivių ateitininkų telkimas mokytojaujant Lietuvoje, kalėjimas ir kankinimai Karaliaučiuje, pasvarstymai apie dabartinę Lietuvą ir sovietinius nuodus joje, susitikimai su Brazdžioniu, Krėve, Dovydaičiu…

Kaip man gaila, kad dėl buvimo Vilniuje negalėsiu būti tame susitikime.

Jei tu gali ten būti, tai net neabejok.

Praeitų metų rudenį įvykęs (bet nelabai pavykęs, turint galvoje taip ir neišrinktą studentų ateitininkų valdybą) studentų ateitininkų suvažiavimas klausimą, kas ir kaip organizuos studentų žiemos akademiją, paliko neatsakytą. Nelabai daug betrūko, jog tradicinis renginys iš tiesų būtų nesuorganizuotas, bet, laimei, atsirado keletas žmonių, kurie ėmėsi pakankamai nemažo darbo ir pakvietė studentus ateitininkus į istorinę Lietuvos sostinę Trakus panagrinėti naujosios kairės judėjimų Lietuvoje, išsirinkti naują SAS valdybą bei tiesiog smagiai praleisti laiką būryje bendraminčių.

Į akademiją važiavau su nekantrumu – moksleivių ateitininkų veikloje pereita jau daug, tuo tarpu ši SAŽA’10 (Studentų ateitininkų žiemos akademija 2010) buvo pirmoji rimta pirmakursio pažintis su studentų ateitininkų veikla. Pažintys apskritai gyvenime yra svarbios – tiek su žmonėmis, tiek su reiškiniais. SAŽA’10 buvo proga susipažint ir su vienais, ir su kitais. Tikrai nebuvo nė vieno akademijos dalyvio, kuris prieš renginį būtų pažinojęs visus kitus (nors mūsų ten ir nebuvo daug, apie tris dešimtis), lygiai taip pat nebuvo ko gero ir nė vieno dalyvio, kuris prieš atvykdamas į Trakus būtų galėjęs pasakyti neblogai išmanąs naujosios kairės judėjimus beigi jų specifiką. Gaila, bet kažin ar po akademijos tokių atsirado…

Sunku pasakyti, kodėlgi taip nutiko. Neabejotinai tame tam tikrą vaidmenį atliko paskaitininkų, kuriuos kviečiantis buvo tikėtasi įžiebti diskusijų ugnį, noras šiek tiek įsiteikti auditorijai ir vengti konfrontaciją galinčių sukelti klausimų. Andrius Bielskis, vienas Naujosios kairės 95 judėjimo iniciatorių, pačioje savo ne itin ryškios paskaitos, kurioje pristatė pagrindines NK95 idėjas, pradžioje pabrėžė, jog pritaria trims iš penkių ateitininkų principų. Atrodė, jog po šios paskaitos turėjusi sekti Vyganto Malinausko moderuojama studentų diskusija bus gana nykoka, tačiau jos pradžią išgirdęs A. Bielskis (tuo metu gėręs kavą ir jau besiruošęs traukti namo) susidomėjo ir nusprendė joje sudalyvauti. Džiugu buvo tai, jog diskusijos metu Voriko universiteto filosofijos mokslų daktaras šnekėjo jau kur kas aršiau ir įvyko pakankamai rimtas pašnekesys apie toleranciją, ekonomikos sistemas, socialinį (ne)teisingumą, kovos prieš valdžią (ir elitą apskritai) elementų svarbą naujosios kairės ideologijoje, kitus klausimus; jo gale paskaitininkas pripažino, jog liko pakankamai sužavėtas studentų ateitininkų intelektualinio potencialo ir norėtų turėti daugiau tokių žmonių tarp studentų, su kuriais jam tenka dirbti.

Antrasis paskaitininkas, turėjęs ateitininkams atskleisti naujosios kairės požiūrį, buvo vienas žinomiausių ir aktyviausių Lietuvos anarchistų Kasparas Pocius. Didelę dalį paskaitos laiko jis paskyrė Laisvojo universiteto (LUNI) veiklos pristatymui, tarpais užsimindavo ir apie anarchiją. Nors mano žinios apie anarchiją ir nėra labai gilios, bet pakankamos, jog galėčiau abejoti K. Pociaus anarchistinių pažiūrų gilumu: juk nelabai suderinama atrodo būti anarchistu ir tuo pačiu metu paklusti bei teigiamai vertinti Europos sąjungos, Bažnyčios hierarchijas. Žinoma, K. Pociui, kaip ir A. Bielskiui svarbu buvo pabrėžti kovą, kurią jie kovoja prieš įvairių sričių dabartinius elitus. Vertindamas akademijoje įgytas žinias iš laiko perspektyvos galiu pasakyti, jog vienintelis tvirtai įstrigęs dalykas, vienijantis naujosios kairės judėjimus yra (nebūtinai motyvuota) kova prieš galią turinčias institucijas bei asmenis, tačiau neturima tvirtos vizijos, kaip viskas atrodys pasiekus pergalę – kol kas svarbiau tiesiog kovoti.

Į akademiją atvykęs „Naujų Židinių – Aidų“ vyriausias redaktorius Nerijus Šepetys paskaitoje kritikos tikrai negailėjo nei pačiai naująjai kairei, nei organizatoriams, pasirinkusiems būtent tokią temą ir pakvietusiems, jo manymu, ne pačius tinkamiausius paskaitininkus. Anot jo, bandyti suprasti reikia tai, kas yra prasminga, o naujosios kairės judėjimas yra beprasmiškas, iš jo negalime nieko pasimokyti.

Užtat šio to buvo galima išmokti iš dviejų ne viename tarptautiniame debatų mūšyje kovojusių studentų Julijos Ravaitytės bei Justo Jaruševičiaus, atvykusių su ateitininkais pasidalinti savo debatavimo patirtimi ir išmokyti juos šio meno pradmenų. Išgirdę daugybę klausimų sukėlusią paskaitą apie debatus, dvylika studentų buvo padalinti į keturias komandas ir diskutavo apie tai, ar sporto komandos turėtų būti baudžiamos už chuliganišką savo fanų elgesį. Tokia ideologiškai neutrali tema buvo pasirinkta, idant būtų išvengta atvejų, kai kažkam teks šnekėti prieš savo įsitikinimus. Sekės vieniems geriau, kitiems šiek tiek prasčiau – tai natūralu, dalyviai, studijuojantys skirtingas disciplinas turi skirtingą patirtį bei įgūdžius šiuose reikaluose. Nieko nuostabaus, jog geriausiais kalbėtojais buvo pripažinti politikos bakalauro diplomus tuojau įgysiantys Audrius Makauskas bei Paulius Mieželis (kartu su Santa Kančyte bei Rugile Kazlauskaite sudarę ir SAŽA’10 organizatorių branduolį).

Akademijos metu įvyko ir dar vienas labai svarbus renginys – neeilinis SAS suvažiavimas, kurio metu turėjo būti išrinkta nauja sąjungos valdyba, šiais svarbiais Ateitininkijai metais perimanti sąjungą į savo rankas ir paleidžianti laikinąją valdybą, kurios kadencija nelauktai užsitęsė. Nepaisant įkvepiančios AF pirmininko kalbos suvažiavimo pradžioje, kandidatų iškėlimas buvo itin nesėkmingas – būti renkama sutiko vienintelė Dovilė Pankaitė, visi kiti studentai ateitininkai (o tokių slogokos atmosferos užpildytoje salėje buvo arti trisdešimties) dėl įvairių, tačiau rimtų priežasčių, atsisakė. Pagrindinis atsisakymo motyvas – įsipareigojimai kitose AF valdybose arba komitetuose. Kai vėliau apie šią situaciją papasakojau žinomam senam ateitininkui Juozui Kojeliui, jis tik nusišypsojo, patapšnojo man per petį ir pasakė: „Tai tik pasiteisinimai“. Turbūt jis teisus – didelis noras yra galingesnis už didžiules kliūtis. Laimei, studentų ateitininkų sąjunga kol kas nepaliovė egzistuoti: vietoje valdybos (kuri turėtų būti išrinkta iki 2011 metų pavasario) jai laikinai vadovaus koordinatore paskirta Dovilė Pankaitė, beje, jau pradėjusi darbuotis. Nuoširdžiai linkiu jai sėkmės ir labai tikiuos, jog SAS dar sulauks geresnių laikų.

Tam tikrais atžvilgiais dabartiniai laikai studentams ateitininkams tikrai nėra prasti – jaukiame viešbutyje viename gražiausių Lietuvos vietų susirinkęs įdomių žmonių būrys smagiai praleido laiką: poezijos skaitymas Užutrakio dvare, nuostabus ateitininkės Simonos Smirnovos džiazo koncertas, šokiai, neįtikėtinai emocinga ir nenuspėjama viktorina, paprastas, bet įtaigus Trakų klebono pamokslas ir t.t. O ir vietinei  bendruomenei buvo pasistengta kaip nors pasitarnauti – paskutinę akademijos dieną studentai aplankė Trakų Vytauto Didžiojo gimnaziją ir ten surengė nedidelę, tačiau nešališką ir informatyvią studijų mugę (beje, daugiausiai dėmesio sulaukė psichologija bei filosofija). Vis tik, kalbant apie dėmesį akademinei daliai, galėjo būti jaučiamas šioks toks studentų motyvacijos trūkumas (galbūt iš tiesų neteisingai parinkta tema, kaip teigė N. Šepetys?), po paskaitų rimtesnės diskusijos apie jų turinį neformalioje aplinkoje nelabai užsimegzdavo. Džiugu, jog akademijos pabaigoje kai kam buvo kilę nedrąsių minčių organizuoti akademijos temos paskaitų pratęsimą Vilniuje, dar džiugiau būtų, jei šios mintys pavirstų tikrove ir sugebėtų šiek tiek apjungti sostinėje išsibarsčiusius studentus ateitininkus, o taip pat ir pritraukti naujų narių bei sėkmingai į veiklą įtraukti Vilniun atvykstančius studijuoti moksleivius ateitininkus. Juk Ateitininkija gali daug duoti toli gražu ne vien vaikams ir paaugliams.

***

Tai mano straipsnis (nuotraukos Agnės) iš pirmojo šių metų žurnalo „Ateitis“ numerio. Jei šeštadienį ar sekmadienį būsite Knygų mugėje, galite įsigyti jį Bernardinai.lt stende. Dar geriau – prenumeruokite.

***

O ar žinojote, jog vakar Ateitininkijai – seniausiai šiuo metu veikiančiai lietuviškai jaunimo organizacijai – sukako šimtas? Na, dabar jau žinote. (: