Kai ilgai užsibūnu Vilniuje, šiek tiek pasiilgstu mėsos. Nemoku pats pasigaminti mėsiškų patiekalų. Pagaliau iš tikro suprantu, kodėl vaikystėj tėtis patardavo verčiau jau valgyti kotletus, nors ir nenorėdavau – vėliau tiesiog galiu nebeturėt galimybės jų valgyti. Aišku, tada ta neapibrėžta ateitis visai nebaugino. O dabar aš joje gyvenu. Dabartis yra pagaliau atėjusi ateitis. Anksčiau aš [...]

kartais gerai pasivaikščioti miške.

Studijuojant politikos mokslus tenka tikrai labai daug skaityti. Žinoma, ne visad perskaitau tiek, kiek reikia. Tiesą pasakius, retai perskaitau. Dėl to periodiškai save šiek tiek pagražiu. Bet net ir perskaitymas toli gražu negarantuoja, jog kažką suprasi, jog rasi atsakymus. Kuo daugiau skaitai – tuo daugiau viskuo abejoji. O abejojantį ir višta nugali. 107 Tasai, kuris [...]

Sunku tuo patikėt: kažkada stotelėse nekabėdavo tvarkaraščiai. Bičams nebūdavo ko spardyti, močiutėms ir seneliams – į ką vis žvilgčioti suraukus antakius ir primerkus akis, o troleibusai vis tiek važiuodavo vienas po kito ir tiek. Tada sumontavo tuos, kaip tuomet atrodė, kvailoko dizaino ruloniukus. Dabar jau visi prie jų pratę. Dabar žmogus ateina į stotelę, pasukinėja [...]

Štai kokį efektą šio tinklaraščio lankomumui suteikia nuorodos paskelbimas Facebooke. Socialiniai tinklai visų pirma yra reklamdavių norų tenkintojai, o tik po to vartotojų. Ne? *** Paskutinė naktis. Drybsau sėdmaišyje, laptopas nešiojamasis kompiuteris ant kelių, aplink išsibarsčiusios knygos. Visai neblogai sekas, sakyčiau. Staiga „OpenOffice’as“ ima ir užlūžta. „Nieko baisaus“, – mąstau. Vis tiek visus pagrindinius dokumentus [...]

Pirmadienis. Pusė aštuonių. Oras subjuręs, lynoja. Visą naktį beveik nemiegojau. Gerai, kad tiek nedaug teliko iki geografinio kelionės tikslo. Sukinėjuos Strasbūro centre, vienoje iš tramvajų stotelių. Žmonių pilna, daugiausiai paauglių su kuprinėmis ant pečių ir muzika ausyse. Man reikia nusigauti prie Europos parlamento. Turiu visą planą kompiuteryje, bet kuistis, traukti iš krepšio, jungti… paklausti daug [...]

Suprantate, kartais taip būna ir gyvenime, ne tik virtuvėje. Iš vienos pusės reikalas atrodo visai pakenčiamas… …iš kitos netgi beveik patrauklus… , tačiau viduje visas supuvęs ir sukirmijęs.

Artipilnis troleibusas. Šalia manęs stovinti storoka senstelėjus moteris (Lietuvoj įprasta jas vadinti bobomis) išsitraukia nedidelį kažkuo aprašinėtą popieriaus lapelį ir pasižymį jį tarsi tikrą bilietėlį tame senoviškame raudoname skylamušyje (šimtas metų, kai Kaune jų jau nebelikę). Aš net nespėjau susigaudyti, ką po galais ji čia daro, kai išgirdau: – Laba diena. Kontrolė. Parodykite bilietukus. Bilietuką, [...]

Viena iš atogrąžiškai tvankių vasaros dienų Kaune. Su keletu kitų nelaimėlių sėdžiu žydrai išdažytame bjauriame Dainavos seniūnijos koridoriuje ir jau daugiau nei pusantros valandos laukiu, kol stora biurokratė pakvies užeiti į savo mistiškąjį kabinetą. Visiems laukiantiems reikia popieriaus gabalėlių su spaudais ir parašais – pažymų – ir visi mes niekaip nesuprantame, kodėl laukti reikia taip [...]