Pasaulyje taip jau yra, kad vieni dalykai ir reiškiniai yra populiarūs, o kiti ne tokie populiarūs. Arba nepopuliarūs iš viso. Labai lėkšta būtų dabar čia imti ir dar pateikinėti kažkokius pavyzdžius.

Bet mes visada galime pasistengti, kad tai, kas turi vertę ir yra įdomu, taptų ir populiaru. Arba bent šiek tiek populiaru.

Todėl raginu kiekvieną iš jūsų nueiti į studentų ateitininkų organizuojamą susitikimą su dr. Mindaugu Juliumi Blozneliu. Jis vyks jau šį trečiadienį, 18.00, Kaune, VDU Katalikų teologijos fakultete (Gimnazijos g.7) 101-oje auditorijoje.

Nereklamuočiau šito šiaip sau. Tiesiog esu tikras, kad M. Bloznelis yra tas žmogus, kuris turi ką pasakyti. Prieš gerą mėnesį turėjau progą Kaune paimti iš jo neilgą interviu (tiesa, tada jį kalbindamas net nežinojau, kas jis toks). Šis visko matęs vyras turi sveika požiūrį į aplinką.

Skaityti toliau… »

Sunku tuo patikėt: kažkada stotelėse nekabėdavo tvarkaraščiai. Bičams nebūdavo ko spardyti, močiutėms ir seneliams – į ką vis žvilgčioti suraukus antakius ir primerkus akis, o troleibusai vis tiek važiuodavo vienas po kito ir tiek.

Tada sumontavo tuos, kaip tuomet atrodė, kvailoko dizaino ruloniukus.

Dabar jau visi prie jų pratę. Dabar žmogus ateina į stotelę, pasukinėja plastmasinį ruloniuką ir pasižiūri į tvarkaraštį. Beveik visais atvejais jam tai nieko nepakeičia, juk nevažiuosi su taksi, nes troleibusas negreitai. Kaip laukė troleibuso keleivis, taip laukia ir toliau.

Mintis tačiau būna dažnai jau užjuodintos. Jei paskutinis trūlikas nuvažiavo prieš 2 minutes, tai gali save graužt:

Gi greičiau galėjau eiti… Ne, vat būtinai reikėjo sustoti, kai šviesofore geltona degė, gi galėjau perbėgt, nu!

Ir reikėjo man užeiti bandelės pirkt! :@ Būčiau taigi namie pavalgęs, ne toks ir alkanas buvau, pakentėt reikėjo.

Sucks to be me.

ir t.t. ir panašiai

Jau keletas mėnesių nebežiūriu į tvarkaraščius, aš tiesiog laukiu troleibuso. Ir jis visada atvažiuoja.

Matyt, aš laimės kūdikis.

***

Aš buvau banke, ten man reikėjo pasiimti naujai pagamintą banko kortelę. Aš jos visai nenorėjau, bet nespėjau nutraukti vienos iš galybės sutarčių su banku ir senoji kortelė automatiškai pratęsė savo galiojimą, už tai, žinoma, iš sąskaitos nuskaičiavus dvidešimt litų. Kažkoks nelabai malonus jausmas. Stereotipiškai manoma, jog panašus turėtų apimt sužinojus apie neplanuotą vaiką.

Aš sėdžiu vienoje popieriais nukrauto stalo pusėje, o darbuotoja – kitoje. Ji pildo kažkokius popierius, susijusius su kortelės, gulinčios voke, kurį tuoj gausiu ir atplėšiu, atidavimu. Berašydama informuoja mane, kad PIN kodas lieka tas pats. Sakau jai, kad tai puiku. Ji rašo toliau. Aš tyliu. Jinai netyli, ji paklausia, ar manęs nedomina kaupiamasis gyvybės draudimas (ar kažkas tokio).

– Dar nesiruošiu greitai mirti, – sakau, nes taip ir yra.

– Bet jūs galite rimtai susižeisti… – primena man.

– Mano gyvenimas per daug nuobodus, kad rimtai susižeisčiau, – ramiai atsakau.

Daugiau ji nieko nebepaklausė; tik atidavė kortelę. Aš atplėšiau voką, kortelė buvo žalios spalvos. Žalia spalva ramina. Tai gerai.

Skaityti toliau… »

Praeitų metų rudenį įvykęs (bet nelabai pavykęs, turint galvoje taip ir neišrinktą studentų ateitininkų valdybą) studentų ateitininkų suvažiavimas klausimą, kas ir kaip organizuos studentų žiemos akademiją, paliko neatsakytą. Nelabai daug betrūko, jog tradicinis renginys iš tiesų būtų nesuorganizuotas, bet, laimei, atsirado keletas žmonių, kurie ėmėsi pakankamai nemažo darbo ir pakvietė studentus ateitininkus į istorinę Lietuvos sostinę Trakus panagrinėti naujosios kairės judėjimų Lietuvoje, išsirinkti naują SAS valdybą bei tiesiog smagiai praleisti laiką būryje bendraminčių.

Į akademiją važiavau su nekantrumu – moksleivių ateitininkų veikloje pereita jau daug, tuo tarpu ši SAŽA’10 (Studentų ateitininkų žiemos akademija 2010) buvo pirmoji rimta pirmakursio pažintis su studentų ateitininkų veikla. Pažintys apskritai gyvenime yra svarbios – tiek su žmonėmis, tiek su reiškiniais. SAŽA’10 buvo proga susipažint ir su vienais, ir su kitais. Tikrai nebuvo nė vieno akademijos dalyvio, kuris prieš renginį būtų pažinojęs visus kitus (nors mūsų ten ir nebuvo daug, apie tris dešimtis), lygiai taip pat nebuvo ko gero ir nė vieno dalyvio, kuris prieš atvykdamas į Trakus būtų galėjęs pasakyti neblogai išmanąs naujosios kairės judėjimus beigi jų specifiką. Gaila, bet kažin ar po akademijos tokių atsirado…

Sunku pasakyti, kodėlgi taip nutiko. Neabejotinai tame tam tikrą vaidmenį atliko paskaitininkų, kuriuos kviečiantis buvo tikėtasi įžiebti diskusijų ugnį, noras šiek tiek įsiteikti auditorijai ir vengti konfrontaciją galinčių sukelti klausimų. Andrius Bielskis, vienas Naujosios kairės 95 judėjimo iniciatorių, pačioje savo ne itin ryškios paskaitos, kurioje pristatė pagrindines NK95 idėjas, pradžioje pabrėžė, jog pritaria trims iš penkių ateitininkų principų. Atrodė, jog po šios paskaitos turėjusi sekti Vyganto Malinausko moderuojama studentų diskusija bus gana nykoka, tačiau jos pradžią išgirdęs A. Bielskis (tuo metu gėręs kavą ir jau besiruošęs traukti namo) susidomėjo ir nusprendė joje sudalyvauti. Džiugu buvo tai, jog diskusijos metu Voriko universiteto filosofijos mokslų daktaras šnekėjo jau kur kas aršiau ir įvyko pakankamai rimtas pašnekesys apie toleranciją, ekonomikos sistemas, socialinį (ne)teisingumą, kovos prieš valdžią (ir elitą apskritai) elementų svarbą naujosios kairės ideologijoje, kitus klausimus; jo gale paskaitininkas pripažino, jog liko pakankamai sužavėtas studentų ateitininkų intelektualinio potencialo ir norėtų turėti daugiau tokių žmonių tarp studentų, su kuriais jam tenka dirbti.

Skaityti toliau… »

Apie mano trumpą pasiblaškymą po užsienius (o tiksliau – po Strasbūrą ir porą oro uostų bei traukinių stočių Vokietijoje) jau galėjote šiek tiek paskaityti ankstesniame įraše, kuris, žinoma, nelabai atskleidė kelionės turinį. Su juo truputį galit susipažinti šiame neilgame straipsnelyje, išspausdintame dešimtame 2009 metų „Ateities“ numeryje.

Skaityti toliau… »

Skirti skanioms šventėms.

Imame 225g sviesto ir 300g (~350ml arba 1,5 stiklinės) baltojo cukraus. Dedame į dubenį ir triname. Aš tam naudoju medinį šaukštą. Žinoma, žymiai geriau, kai sviestas yra pabuvęs valandą kitą kambaryje, nes bandyti sutrinti ką tik iš šaldytuvo išimtą sviestą tai tarsi daužyti galvą į sieną. Kam gaišti laiką?

Dirbame tol, kol sviestas ir cukrus tampa vientisa mase.  Idealiu atvėju cukraus kristalų visiškai neturėtų jaustis, bet tobulybės čia vaikytis nebūtina. Skaityti toliau… »

gražiausi dalykai dažniausiai vyksta be didelio triukšmo

Neabejotinas studijavimo VU TSPMI pliusas yra atsirandanti galimybė aplankyti retsykiais organizuojamuose susitikimuose su įvairiais politikais bei kitokiais įdomiais žmonėmis. Prieš keletą dienų po Vytauto Radžvilo seminaro (kad ir pavėlavęs virš 20 minučių) nulėkiau į paskaitą – diskusiją su Vygaudu Ušacku. Iš dalies nueiti paskatino ir per seminarą išgirsta neigiama dėstytojo nuomonė apie V. Ušacką, P. Auštrevičių bei kitus žmones, atsakingus už tai, kokiomis sąlygomis gavome pakvietimą stoti į Europos sąjungą. Anot V.Radžvilo, derantis dėl šių sąlygų buvo siekiama ne išpešti kuo daugiau naudos valstybei, o tiesiog aplenkti Estiją ir kitas šalis. Įgyvendinant šį norą buvo sutinkama su iš esmės visais pasiūlymais (tarp jų ir su atominės elektrinės uždarymu) – dėl šito kalti žmonės turėtų sėsti į kalėjimą.

Gruodžio 9 dieną buvo prabėgę lygiai metai, kai V. Ušackas sėdi užsienio reikalų ministro poste, ir nelabai gausiai susirinkę studentai galėjo paklausyti, kaip pats diplomatijos vadovas vertina nuveiktus darbus bei įsivaizduoja Lietuvos užsienio politikos kryptį.

Gailėtis pavėlavus pasirodė neverta – visą pasakytos kalbos tekstą galima rasti čia. Iš tos dalies, kurią suspėjau išgirsti, labiausiai įsiminė eilinis reveransas žydams.

Priklausau kartai, gimusiai jau po Antrojo pasaulinio karo baisybių, kuri negali būti kaltinama, tačiau privalo nuolat kelti šį klausimą.

Amžina kaltė yra jėga. Neturiu ką pridurti. Turbūt lietuviai žydšaudžiai pasmerkė mus visus klajoti atgailos dykumose kur kas ilgesniam laikui nei 40 metų.

Iš kart po kalbos Ušackas buvo paklaustas tipinio nepatogaus klausimo: ko nepavyko padaryti? Atsakymas nebuvo netikėtas. Nepavyko užsitikrinti energetinio saugumo, nepavyko pasiekti didesnės paramos tolimosioms misijoms (Irakas, Afganistanas), nesulaukėme esminio lūžio santykiuose su Rusija (nors tam tikrų ženklų jau esama).

Ramūnas Vilpišauskas, diskusijoje atlikęs moderatoriaus vaidmenį, pakvietė pasisakyti profesorių Evaldą Nekrašą, kuris prisiminė diskutavęs su ministru dar šių metų sausį LRT studijoje. Užsienio politikos kryptis tuomet buvo kitokia, nei dabar, nes prezidentavo Valdas Adamkus.

Skaityti toliau… »

Štai kokį efektą šio tinklaraščio lankomumui suteikia nuorodos paskelbimas Facebooke.

Socialiniai tinklai visų pirma yra reklamdavių norų tenkintojai, o tik po to vartotojų. Ne?

***

Paskutinė naktis. Drybsau sėdmaišyje, laptopas nešiojamasis kompiuteris ant kelių, aplink išsibarsčiusios knygos. Visai neblogai sekas, sakyčiau. Staiga „OpenOffice’as“ ima ir užlūžta. „Nieko baisaus“, – mąstau. Vis tiek visus pagrindinius dokumentus (o tuo metu gal kokie aštuoni ar devyni buvo atidaryti) visai neseniai išsaugojau.

Staiga programa dar geranoriškai pasiūlo atkurti prarastus dokumentus. Iš vis gerai. Atkuriu. Pala, pala, pala, kažkas ne taip. Kas? Ogi dokumentą, į kurį rašiausi reikalingas ištraukas atkūrė tokį, koks jis buvo įrašytas daugiau nei prieš tris valandas. O neseniai išsaugotas dokumentas po „atkūrimo“* visiškai dingo, jį pakeitė senesnis. Nuostabu.

Koks asilas po tokios istorijos galėtų norėti toliau naudoti atvirojo kodo programas?

Velniop atvirą kodą.

* – reiktų „NDX energijai“ šitokią restituciją pritaikyti. :)

Skaityti toliau… »

Čia jau trumpai paminėtos kelionės metu sutikau daugybę įdomių žmonių, tarp jų ir kunigą Christopher McCoy, tarptautinio studentų katalikų judėjimo kapelioną. Artėjančio ateitininkų renginio tikslais paprašiau duoti jo intevriu apie laisvę. Jame nagrinėjami trys klausimai:

Pirmasis klausimas (0:23) – apie laisvės ir atsakomybės, įsipareigojimų santykį.

Antrasis klausimas (3:16) – apie laisvę ir priklausombę. Kada atskirti, kai tu iš tiesų laisvai kažką pasirenki laisva valia, o kada jau esi nuo kažko rimtai priklausomas?

Trečias klausimas (8:55) – apie laisvės vaidmenį švietimo sistemoje. Kiek laisvės reikia duoti jauniems žmonėms? Kas svarbiau – saviraiška ir savirealizacija ar geriausių pavyzdžių suradimas ir sekimas jais?

Norėdami pilnai suprasti trečią klausimą, turėtumėte perskaityti šį tikrai lengvą ir žavų tekstą apie švietimo siaubus Didžiojoje Britanijoje (anglų kalba). (Čia santrauka)

Gaila, kad buvau labai mažai miegojęs ir visiškai negebėjau koncentruotis, tad ne tik neuždaviau nė vieno follow-up klausimo, bet dar ir kažkaip keistai laužytai šnekėjau.

Klausimai buvo suderinti iš anksto.

Metų pradžioje buvau piktas, kad „Žalgirio“ rungtynių translaicijos iškeliavo į mokamą kanalą, kurio aš, žinoma, neturiu. Delfi’je net buvau anonimiškai parašęs komentarą „Nekenčiu VIASAT“ ar panašiai.

Vakar per internetą su nesveikais strigimais (rodė maždaug dviejų kadrų per sekundę greičiu) pažiūrėjau didžiąją dalį prakištų rungtynių ketvirtojo kėlinio ir nusprendžiau, kad VIASATui reikia dėkoti už gelbėjamus lietuvių nervus.

Įdomi detalė: dieną prieš rungtynes savo feisbuko puslapyje „Žalgiris“ siūlė pirkti bilietus. Anksčiau labai dažnai viskas tokiu laiku jau būdavo iššluota, bet laikai keičiasi – rungtynes šįsyk stebėjo tik 4315 žiūrovų (telpa 5000). Aišku, galima sieti šitą incidentą su baime užsikrėsti gripu, tačiau manau, kad transliuotojo pasikeitimas taip pat padarė tikrai ne mažesnę įtaką (greičiau jau kur kas didesnę). Žmonės Lietuvoje krepšinio atžvilgiu pamažu vėsta – tai akivaizdu. Atidžiau panagrinėjus šį atvejį (ir atradus panašių užsienyje) turbūt taptų dar kartą aišku, kad ne žiūrovų pageidavimai suformuoja TV kanalų tinklelius, bet tinkleliai suformuoja savo žiūrovus. Žiniasklaida numeta kaulą, o visuomenė tąso, tąso, tąso.

Kad ir su tuo šuniuku Pipiru. Tikrai baisu ir visiškai neatleistina ir nepateisinama. Bet tiek dėmesio? Ar tai ne priedanga? Milijonai litų išvagiami, mažamečiai tvirkinami, žmonės skerdžiasi ir žudosi. Kur būna prokurorai tada? Ar Lietuvos valstybė pajėgi nuteisti tik šunį nuo tilto tesugebantį numesti kaimo geziuką?

Skaityti toliau… »