O dabar aš joje gyvenu.

Dabartis yra pagaliau atėjusi ateitis. Anksčiau aš laukdavau ateities atėjimo, dabar jau kažkaip nebelabai smarkiai.

Nors, žinoma, laukiu vasaros kaip turbūt ir visi kiti. Ir man vis dar įdomu, ar po 20 metų automobiliai nebevažinės, o žemai skraidys, ar 3D erdvinės projekcijos taps mums įprasta kasdienybe, ar e-knygos jau per ateinančią dekadą nurungs popierines knygas taip pat įspūdingai, kaip skaitmeninė fotografiją juostelinę, ar Rolandas Paksas kada nors vėl valdys Lietuvą, ar sugrius Europos sąjunga, ar globalinis atšilimas Lietuvą pavers Italija, ar ateitininkai sugebės ženkliau priartėti prie savo vizijos įgyvendinimo, ar Kauno „Žalgiris“ dar kartą laimės Eurolygą, ar Kaunas pajėgs pakilt iš pelenų, ar sugebėsiu išmokti danų kalbą, ar gyvensiu Žaliakalnyje, ar lietuviai nustos keiktis rusiškai ir angliškai, ar kiniečiai tikrai suvirškins Rusiją ir taip toliau

ir taip toliau

ir taip toliau.

Bet nebeliko keisto jausmo, kad visai netrukus netoliese, užkišus galvą už kito kampo arba už artimiausių kol kas neatidarytų durų, prasidės neįtikėtinas gyvenimo koncertas ir viskas bus kitaip, daug geriau.

Grįždamas namo užsuku į „Maximą“.

Galėčiau ten neiti, nes jie veikiausiai išnaudoja darbuotojus, bet ar kiti geresni? Aš nežinau ir ko gero nesužinosiu, nes nežinau, kas galėtų man pateikti objektyvų ir visuminį visuminės situacijos didžiųjų prekybos tinklų elgesyje su darbuotojais vertinimą. O juk yra ir kitų svarbių dalykų: sąžiningas elgesys su tiekėjais, požiūris į gamtą, remiama krepšinio komanda, remiama partija, ryšiai su mafija ir visa kita. Todėl aš perku „Maximoje“, nes nežinau, kas yra kas ir nežinau būdo, kuriuo galėčiau išsiaiškinti.

Aš nueinu prie dešrelių skyriaus. Šiandien aš valgysiu mėsos. Aš noriu išsirinkti dešreles be visokių dirbtinių priedų. Galima rinktis iš „Krekenavos agrofirmos“ ir, atrodo, „Nemateko“. Abiejų pakuotėse po 240g, abiejų kaina už kilogramą vienoda – 24,96 Lt. Sutapimas? Kartelis? Aš nežinau. Ir nežinau būdo, kuriuo galėčiau išsiaiškinti.

šis žavus paveiksliukas su dešrelėm ir TV bokštu fone tik dėl to, jog visi žino, kad įrašai be nuotraukų yra grynas mėšlas.

***

Nueinu Kaune į „Omnitel“ saloną pasišnekėti dėl galimybės perrašyti savo telefono numerį nuo mamos ant savęs ir tada pasikeisti planą. Ten man nelabai aiškiai papasakoja apie planus (po nepilno mėnesio esą turėtų smarkiai pasikeisti jie, bet dar negalima sakyti, kaip) ir tada praneša, jog persirašyt numerį man kainuos 25 Lt.

– Bet pereinant į kitą tinklą numerio perrašymas būna nemokamas, ar ne? – klausiu ir dar ramiai priduriu, jog neseniai mačiau neblogą „Tele 2“ pasiūlymą studentams.

Taktika pasiteisina. Konsultantė šiek tiek pasiknisa popieriuose ir pastebi (o gal „pastebi“?) tai, jog pereinant į „Omnitel“ studento planą numerio perrašymas taip pat nemokamas.

Šaunu.

***

http://www.youtube.com/watch?v=iy2TOdvr8QY

kartais gerai pasivaikščioti miške.

***

kartais gerai ką nors užkalbinti arba būti užkalbintam važiuojant tarpmiestiniu transportu. Niekada nežinai, kas (ir koks) bus tavo pašnekovas. Vieną kartą tai gali būti devynis metus Japonijoj gyvenantis ir dirbantis vyras, dar ir tą pačią gimnaziją kaip tu baigęs, kitą kartą – valstybės tarnyboj vaistų inspektore dirbanti (ir kyšių neimanti!) farmacijos studijas baigusi kaunietė, traukiny skaitanti anglišką „Alisą stebuklų šalyje“, dar kitą – visus geriausius retorikos, lyderystės lektorius Lietuvoje pažįstantis antrakursis teisės studentas, jau ir pats kitiems seminarus pravedantis, o dar kitą…

Pabandykite! Man atrodo, kad visi geriausi dalykai gyvenime prasideda nuo to, kad kažkas kažkur su kažkuo pasikalba.

Bet net ir perskaitymas toli gražu negarantuoja, jog kažką suprasi, jog rasi atsakymus. Kuo daugiau skaitai – tuo daugiau viskuo abejoji. O abejojantį ir višta nugali.

107
Tasai, kuris visas išvaikščiojo žemes,
Norėdamas ištirt abi būties gelmes,
Kažin ar apie šį pasaulį sužinojo
Bent kiek daugiau tiesos, negu jos žinom mes.

***

Sugrįžau į Kauną. Čia aš pastebėjau vieną labai keistą dalyką. Visi vaikinai ir beveik visos merginos čia vaikšto arba su džinsais, arba su treningais. Tarsi kitokios kelnės net neegzistuotu. Treningai arba džinsai. Džinsai arba treningai. Viskas. Iš kur atėjo ši kvaila mada?

Per paskutinius du ar tris mėnesius turbūt tik porą dienų buvau užsidėjęs džinsus. Kad jie apskritai net nėra gražūs gi.

Pradžioje „Levis“ džinsai buvo skirti darbininkų sluoksniui, tačiau ilgainiui jie išpopuliarėjo ir tapo turtingo bei kilmingo amerikiečio vyro atributu. Šiek tiek vėliau džinsus ėmė nešioti ir amerikietės moterys. Po II-ojo Pasaulinio karo „Levis“ džinsai užkariavo ne tik Europą, bet ir visą pasaulį.

Vikipedija

Manau, džinsams jau pats laikas prarasti savo prestižą.

Tačiau vis tiek – Kaunas yra mano Amerika.

***

Mano brolis žaidžia kompiuteriu, visai nemažai netgi. Aš jam sakau, kad iš to jokios naudos ir jokio linksmumo, nors taip kartais ir galėtų pasirodyti. Tai iliuzija.

Pasakoju, kad sėdėjau prie kažkokio žaidimo, kai prieš kelis metus Lietuvoje vyko vienintelis per paskutinis kelis dešimtmečius žemės drebėjimas. Man paskambino draugas ir netikėdamas tuo, ką sako, klausė, ar ir aš mačiau, kaip viskas sudrebėjo.

– Galvojau, gal man tik pasirodė, bet negali būti, – kalbėjo susijaudinęs.

Bet aš nieko nemačiau, nes tuo metu tiesiog buvau prie kompiuterio, kitoje realybėje. Jei ten būdamas gali pražiopsoti net žemės drebėjimus, tai iš tiesų gali ir viską, kas gyvenime yra svarbiausia, pražiopsoti.

Mano brolis žaidžia toliau. Matyt, aš prastas pedagogas.

***

Rinkodara iš esmės yra tai, kad restorano lankytojams turi sušerti jų pačių šūdus taip žaibiškai, kad jie nespėtų atsitokėti ir manytų jog gauna pirmarūšį maistą.

„X karta“

Kartais tikrai neįtikėtina, kokių dalykų gali pasiekti reklama. Telieka tik žavėtis, kokio didelio pasisekimo ir prieraišumo paauglių tarpe sulaukė „Coffe Inn’as“.

Kaip kokia pseudoreligija. Tiesa, panašu, kad patys „Coffe Inn’o“ įvaizdžio konstruktoriai šito toli gražu nevengia.

Taip pat ir su erotiniais elementais.

bei pašlovinimais…

Kaip ten bebūtų, kava pas juos tikrai skani.

***

Šiandien buvo pirmoji metų diena, kai lauke buvau su marškinėliais. Kaip šilta buvooo. Dar ir pirmoji metų diena, kai bėgiojau. Jėga.

***

Kartais pabandau mintyse paspėlioti, ar skirtingų profesijų atstovai mato pasaulį skirtingai. Manau, kad skirtingai. Kiekvienas iš jų nešioja kitokius akinius. Akiniai išryškina kokį nors dalyką. Ar esate kada nors kambaryje ieškoję, tarkime, raudono daikto? Turbūt pastebėjot, jog tuomet visi raudoni dalykai krenta į akį daug labiau nei kiti. Lygiai taip pat ir profesiniai akiniai išryškiną daiktus, reiškinius, netikslumus, su kuriais susiduria ir tvarkosi žmogus savo veikloje. Žiūrėdamas į aplinką su valytojo akiniais, matai nešvarumus, su ortodonto – kreivus dantis, su verslininko – laisvas rinkas, su kosmetologo – išbertą odą, su teisininko – pažeidinėjamus įstatymus, su batsiuvio – truputį „išsižiojusį“ batą ir t.t. O ką turėtų išryškinti politikų nešiojami akiniai? Neteisybę?

Tada sumontavo tuos, kaip tuomet atrodė, kvailoko dizaino ruloniukus.

Dabar jau visi prie jų pratę. Dabar žmogus ateina į stotelę, pasukinėja plastmasinį ruloniuką ir pasižiūri į tvarkaraštį. Beveik visais atvejais jam tai nieko nepakeičia, juk nevažiuosi su taksi, nes troleibusas negreitai. Kaip laukė troleibuso keleivis, taip laukia ir toliau.

Mintis tačiau būna dažnai jau užjuodintos. Jei paskutinis trūlikas nuvažiavo prieš 2 minutes, tai gali save graužt:

Gi greičiau galėjau eiti… Ne, vat būtinai reikėjo sustoti, kai šviesofore geltona degė, gi galėjau perbėgt, nu!

Ir reikėjo man užeiti bandelės pirkt! :@ Būčiau taigi namie pavalgęs, ne toks ir alkanas buvau, pakentėt reikėjo.

Sucks to be me.

ir t.t. ir panašiai

Jau keletas mėnesių nebežiūriu į tvarkaraščius, aš tiesiog laukiu troleibuso. Ir jis visada atvažiuoja.

Matyt, aš laimės kūdikis.

***

Aš buvau banke, ten man reikėjo pasiimti naujai pagamintą banko kortelę. Aš jos visai nenorėjau, bet nespėjau nutraukti vienos iš galybės sutarčių su banku ir senoji kortelė automatiškai pratęsė savo galiojimą, už tai, žinoma, iš sąskaitos nuskaičiavus dvidešimt litų. Kažkoks nelabai malonus jausmas. Stereotipiškai manoma, jog panašus turėtų apimt sužinojus apie neplanuotą vaiką.

Aš sėdžiu vienoje popieriais nukrauto stalo pusėje, o darbuotoja – kitoje. Ji pildo kažkokius popierius, susijusius su kortelės, gulinčios voke, kurį tuoj gausiu ir atplėšiu, atidavimu. Berašydama informuoja mane, kad PIN kodas lieka tas pats. Sakau jai, kad tai puiku. Ji rašo toliau. Aš tyliu. Jinai netyli, ji paklausia, ar manęs nedomina kaupiamasis gyvybės draudimas (ar kažkas tokio).

– Dar nesiruošiu greitai mirti, – sakau, nes taip ir yra.

– Bet jūs galite rimtai susižeisti… – primena man.

– Mano gyvenimas per daug nuobodus, kad rimtai susižeisčiau, – ramiai atsakau.

Daugiau ji nieko nebepaklausė; tik atidavė kortelę. Aš atplėšiau voką, kortelė buvo žalios spalvos. Žalia spalva ramina. Tai gerai.

***

Gruodis. Iki traukinio dar pusvalandis, bilietas jau kišenėj. Nueinu į McDonald’ą, užsisakau truputį maisto. Sumoku penkis litus ir atsisėdu prie staliuko taip, kad matytųsi restorano (restorano?) virtuvė. Visa aplinka čia tokia pigi bei alsuojanti laikinumu: pradedant vienkartiniais indais (indais?) bei tomis kvailomis kepuraitėmis, kurias nešioja darbuotojai, ir baigiant dirbtinės medienos apdaila bei dar labiau dirbtinėmis  kalėdinėmis dekoracijomis. Jos tokios niūrios. Ir tie languoti marškiniai, kuriais dėvi darbuotojai… Toks jausmas, kad vakarais grįžę iš darbų jie juos tiesiog išmeta, o ryte iš popierinio maišelio išsitraukia naujus, ir taip diena iš dienos. Kiekvieną sekmadienį iš kokios nors egzotiškos šalies atvažiuoja sunkvežimis su naujais marškinėliais, naujais vienkartiniais indais, plastmasinėmis velykinėmis dekoracijomis ir nauja „Happy Meal’o“ žaisliukų kolekcija naiviems vaikams – būsimiesiems adiktams.

Bet tą vakarą McDonalde jie grojo kažkokį kalėdinį džiazą; jie grojo džiazą ir man tai patiko. Iš vienkartinio puodelio gėriau kavą, valgiau maistą ir žiūrėjau, kaip darbuotojai pluša. Jie tikrai ten turi daug darbo. Muzika buvo lėta, o tarp visų savo spindinčių metalinių virtuvės įtaisų jie judėjo taip greitai ir vikriai, atrodė kaip kokie skruzdėliukai, kai smalsus vaikas apgriauna jų namus, kaip koks keistai pagreitintas filmas. Man tai buvo kaip hipnozė.

Į dirbančius žmones išties gera žiūrėti.

***

Girdėjau pasakojimą apie tėvus ir vaikus stalo žaidimų parduotuvėje. Spėkit, koks dažniausias būna tėvų pageidavimas…

Jie nori nupirkti kokį nors žaidimą, kurį jų vaikas galėtų žaisti vienas.

Vienas. Stalo žaidimą.

Niekam jie nebeturi laiko.

***

Tamsus ir šlapias žiemos vakaras; iš stotelės einu būstan. Takelyje prasilenkiu su mama, už rankos vedančią mažytę mergaitę. Išgirstu tik vieną frazę:

– Gerai, bet tai tau kainuos penkis bučkius… – sako dukrai švelniu balsu.

Labai mielai nuskambėjo tada, tačiau vėliau pagalvojau: „Gal šitaip ir užsimezga polinkis į prostituciją?“

***

Vėl McDonald’as. Prašau kavos bei pyragėlio derinio. Su ISIC kortele jis kainuoja tik 2.70Lt.

– Kokią kavą? Juodą, baltą?

– Baltą.

– O pyragėlį?

– O kokių turite?

– Šiuo metu tik su miško uogomis…

Aš tik šypt. Pardavėja šypt.

– Manau, tuomet viskas aišku, – sakau tebesišypsodamas.

Prisimenu, kaip Kaune kažkada bandžiau kažkurį pardavėją iškvosti, kodėl Lietuvoj nebeliko pyragėlių su obuoliais. „Paklausos nėra, tai ir išėmė“, – aiškino man. Aš jam aiškinau, kad obuolių įdaras kur kas skanesnis (juk tikrai skanesnis?). Bet visagalė Paklausa, be abejo, žino geriau.:)

Beje, neseniai obuoliniai pyragėliai vėl atsirado.

Socialiniai tinklai visų pirma yra reklamdavių norų tenkintojai, o tik po to vartotojų. Ne?

***

Paskutinė naktis. Drybsau sėdmaišyje, laptopas nešiojamasis kompiuteris ant kelių, aplink išsibarsčiusios knygos. Visai neblogai sekas, sakyčiau. Staiga „OpenOffice’as“ ima ir užlūžta. „Nieko baisaus“, – mąstau. Vis tiek visus pagrindinius dokumentus (o tuo metu gal kokie aštuoni ar devyni buvo atidaryti) visai neseniai išsaugojau.

Staiga programa dar geranoriškai pasiūlo atkurti prarastus dokumentus. Iš vis gerai. Atkuriu. Pala, pala, pala, kažkas ne taip. Kas? Ogi dokumentą, į kurį rašiausi reikalingas ištraukas atkūrė tokį, koks jis buvo įrašytas daugiau nei prieš tris valandas. O neseniai išsaugotas dokumentas po „atkūrimo“* visiškai dingo, jį pakeitė senesnis. Nuostabu.

Koks asilas po tokios istorijos galėtų norėti toliau naudoti atvirojo kodo programas?

Velniop atvirą kodą.

* – reiktų „NDX energijai“ šitokią restituciją pritaikyti. :)

***

TSPMI. Truputį mokykliškai šurmuliuodama grupė laukia, kol prasidės mikroekonomikos seminaras. Dėstytoja kažką kaip visad linksmu stilium šneka apie belaidžio interneto prieigas įvairiuose VU fakultetuose ir bendrabučiuose. Stebis, aišku, kad TSPMI neturi normalaus belaidžio interneto. Pasakoja, kad dabar daugelis fakultetų yra gavę pinigų iš Europos sąjungos šitam reikalui. Vienas grupiokas padaro itin taiklią pastabą:

– Įdomu, Lietuva nuo įstojimo į Europos sąjungą yra ką nors pati pasidariusi be Europos Sąjungos pinigų?

Išgirdęs tai, iškart prisiminiau vieno iš tūkstantmečio vaikų palinkėjimą Lietuvai per dainų šventę praeitą vasarą:

– Linkiu, kad Lietuva galėtų didžiuotis ne tik gamta!

Štai taip. Ar esate kada nors girdėję subtiliau užgaulų palinkėjimą?

***

Ryte paskubomis besikuisdamas virtuvėje beveik visuomet užmetu akį į termometrą – šitaip sužinau, kokia temperatūra. Bet oras turi ir nuotaiką, ne tik laipsnius. Kaip ją sužinoti?

Pažiūrėti, ar giliai į debesis sulindęs televizijos bokštas.

***

Atsitiko čia toks dalykas spalį.

Išgirdęs apie naują M.Moore filmą nutariau parsisiųsti. Susiradau atsitiktiniame užsienietiškame trackeryje torentą ir pirmyn.

Siunčia. Siunčia. Siunčia.

Baigta.

Vėlokai buvo, jau turbūt netoli antros, aš nors ir dar nemiegojau, bet į pasaulį žvelgiau apsiblausęs.

Nieko įtartino. Vienas *.avi failas, užimantis 699MB. Gerai. Tuoj pažiūrim ar veikia ir šiaušiam miegot.  Atidarom. VLC sugroja 4 sekundžių trukmės klipuką. Turinys labai paprastas – baltomis raidėmis ant juodo fono užrašyta „Use Windows Media Player“. Ar man gaila? Įsijungiam WMP ir paleidžiame „filmą“. Iškart išmeta užrašą, kad šitam naujam formatui reikia naujo kodeko. Tikiu. Nenaudoju aš to WMP, gali būt, kad reikia atnaujinimų. Spaudžiu pateiktą nuorodą, kuri nuveda mane į „Microsoft“ spalvom ir dizainu pagamintą puslapį, kurio adresas irgi atrodo visai logiškas – wmplicences.com ar kažkas panašaus. Net nespėjus ten kažko paskaityti išmeta parsisiuntimui failą, taip pat gražiai užvadintą. Niekuo neabejoju.

„Accept“

Po akimirksnio šmėžteli mėlynasis Windows mirties ekranas, sistema persikrauna. Šūdas. Miegai dingsta, bėdą įtariančios smegenys išplečia akis. Kur buvo mano budrumas? Kur buvo „Nortono“ (legalaus ir atnaujinto) budrumas? Prakeikimas.

Sistema nesugeba užsikrauti iki galo, kažkurioje proceso vietoje vis pasirodo mėlynasis ekranas ir pradeda procesą nuo pradžios. Amžinas ciklas. Bandau išimt bateriją, dar ten kažką daryti ir spaudalioti, bet jau ir taip aišku, kad niekas čia nepadės.

Po savaitės ar dviejų atidėliojimo galiausiai  skaudančia širdimi perinstaliuoju OS. Sudie, nuotraukos ir video iš Slovakijos; sudie, šusnie šio blogo juodraščių.

***

Prisimenate grafiti su karve vienam iš praeitų įrašų?

Jos jau nebėra. Išgraužė su kažkokia rūgštimi. Nepasakyčiau, kad labai jau gražesnė tvora nuo to pasidarė. Matos dabar bjaurios gelsvos dėmės.

Kodėl vietoj to negalėjo sunaikinti šalia buvusių beprasmių keverzonių juodais dažais? O gal šitą karvę nutrynė, nes jos akys atrodo taip, tarsi tuoj pradėtų šaudyti lazeriniais spinduliais?

Sukinėjuos Strasbūro centre, vienoje iš tramvajų stotelių. Žmonių pilna, daugiausiai paauglių su kuprinėmis ant pečių ir muzika ausyse.

Man reikia nusigauti prie Europos parlamento. Turiu visą planą kompiuteryje, bet kuistis, traukti iš krepšio, jungti… paklausti daug įdomiau.

– Est ce que vous parler anglais? – tai padeda, tikrai padeda.

– Very little… – atrodė protingesnis.

– Could you tell me how to get to the European parliament? Which tram should I take?

Kažką truputį pamurma, žvilgsnis blaškos. Galiausiai sako:

– I have no idea, sorry.

– Nevermind. Merci becaup.

Dar kažką kitą pabandau, bet jokios naudos. Galiausiai patyrinėju stende maršrutų žemėlapį ir randu viską pats be jokio vargo.

Atvažiuoja tramvajus „B“. Prie tuoj atsiversiančių durų suplūsta būrys keleivių, bet daugiau nei pusė jų kol kas dar niekur neiškeliauja. Netelpa. Kaune ar Vilniuje taip nebūtų, ten sutelpama bet kokia kaina. Tačiau čia Prancūzija. Elegancija. Niekas nesistumdys.

Labai keistai atrodo, kai praėjimai tarp kėdžių paliekami laisvi, net kai vidun nesutelpa visi norintys.

Bet gal ir nėra reikalo nepatogintis? Netrukus pasirodo kitas tramvajus. Jokio valkatų kvapo. La perfume. Ir dar šis tas. Prancūzės turi kažkokio lietuviškai akiai neįprasto grožio.

Jau laikas lipti ir laukti kito tramvajaus. Bilietas tinka tas pats, tik jį reikia dar kartą pažymėti stotelėj esančiam aparačiuke. Nelabai aš ten gaudaus; instrukcijos, žinoma, tik vietine kalba. Geriau raudonas skylamušis būtų kaip Vilniuje – net ir Flintstaunai suprastų.

–Est ce que vous parler anglais? – klausiu kažkokio pusamžio vyro su akiniais.

– Oh, much better than French, actually, – su sąmojo atspalviu atsako man žemu balsu.

Jis irgi neišmano daug apie bilietėlių ženklinimo ypatumus. Pažymiu belekaip, vis tiek niekas netikrins. Net preciziškojoje Vokietijoje traukiniu praeitą naktį pravažiavau taip niekam ir neparodęs bilieto (kurio vertė – 50€).

Akiniuotasis vyras pasirodo besąs iš Vokietijos. Strasbūran jis važinėja į kursus, kuriuose turėtų išmokti būti advokatu, dirbančiu patentų srityje. Šiaip jis baigęs fiziką. Nemenki pokyčiai.

– And why did you decide to give up physics and work as a lawyer?

– Oh, that is a long story, – kukliai šypsos. Tada trumpai paaiškina, kad šiti kursai jam suteiktų šansą gauti darbą, kuris savo ruožtu leistų jam gyventi normalų šeimyninį gyvenimą su žmona, o ne tenkintis savaitgaliniais santykiais. Gražūs ketinimai. Tik nelabai jau ilga ta istorija. Kokios dvidešimt penkios sekundės. Gal kažką nuslėpė, o gal tiesiog įsivaizdavo, kad jo gyvenimas kur kas sudėtingesnis nei iš tiesų yra. Galbūt aš jam padėjau suvokti savo veiksmų priežasčių paprastumą? :O

Išlipu. Lyja. Aš neturiu skėčio. Į mane žvelgia didingas Europos parlamentas, jo stiklinėse sienose atsispindi subjuręs dangus. Visi praeiviai kažkur dingę, atrodo, kad be dviejų nė žodžio angliškai nesuprantančių apsauginių aplinkui nėra nė gyvos dvasios. Mašinų, tiek važiuojančių, tiek laukiančių, kol bus panaudotos, aišku, pilna. Institucijos tikrai tapo beveidės.

Peršlampu, pasiklystu, bet visai nesijaudinu dėl to. Gal atbukimas dėl neišsimiegojimo.

Nuo nosies galo varva lašiukai, o tu tik eini užsinuododbžiavęs ir atbukęs, nes žinai, jog tik laiko klausimas, kada rasi atsitiktinai arba kas nors tau padės.

Ir padeda. Ne savo figūra susirūpinusi bėgikė, kuri neturi laiko sustoti ir pasikalbėti, ne eilinis dvidešimt kelių metų prancūzas, kuris nemoka jokių užsienio kalbų, bet kažkoks žilas senukas, kuris angliškai šneka „very little“. Kartais užtenka tiek nedaug, kad galėtum kitam padėt.

…iš kitos netgi beveik patrauklus…

, tačiau viduje visas supuvęs ir sukirmijęs.

***

Šią savaitę pas mus bute šalta, nes pamiršau atsivežti iš namų šildytuvą. Pats kaltas, aišku, netyčia prie durų palikau išvažiuodamas. Bet nėra padėties be išeities: sklidinai pripili virdulį (ne daugeliui įprastą elektrinį, bet ant dujinės viryklės statomą metalinį su švilpuku ir pigia bjauroka plastmasine rankena), sulauki šaižaus švilpimo, nusineši į kambarį, atidarai dangtį. Lauki, kol oras sušils. Truputį padeda.

Be abejo, būtų geriau, jei langai būtų ne šimto metų senumo, bet yra kaip yra.

Tarp pluoštelio į pašto dėžutę sumestų reklamų, net trys skatina pasikeisti langus. Logiška, nes prieš šildymo sezono pradžią užklumpantis šalčio periodas tokiam raginimui labai tinkamas.

Įdomu, kokios skirtingos strategijos privilioti pirkėją pasirinktos. Pavyzdžiui, štai čia matote standartinę brošiūrėlę.

O žemiau – įdomus bandymas.

Olialia kola. Olialia ledai. Olialia kompiuteriai. Olialia bet kas.

Langų pirkimas dabar jau irgi gali būti seksualus.

Kitoj brošiūros pusėj yra spynų reklama.

Prie moters galvos galėtų būti nupaišytas burbuliukas su užrašu „Nusipirk raktą į mano širdį…“

Įdomu, ką fotografas sakė jai per fotosesiją.

– Imk raktą, gerai, dabar eik ten, prie durų… jo,jo biški praverk, gerai, tegul taip ir būna… Dar truputį arčiau, gerai… Dabar raktą prie burnos pakelk,– fotoaparatas paklaksi truputį, fotografas šneka toliau vis užfiksuodamas kokį kadrą, – O dabar nusišypsok truputį… ne, ne taip… su saiku ir paslaptingai geriau būtų.. ahaaa, puiku, biški akim pamirksėk, nu žinai, kaip blondinės, kad blizgėtų žvilgsnis.. šaunuolė, gerai!

***

Robinhudizmas – paprasto žmogaus troškimas turėti daug pinigų, kad visus juos galėtų išdalinti jų nusipelniusiems ir tada vėl nebeturėti.

***

Daug būna epizodų gyvenime, kurie tau primena, kad laikas bėga greičiau, nei manai. Galybės jų mes nepastebime, bet kai kurių praleist pro akis tiesiog nebeišeina.

Labai gerai tai supranti, kai draugas, su tavim smėlio dėžėj žaidęs ir kastuvėliais bei šaukštais dalinęsis, užsiaugina barzdą.

***

Kažkas sako, kad spausdinti laikraščiai jau tuoj tuoj ims ir išnyks. Bet dar net nespėjo išnykti piešiniai ant tvorų.

Tvora yra modernios olos sienų, ant kurių paišė urviniai, variantas. Facebooko siena – postmodernus variantas. Vis tik nei laikas, nei technologija neišsprendė kertinės problemos – kaip išvaduoti jas nuo visokio mėšlo.

Na štai, pavyzdys. Keletas kvizų pavadinimų:

• Ar mėgsti kasytis šikną?
• Ar tau patinka Cepelinai?
• Dievuli brangus, ar aš pošlas?
• How Sexy is your Zodiac Sign?
• Ant kiek tu dviratis?
• Koks tavo feodalinis statusas?
• Kuris taurusis metalas jus esate?
• Kokia tu lerva???

***

Ir Kaune, ir Vilniuje tas pats: antras troleibusas važiuoja dažniausiai, bet tau netinka.

– Laba diena. Kontrolė. Parodykite bilietukus.

Bilietuką, aišku, turėjau, turėjo jį ir absoliuti dauguma kitų keleivių. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kaip tave ir kitus priverčia pasijusti bilietų patikrinimas. Vilniuje sulaukus tokio netikėto kontrolės pasirodymo, apima toks jausmas tarsi vienas iš aplinkinių keleivių būtų tave išdavęs. Ir visai nesvarbu, kad tu nevažiavai „zuikiu“, neigiama emocija kažkodėl sukyla.

Kaune tikrinama kitaip.

Prie kai kurių stotelių kartais stovi tamsus mikroautobusiukas, jį pamatęs vairuotojas neatidaro visų durų, tik priekines. Pro jas staigiai įšoka trys piktoki kontrolieriai ir paliepia rodyti bilietus. Tamsios jų uniformos, nemalonus tonas ir visa ta keistokos prievartos ir neišvengiamybės (stovima stotelėje, bet durys uždarytos) nuojauta sudaro tokią atmosferą lyg į troleibusą būtų įšokęs koks Gestapo būrys ar kažkas panašaus. Tik kalašnikovų tetrūksta.

Net nežinau, kas blogiau.

***

Visada visiems sakiau ir tebesakau, kad labai mėgstu Kauną. Bet kartais mane apima jausmas, kad kažkuri mąstymo dalis nesąmoningai sieja Vilnių su modernumu ir pažangą, o Kauną su visokiom kvailystėm, keistenybėm, absurdais ir nelogiškumais. Auksiniais tualetais, kyšiais, apleistais parkais ir forsais.

Baigės paskaitos, žingsniuoju Trakų gatve link stotelės (iš tiesų link namuose laukiančio maisto, nelabai apie kažką tarpinio begalvojau tuo metu), priekyje eina kažkokia mergina baltu megztiniu. Priešingai nei aš, eina ji nelabai greitai, bet šaligatvis siauras (tai nervuoja ir priverčia jaustis it kokį azijietį prigrūstoje metro stoty), neaplenksi taip paprastai. Staiga ji pradeda kažką šnekėti. Kaune būčiau pagalvojęs, kad ji kokia nors beprotė, ar pusprotė, ar šiaip trenkta, bet Vilniuje aš net pusei sekundės nesuabejojau, jog ji turi laisvų rankų įrangą.

Šitaip ir buvo, kaip galvojau.

***

Labai pradėjo kristi akin visokie keisti pavadinimai čionykščių įstaigų.

Parduotuvė „Pėdkelnių visovė“

Restoranas „Maisto intriga“

Parduotuvė „Medinės šukos“ (matyt, beveik tokia pati nišinė kaip ir Flanderso parduotuvė kairiarankiams.)

Kepykla „JDC“ (Jungtinis duonos centras)

***

VU biblioteka. Įeini su kostiumu ir krepšiu, pro apsaugą eini nė nestabtelėdamas, jie tik pažiūri, nesako nieko. Kitą dieną ateini apsirengęs įprastai, pro apsaugą šiauši lygiai taip pat kaip ir vakar.

– Ei, kur eini?

– Į Bendrąją skaityklą.

– Studentas?

– Taip, žinoma.

– Ateik čia, pažymėjimą parodyk.

Parodau.

– Gerai… Pala, o ką ten krepšy neši?

– Kompiuterį.

– Gerai, eik.

Dar kyla klausimų, kodėl mafijozai vaikšto kostiumuoti?

Viena iš atogrąžiškai tvankių vasaros dienų Kaune. Su keletu kitų nelaimėlių sėdžiu žydrai išdažytame bjauriame Dainavos seniūnijos koridoriuje ir jau daugiau nei pusantros valandos laukiu, kol stora biurokratė pakvies užeiti į savo mistiškąjį kabinetą. Visiems laukiantiems reikia popieriaus gabalėlių su spaudais ir parašais – pažymų – ir visi mes niekaip nesuprantame, kodėl laukti reikia taip ilgai. Mes kenčiame tyliai, tačiau viena maža mergaitė, sėdinti ten su savo močiute, tylėti visai nelinkusi. „Močiute, kodėl mums reikia taip ilgai lauktiiiii? Močiuteee, eeeinam namoo. O kodėėėl į ten (kabinetą) negalima eiti dabar?“ Labai gaila, kad beveik visi užaugę vaikai būna pamiršę kadaise taip mėgtą klausimą „kodėl?“. Juk gyvename keistu laiku: suaugusieji beatodairiškai skuba paversti laiką pinigais, bet tuo pačiu ir begalo nuobodžiauja – vidutinis lietuvis televizorių žiūri keturias valandas per dieną, perkamiausias žurnalas – „Žmonės“ (ir įvairūs jo klonai), lankomiausias interneto puslapis – „one.lt“, – neprašal būtų pasigilinti į tokius vidutinio žmogaus (aš tarp jų) elgsenos prieštaringumus, nes laikas yra dovana, kurią reikia naudoti atsakingai. Iššvaistytą šimtą litų galima uždirbti, bet iššvaistytos valandos susigrąžinti neįmanoma. O juk tokių iššvaistytų valandų pas dažną iš mūsų – marios…

Kodėl taip yra? Kodėl mes skaitome „Facebook`ą“ vietoj ėjimo su kuo nors drauge pamėlyniauti, kodėl kartais lėkšta televizijos laida, kurią žiūri brolis, užkabina ir nepaleidžia visą pusvalandį, kodėl mes atidedame viso mėnesio darbą paskutinei dienai (ar net nakčiai)? Labai norėtųsi apkaltinti kokius nors pašalinius žmones (genialius virtualių socialinių tinklų kūrėjus, manipuliacijos meną išmanančius profesionalius režisierius, nepakankamai griežtus mokytojus ir t.t.) , bet tiesa yra visiškai visiškai akivaizdi: didžiausi nenaudėliai, eikvojantys mūsų laiką, esame mes patys ir nelemti mūsų įpročiai. Kodėl vienuolikmečiai (o gal ir jaunesni, net nežinau. Situacija šioje sferoje keičiasi nuolatos) berniukai pradeda žaisti masinius internetinius žaidimus, tokius kaip „World of Warcraft“, „MU online“ ir kitus? Nes būna įdomu? Taip, iš tiesų. Bet tik pirmą savaitę, geriausiu atveju pirmą mėnesį. O po to prasideda tąsymasis – „Mesčiau, nes čia nieko gero, bet kaip čia dabar mesi, kai jau tiek daug pasiekta…“ Šitas pavyzdys puikiai atspindi turbūt visiems žmonėms būdingą nenorą kažką pakeisti (o ypač paSIkeisti). Mes inertiški, mes negalime ištraukti savęs iš pelkės už plaukų, todėl sulaužyti mūsų rutinoje įsigalėjusius laiko su(si)valgymo modelius galima tik valingomis pastangomis (tai nėra lengva) arba kokiais nors sukrėtimais.

Bet juk galima paklausti: kodėl to reikia? Kodėl reikia kažką keisti, jei man ir taip gerai? Nes gali būti dar geriau. Nes tikrų ir reikalingų dalykų atidėliojimas, pakeitimas kažkokia antraeile veikla išduoda, kad tu jų neįvertini ir kad tavo požiūris į nėra tinkamas. Biblijoje parašyta: „<…>žmogui nėra nieko geriau, kaip būti laimingam ir patirti malonumo savo gyvenime. Iš tikrųjų, kai žmogus gali valgyti, gerti ir savo užsiėmime rasti pasitenkinimo, tai Dievo dovana.“ Labai svarbu nešvaistyti laiko ne tam, kad galėtum jo perteklių paversti pinigais, o tam, kad galėtum jį paskirti žmonėms, kurie to verti. Nereikia mokytis gražiai meluoti nepageidaujamiems telefono pašnekovams, kad šiuo metu esi itin užsiėmęs ir negali kalbėti (amerikoniška etika be moralės), nereikia darboholiškai plušti dvylika su puse valandos per parą ir tuo pačiu samdytis dvi tarnaites, gėlininką ir virėją, kad padarytų paprastus darbus už tave, tiesiog reikia nuolatos (pavyzdžiui, kas penkiolika minučių) save tikrinti: „Ar tai, ką šiuo metu darau turi prasmę? Kas būtų, jei to nedaryčiau? Ar nuo to kam nors būtų geriau/blogiau?“

Žmonėms patinka galvoti, kad jų gyvenimas šioje žemėje tęsis kone amžinai, tačiau taip nėra – visi mes anksčiau ar vėliau pateksime į kitokią (ne blogesnę) realybę, kurioje laiko tekmė ir jo suvokimas bus visiškai kitokie ir kurioje mums reiks atsakyti už tai, ką nuveikėme per mums skirtą žemiškąjį laiką. Tai visai nereiškia, kad turime bijoti spontaniškumo, savo svajonių arba galimų klaidų („Geri sprendimai kyla iš patirties, o patirtis kyla iš blogų sprendimų“), tai tik reiškia, kad reikia atrasti prasmingą veiklą ir joje rasti pasitenkinimą, o apie šviesią ateitį svajoti konstruktyviai (nes svajonė turi būti svajonė, o ne priekaištas netobulai dabarčiai). Laikas tuomet nebus nuėjęs perniek, o mums nereikės bijoti arba abejoti, kad kažkada kažką padarėme ne taip.