1. Organizatorius įsipareigoja:

1.1. užtikrinti šias savanoriškų darbų atlikimo sąlygas: Aprūpinti darbo vieta, savanorio skiriamuoju ženklu ir kitais įrankiais ir įranga, suteikti maitinimą ir galimybę pasistatyti savo palapinę specialiame kempinge;

Ištrauka iš „Be2gether“ savanorio sutarties.

Nesinori nieko ilgai ir detaliai komentuoti – žemiau matote nuotrauką, puikiai atspindinčią festivalio savanorių maitinimą.

(foto priklauso Marijai Sajekaitei)

Šiandien Social Media Day Kaunas diskusijose teko per Lino Šimonio pranešimą išgirsti vieną patikimų gandų lygio faktą, jog 80% DELFI komentarų yra parašyti tik iš 150 skirtingų IP adresų. Mano nuomone, visai tikėtina. Ta proga prisiminiau, kad seniau nemažai jų skaitydavau, ir retkarčiais pasisekdavo rasti labai konstruktyvių bei vertų dėmesio. Aišku, jų būdavo vienetai.

Bet būdavo. Žemiau pacituotas komentaras turbūt geriausias, kokį esu skaitęs, ir tikrai ne vien dėl man kaip kauniečiui artimos bei svarbios temos. Rastas jis po L. Donskio senu straipsniu „Nemylimas miestas“ (kurį, nors ir suprasdamas, kad vasarom žmonės nėra linkę užsiimti nors kiek rimtesniais dalykais, taip pat labai rekomenduoju paskaityti).

foto šaltinis

LT, 2007 02 12 20:50

Kaip visada puikios Leonido įžvalgos. Ne kartą sakiau, kad tai Kaunui likimo duotas žmogus.

Leisiu ir sau tarti čia keletą žodžių. Mano giminės istorija tampriai susijusi su šiuo nuostabiu miestu, žėrinčiu perlu Lietuvos karūnoje.

1) Turime įsisąmoninti, kad šiandieninis Kauno būvis – tai kryptingos sovietizacijos rezultatas. Sovietų hidra puikiai suprato, kad didžiausią pavojų jai kelia buvusių nepriklausomų Baltijos šalių sostinės su galingu intelektualiniu, istoriniu, kultūriniu, mentalitetiniu, ekonominiu jų potencialu. Būtent dėl to į Rygą ir Taliną buvo nukreiptas rusifikacijos srautas. Lietuvoje susidarė ypatinga padėtis – Kaunas staiga nustojo buvęs laikinąja sostine, sostinės statusas grįžo nutautėjusiam (tada) Vilniui. Kauną reikėjo paversti provincija, Nepriklausomybės metus paskandinti į užmarštį. Tai buvo unikalus šansas okupantui, IR JIS JĮ SĄMONINGAI IR KRYPTINGAI ĮGYVENDINO.

foto šaltinis

2) Kas gi atsitiko su Kaunu okupacijos metais? Iš 150,000 jo gyventojų (1939 m.) 50,000 buvo ištremta. Beveik visas elitas, dar likęs po 1940 – 1941 m. represijų, pasitraukė į Vakarus 1944 m. Geriausius namus užėmė rusų kolonistai ir komunistai. Europinio lygio baldai ir meno kūriniai buvo išgrobstyti. Automobiliai rekvizuoti raudonosios armijos ir vokiečių. Į aukštutinių Lietuvos klasių vietą plūstelėjo kaimiečiai iš aplinkinių apskričių (Aukštaitijos ir Suvalkijos). Jie apgyvendino nacionalizuotus namus. Inteligentijos likučiai, kurie liko nepasitraukę 1944 m., beveik visi persikėlė į Vilnių. Kaune liko tik tarpukario inteligentų ir aukštesniųjų klasių nuotrupos bei dalis nerepresuotų žemesniųjų klasių. Ir štai tokį Kauną po 1972 m. užgriuvo kraštutinės represijos. Komunistinė kolaborantinė „valdžia“ negailestingai trypė bet kokius laisvės daigelius. Tai, matyt, juodžiausiais laikotarpis visoje Kauno istorijoje. Ryškėja ir komunistinės valdžios taktika po 1972 m. Buvo sąmoningai kuriamas „kriminalinio miesto“ įvaizdis. Šis įvaizdis buvo kuriamas praktikoje – leista beveik atvirai vogti, kad visi „būtų susitepę“ („krugovaja poruka“ (rus.)). Buvo diegiama formulė: gali vogti, bet nedrįsk „politikuoti“.

3) Ką turime daryti šiandien? Turime pirmiausia įsisąmoninti keletą KERTINIŲ dalykų:

a) Kaunas yra „perlas pelenuose“ – jo sušvytėjimas dar priekyje. Šiandien tas perlas dar po giliu pelenų sluoksniu. Kauno istorinis, kultūrinis, ekonominis, politinis potencialas yra milžiniškas, ir šiandien jis net beveik nepradėtas naudoti.

b) Turime suprasti Kauno tapatybės kodus. O jų yra 3 kertiniai: 1) renesansinis (Hanzos) miestas; 2) Art Deco miestas; 3) būsimasis Lietuvos ekonominis (pramonės, prekybos, logistikos, naujų technologijų) centras.

1) RENESANSINIS (HANZOS) MIESTAS. Miestas, klestėjęs 1410 – 1655 m. Reikia prikelti nuostabų Kauno senamiestį. Jį tinkamai sutvarkius, tai būtų perlų perlas. Reikia atgaivinti Hanzos dvasią. Kaunas – tai lietuviškos miestietijos lopšys. Reikia atsigręžti į upes – jos ir pagimdė Kauną. Nuostabią senąją Kauno miestietišką dvasią aprašė Vladislovas Sirokomlė savo „Iškylose po Lietuvą“. Ten jis pabrėžė Kauno veržlią prigimtį, nulemtą geografinės padėties, priešpastatė ją Vilniaus romantikai, ir išpranašavo Kaunui daug žadančią ateitį. Šiuos V. Sirokomlės žodžius kauniečiai turėtų iškalti ant rotušės fasado.

foto šaltinis

LT (tęsinys), 2007 02 12 20:57

2) ART DECO MIESTAS.

Šie žodžiai daugeliui nieko nesakys. Tada reikia juos surinkti per Google, ir paaiškės antras Kauno kodas. KAUNAS YRA UNIKALUS ART DECO MIESTAS PASAULYJE. Ne Europoje, ne Amerikoje, o PASAULYJE. Manau, visus Art Deco stiliaus pastatus reikia įtraukti į vieningą registrą, suteikti jies ypatingai saugomų statusą. Surasti būdus, kaip juos visus atrestauruoti bendradarbiaujant su savininkais. Tada sudaryti katalogus ir Kauną reklamuoti pasaulyje kaip unikalų Art Deco centrą. Ard Deco stilius organiškai susijęs su mūsų Pirmąja Respublika, su Lietuvos laikinosios sostinės metu. Turi būti sudarytas vieningas visų Pirmosios Respublikos valstybinių įstaigų, ambasadų, kultūros židinių, visuomeninių organizacijų būstinių, ekonominių organizacijų registras, ant kiekvieno jų pastato pakabinta atminimo lenta. Turi būti išpirkti ir atkurti svarbiausi objektai, kaip „Konrado kavinė“, „Metropolis“ ir t.t. Ard Deco metas pasaulyje garsėja kaip vienas gražiausių ir stilingiausių pasaulio istorijoje. Tai didis Kauno šansas. Stipriausias iš visų.

foto šaltinis

3) BŪSIMASIS LIETUVOS EKONOMINIS CENTRAS. Šis, trečias, Kauno kodas nulemtas geografinės padėties ir istorijos. Kauniečiai tik turi atsiraitoti rankoves ir drąsiai nerti į ateitį. Čia tik noriu patarti nekartoti Vilniaus klaidų. Dirbti plačiu užsimojimu, bet protingai ir apgalvotai. O šis statusas Kaunui jau yra seniai išpranašautas.

***

Manau, tikrai verta padėkoti žmonėms, pasistengusiems, jog Social Media Day Kaunas (maloniau būtų lietuviškas pavadinimas, bet, kai renginys yra tarptautinio šiai dienai skirto renginių vajaus dalis, matyt, buvo nuspręsta pasilikti prie šio varianto) įvyktų. Nors ir nesu didelis social media gerbėjas (ką aiškiai ir stengiausi parodyt diskusijos metu), bet idėja apie miestiečius, kažkur savanoriškai susitinkančius kultūringai ir konstruktyviai padiskutuoti miestui bei jo gyventojams svarbiomis temomis, yra puiki. Buvo įdomu. Labai įdomu dar ir tai, jog atsirado spėliojusių, jog aš galbūt ten atsiųstas kaip kažkokios partijos ar tradicinės žiniasklaidos priemonės atstovas, už savo pasisakymus gaunantis atlygį.

Tikiuosi, panašaus formato renginiai Kaune tęsis ir taps gražia bei miestui naudos teikiančia tradicija. Daug vilčių dedu į renginio metu pristatytą bunda.lt projektą. Bet plačiau apie jį galbūt parašysiu kada nors kitą kartą.

O trumpai išreikšti požiūrį i social media (beje, koks taisyklingiausias šio termino vertimas?) turbūt galėčiau pacituodamas komentarą, kažkada seniai perskaitytą prie vieno straipsnio šia tema Cafe bloge:

Tolikas Kovas 17, 2009 11:16

Ach koks rožinis pasaulis ir Tu rožinis ir Aš toks pat rožinis, viskas laaaabai rožiška. Bet nusiimkim akinius ir Pasaulis atgauna įprastas spalvas. Yra mėgėjų važinėti traukiniais, yra mėgėjų lakstyti su bolidais, arkliais dviračiais. Vieni mėgsta dačias prie jūros, kiti renkasi daugiabutį Naujininkuose. Vienam social media veikia, kitam tai atrodo kaip anachronizmas. Vartotojai nėra banda avinų, kuri visi kaip vienas taip trokšta būti facebooko gyventojais. Mada ir tiek. O kažklas labai juk norėtų. Man primokėtų, aš nesiregistuočiau jokuose soc.tinkluose. Ką ten veikt ? Šūdą mali ir tiek. Vietoj to, kad pasportuotum, su mylimu žmogum žibutes parankiotum.

Ir dar. Komunikatoriai social media pagalba nori pasilengvinti sau gyvenimą. Ir tik tiek. Todėl visaip svaigsta apie web 2.0 progresą, kaip neišvangiamą, objektyvią duotybę. Man, kaip šiokiam tokiam socialinių moksų doktorantui, tokia piarščikų poza ganėtinai atrodo juokinga. Šiaip, darykit ką norit. Demokratija.

Tolikas Kovas 17, 2009 17:43

Nesu nei priešas, nei draugas social media. Tik kartais įdomu svetimus blogus panaršyt. Įeina į socialinio darbuotojo pareigas, žinot kuo žalias jaunimėlis kvėpuoja. Nors pačiam tuo užsiimti kažkaip nekyla ranka. Laiko gaila.

Bet čia jau irgi reiktų atskiro įrašo.

Aišku, kad žinote – šiandien prasidėjo pasaulio futbolo čempionatas. Tiesą sakant, man šiek tiek labiau patinka žaisti futbolą nei žiūrėti, bet žiūrėti pasaulio čempionatą (ne kiekvieną mačą; proto ribose) tikrai įdomu ir verta.

Klubiniu futbolu nesidomiu apskritai ir visai dėl to nesijaudinu. Kaip nesidomiu ir visomis kvailomis, iščiustytomis sporto inventoriaus kompanijų reklamomis. Vis tik gyvenant visuomenėje nuo jų daromo poveikio išsisukti yra tiesiog neįmanoma – automatiškai socialinėje terpėje reklaminių simbolių dėka yra sukuriamos nerašytos taisyklės, apibrėžiančios tam tikrus pasirinkimus rinkoje kaip daugiau arba mažiau priimtinus (todėl geriau jau neturėki bevardžių batų!). Firmų ženklai seniai tapo ne kažkokiu įsigyjamo daikto kokybės garantu, kas, rodos, turėtų būti jų paskirtis, o simboliu, išreiškiančiu jais paženklintų daiktų savininko turtinę padėtį ir gyvenimo vertybes (arba, kitaip tariant, gyvenimo stilių, kas iš esmės yra tas – savo laike neveikiame to, ko viena ar kita prasme nelaikome vertybe) bei padedančiu žmonių masėms įsigyventi į išgalvotas ir joms primestas pasakas, tariamai padarančias šį gyvenimą gražesniu.

Pats simbolis laiko bėgant gali tapti svarbesnis nei po juo esantis turinys. Taip, pavyzdžiui, nutiko su lauko tenisu – anksčiau tai buvo nedaugeliui prieinama turtuolių pramoga. Laikui bėgant ji tapo pasiekiama ir viduriniosios klasės žmonėms, tačiau tuo pačiu pasidarė nebepatraukli aukščiausių visuomenės klasių atstovams, kurie turėjo susirasti kitas, vien tik jų finansines išgales atitinkančias sporto rūšis. Panašią istoriją išvystume pažiūrėję į Lietuvos paauglių maištavimo būdų pasirinkimą – anksčiau čia užtikrintai pirmavęs alkoholio vartojimas jau tapo per daug socialiai priimtinu reiškiniu, nebeiššaukiančiu griežtos reakcijos, ir tai veikiausiai yra pagrindinė priežastis, kodėl, anot statistikos, net 18% vyresnių klasių moksleivių yra pabandę lengvųjų narkotikų. Maištavimo formų kaitos procesas jau pradėtas ir galėčiau pakankamai drąsiai lažintis, kad per ateinančius dešimt metų minėta procentinė išraiška išaugs dar mažiausiai 10%, nebent kuo greičiau bus imtasi griežtų priemonių prieš alkoholio vartojimą nepilnamečių tarpe – tai galėtų atstatyti iki tol buvusį maištavimo ir normalaus elgesio status quo.

Bet dabar sugrįžkime prie futbolo. Praėjusią savaitę bent pora draugų „Facebook’o“ virtualių gėrybių sienose dalinosi naująja „Nike“ reklama. Beveik neįtikėtina, tačiau apie visokiausiomis garsėnybėmis (pradedant Cristiano Ronaldo ir baigiant Homer Simpson – aiškiai siekta užkabinti ir didingumu priblokšti įvairiaskonę publiką) prigrūstą trijų minučių socialinių simbolių ir nerašytų taisyklių kūrimo paskirties  klipą rašė net ir didieji portalai. Simbolių kūrybos mašinų inžinieriai bei mechanikai, be abejo, trina rankas – čempionate dar net  pirmojo švilpuko nebuvo, tačiau kolektyvinėje vaizduotėje jau buvo sukurtos būsimųjų „neužmirštamų“, „unikalių“ čempionato istorijų (o tokių juk būna kiekviename Pasaulio čempionate) užuomazgos, kurios nors ir nepastebimai, tačiau labai tvirtai suagusios su prekių ženklais.

Taigi: sportbačiai vs. futbolas – kol kas 1:0?

Pabaigai siūlau paskaityti trumpą ištrauką iš, atrodo, praeitą vasarą perskaitytos Alessandro Baricco knygos  „Next. Maža knygelė apie globalizaciją ir būsimąjį pasaulį“ apie tai, kaip sportbačių pirkimas bei naudojimas atrodė Italijoj prieš kelis dešimtmečius (įsivaizduoju, kad panašiai, tik, žinoma, dar skurdžiau buvo ir mūsų šalyje) ir į ką visa tai pavirto dabar.

Žiūrėkime žaidimą, o ne reklamas! : )

Šiandien ryte  bešluodamas kambarius pasiklausiau D.Grybauskaitės pirmojo metinio pranešimo. Jame buvo nemažai kalbama apie piliečių nepasitikėjimą partijomis, institucijomis bei valsktybe apskritai. Štai kelios ištraukos iš pranešimo:

Grimztame į nusivylimą ir nepasitikėjimą – politika, valdžios institucijomis, savimi ir savo valstybe. O iš čia – jau tik žingsnis į bejėgiškumą ir sąstingį.

<..>

Žmonės netiki, kad gali apvalyti Lietuvą savo balsais.

Jie nebetiki, kad politinių atspalvių pokyčiai Seime ar savivaldybėje gali lemti realias permainas šalies ir jų pačių gyvenime. Žmonės nebepasitiki ne kažkuriais – kairiaisiais, dešiniaisiais ar jau nuvilti spėjusiais naujaisiais. Jie nepasitiki valdžia, politikais ir politika apskritai. Tai – rimčiausias įspėjimo skambutis politinėms partijoms – užsisklendusioms savo siauruose partiniuose interesuose ir tarsi pamiršusioms, kad jų likimas – rinkėjų rankose, o ne atvirkščiai.

Beje, labai įdomu tai, jog prezidentė tiki, kad pasitikėjimas gali grįžti priėmus kai kuriuos tam tikroms visuomenės grupėms naudingus sprendimus:

Jam atgauti reikės daug pastangų ir laiko. Gerai, kad daromi nors maži žingsneliai ta kryptimi. Pavyzdžiui, lengvinamos sąlygos įsidarbinti jauniems, pirmą kartą į darbo rinką patenkantiems žmonėms. Būtent tokiems – į žmogų orientuotiems – siūlymams turi būti suteiktas ypatingojo prioriteto statusas, būtent tokių sprendimų turi būti daug daugiau.

Aš toks optimistiškas tikrai nebūčiau – pilietinė tautos degradacija jau pažengus daug toliau nei nepasitenkinimas paskirais politiniais pasirinkimais ir vienoks ar kitoks sprendimas taip lengvai viešosios nuomonės laivo nebepasuks į kitą pusę. Anot Ainės Ramonaitės, politinio susvetiėmjimo (o tai yra „toks valstybės ir piliečių santykio tipas, kuriam būdinga ir maža (neigiama) politinė parama, ir žemas politinis dalyvavimas“) lygis Lietuvoje yra aukščiausias iš visų posovietinių šalių, o tai yra problema demokratijos veikimui, su kuriuo negali derintis nusivylusio ir valdžia nepasitikinčio, bet veiksmų padėčiai gerinti nesiimančio piliečio vaizdinys.

Lietuviškame internete tiesiog apstu nepasitikinčių politika, bet nieko dėl to nedarančių piliečių raudų. Štai keletas tipiškų pavyzdžių iš diskusijos apie internetinio balsavimo tariamą naudą Džiugo Paršonio tinklaraštyje (apie ją dar parašysiu vėliau atskirai):

Nėra tokių, už kuriuos iš viso balsuoti reikėtų.
O gal čia ir mano išsilavinimo spraga, ir vis dėlto yra partijų už kurias balsuoti reikėtų?

Esu įsitikinęs, kad balsuoti rinkimuose yra ne tik teisė, bet ir pareiga, bet šiuo metu nematau mano balso vertų kandidatų.
Rinkimų sąrašai yra visiška komedija. Kam ten dar žmones rašinėti – tiesiog balsuokim už partijas ir tiek. Bus kaip akcininkų susirinkime – susės partijų lyderiai ir patvirtins ką reikia. Pas vieną – 50 balsų, pas kitą – 5. Ir nebus cirkų su Karaliais ir Sacharukais, Gražuliais ir Uokom. Seimo pastatą brangiai išnuomosim, paliksim vieną salytę 20 vietų ir gana. Naudos bus tiek pat kiek dabar, tik kainuos Valstybei pigiau, gal net į pliusą išeis. Ir gal tiek gėdos neprisidarysim.

Martynai, matau esate iš tų kurie tiki, kad sistema vis dar veikia, ir kad Seimo nariai iš tiesų yra Tautos atstovai. Nėra Lietuvoje Tautos atstovų. Yra tik Partijų ir interesų grupių atstovai. Ant Tautos jiems visiems giliai nusispjaut – vistiek išrinks. O jei ne – ir taip prisplėšiau pilnas kišenes, galima ir užtarnauto poilsio eiti. O jei dar trūksta, partijos kolegos šiltą postą valstybinėje įmonėje parūpins.

parlamentarai gina tik savo partijos, kaip nedidelės konkrečių žmonių grupės ir ją remiančių legalaus ir šešėlinio verslo interesus. Kai kurios partijos dar pusiau atvirai atstovauja užsienio šalių vyriausybes. Tokia yra REALYBĖ.

Esant dabartinei sistemai mano „ėjimas į politiką“ neturi prasmės – tiesiog iš arčiau stebėčiau dabartinį cirką, nuo kurio ir taip pykina. Netgi tapčiau to cirko dalimi – to tai tikrai netrokštu.Todėl savo laiką verčiau gaišiu bandydamas asmeniškai sau kažką pasiekti. Ir jei man pavyks tai nebus DĖL Tautai ir Valstybei

Per paskutinius N metų nemačiau nei vieno į Tautos, Valstybės gerovę orientuoto sprendimo. Vien tik purvą, interesų kovą ir totalų ignorą paprasto žmogaus problemoms.
Todėl ir kuriame naujienų portalą be politikos naujienų. Lankomumo rodikliai leidžia daryti prielaidą, kad ne aš vienas nuo to cirko pavargau ir jis – nebeįdomus.

Arūnas Liuza, Kaunozinios.lt portalo redaktorius

Komentatorius Mantas ten taip pat taria savo žodį:

aš dar neemigravau, nors reiktų, bet nenoriu, nes myliu tą žemę, kuria kasdien tenka vaikščioti, myliu ir žmones, su kuriais bendrauju, bet politiką kaip televizinį šou niekinu. Taip, esu prisitaikėlis, gyvendamas sistemoje – atrodytų iš šalies, bet, šioje vietoje ne sistemoje gyvenu, o šalia jos – savo kuriamame pasaulyje, kurį tik koreguoja sistema.

(visas komentaras)

Ir dar vienas labai geras populistinis pataloginio nepasitikėjimo pavyzdys iš B.Burgio tinklaraščio komentatorių tarpo:

3. Pasikeitimai Lietuvoje įmanomi tik piliečiams atėmus valdžią iš partijų.Partinės ,,demokratijos“ etapas baigiasi,nes jų išsigimimas pasiekė dugną.Problema yra tik viena:visuomeninių pilietinių judėjimų susiskaldymas ar suskaldymas.

nv (visas komentaras)

Visiems viskuo nepasitikintiems bei nusivylusiems ir vis tik nieko politikoje nežadantiems keisti piliečiams  primygtinai siūlau paskaityti profesoriaus Alvydo Jokubaičio paskaitos konspektą su Pierre Rosanvallon mintimis apie situaciją su piliečių nepasitikėjimu dabartiniuse demokratiniuse režimuse ir pagalvoti, kur tai mus nuves. Ar tik ne į niekur?

Konspektą patariu skaityti ne čia, o šioje PDF rinkmenoje (turinys tas pats, tik patogiau (su visais pabraukymais, paryškinimais ir panašiai) suformatuotas).

__________

Pierre Rosanvallon. Prancūzas. Jį kaip politikos filosofą šiuo metu dar tik atranda pasaulis. „Counter-democracy“ – viena iš naujųjų jo knygų.

P. Rosanvallon nesutinka su tuo, jog, kaip teigiama politika šiuo metu smunka ir kad ateina demokratijos saulėlydis. Viskas priklauso nuo to, kaip apibrėžiame sąvokas, kaip į jas žiūrime, kaip suprantame pačią demokratiją.

Anot P. Rosanvallon, demokratija visada yra iškreipta, nepilnai įgyvendinta ir panašiai. Tokia yra šios santvarkos prigimtis – galime tik artėti prie idealo, bet ne jį pasiekti.
Du demokratijos bruožai išskirti:
1.Demokratija padeda sukurti teisėtumą valdžios per rinkimus (legitimizacija).
2.Demokratija susiduria su pasitikėjimo problemomis. O, kaip žinome, kuo visuomenėje yra daugiau pasitikėjimo, tuo visuomenė veikia efektyviau.
Šie bruožai konkuruoja tarpusavyje. Demokratijoje yra nuolatinė įtampa tarp valdžios teisėtumo ir pasitikėjimo ja. Pasitikėjimas demokratine valdžia mažėja iš karto po rinkimų. Nepasitikėjimas valdžia šiais laikais jau yra institucionalizuotas. Žmonės moka tik nepasitikėti valdžia. Nepasitikėjimas yra sudėtinė demokratinės sistemos dalis.

Yra du skirtingi nepasitikėjimo tipai:

• Liberalus nepasitikėjimas. Valdžia nepasitikima yra iš principo. Norima silpnos valdžios, nes kuo mažiau valdžios – tuo geriau visuomenei. Nepasitikėjimas yra despotijos prevencija.
• Demokratinis. Juo norima valdžią iš tiesų priversti tarnauti demosui.
  Trys formos demokratinio nepasitikėjimo:

1. Valdžios priežiūra. Reikia nuolat stebėti, ką valdžia daro. Žiniasklaida, priežiūros institutai ir kiti būdai.
2. Prevencijos forma. Piliečiai buriasi kartu, kad galėtų valdžiai sutrukdyti įvykdyti kokį nors užmojį.
3. Juridizacija. Politiniai reikalai paverčiami teisiniais – kad kontroliuoti valdžią. Manoma, jog teisiškai galime valdžią sukontroliuoti labiau, nei politiškai.

Dabar turim ne domokratinį, o kitokį, naują režimą, kurį Ronsanvallon vadina kontrademokratija. Kontrademokratijoje nėra atmetama demokratija (rinkimų demokratija), bet stojama prieš rinkimų demokratijos įsteigtą valdžią. Kontrademokratija sukuria papildomą nepasitikėjimą demokratija. Su Rinkimų demokratija konkuruoja nepasitikėjimas demokratija. Tai yra nauja politinė santvarka.

Kaip sukontroliuoti tuos, kurie yra valdžioje? Reikia surasti atsvaras rinkimų demokratijai, sudaryti kontrolės valdžiai mechanizmus. Organizuota nepasitikėjimo valdžia forma, tai demokratijos transformacijos dalis, būdas, kaip galima kontroliuoti išrinktuosius. Stengiamasi atsverti, kad tie, kurie atėjo į valdžią, kuri yra teisėta, neatitrūktų, kad būtų tavo valdžia. Uždavinys daug sudėtingesnis, nei gali atrodyti. Kaip kažką galima ištaisyti? Mūsų visa kūryba nukreipiama ne į demokratiją, bet į kontrademokratiją.

Sukuriami trys institutai valdžios kontrolei:

• Valdžios priežiūra per matomumą; valdžios stebėjimas
• Kaltinimai valdžiai. Formuluojami kaltinimai ir pasmerkimai.
• Valdžios vertinimas. Nuomonių apklausos ir t.t. Viena, demokratija yra pozityvi – kai ji išrenkama, o po to ji tampa negatyvi – reikia ją apriboti, pasipriešinti ir t.t.

Tai, kas anksčiau buvo liaudies suverenitetas, virto negatyviu sugebėjimu atmesti. Atsiranda atmetimo demokratija. Tuo pačiu metu mažėja pozytivioji demokratija (savivalda, piliečių iniciatyvos ir t.t.). Atemtimo demokratija yra veto demokratija – atsiranda nuolatiniai kaltinimai ir konfrontacijos, bet situacija dėl to visiškai nesitaiso. Šiuolaikinis demokratijos pilietis yra sarginis šuo, saugantis demokratiją. Suverenitetas nebėra įgyvendinamas vien tik tiesiogiai – išrinkai valdžią, išrinkai atstovus, bet ir papildomas kontrademokratija – piliečiai nuolat save parodo per nepasitikėjimą.
Kalbos apie pasyvų pilietį yra mitas. Pilietis iš tikrųjų nėra pasyvus. Problema yra ne pasyvumas, o pasikeitęs įsitraukimas į politiką, politiškumo ir pilietiškumo prigimties kaita. Nyksta politinės partijos, didėja susibūrimai kaip reakcijos į valdžios veiksmus. Piliečiai ir be balsavimo parodo savo nepasitenkinimą valdžia.
Rinkimų demokratija vis labiau nyksta ir ėmė iš esmės keistis politinės veiklos modelis. Dingo susidomėjimas viešais reikalais (res publica), nusmuko politinis aktyvumas. Paradoksas: visi nori veikti valdžią, bet niekas nebenori būti politikoje. Politiką norima valdyti per nepolitinius dalykus.
Susiduriame su prasmių kūrimo problema. Piliečiai neberanda bendrų prasmių, kad susivienytų, daug lengviau veikti kontora, prieš. Mūsų veiksmai neturi ilgalaikio susisiejimo kultūros. Kontrademorkatija yra nepolitinis dalykas, ji griauna politika, jos efektai nepalankūs politikai, bet ji vis tik turi politikos aspektą. Kontrademokratija kuria nepasitikėjimą, jis skatina naujas valdžios juodinimo formas, ji kuria negatyvumą, kuriuo nori išgelbėti demokratiją, tačiau tai demokratijos negelbsti. Viso to efektas – žmogaus pasitraukimas nuo politikos. Piliečiai patys nenori imtis savivaldos, imtis veiksmų.
Demokratija niekada nėra nustatytas modelis, ji griauna įvairiausius modelius, ji niekada neturėjo originalaus modelio, pagal kurį galima pamatuoti, kuri visuomenė yra įgyvendinusi demokratiją, o kuri dar ne. Yra daugybė modelių – graikų ir kt. – kurių elementai šiandien tebėra yra, bet nėra vieno.
Skandalų reikšmė dabartinėje politikoje išaugo. Taip atsitinka, nes yra nepasitikėjimas valdžia, noras atskleisti tai, ką, kaip įsivaizduojama, ji valdžia. Skandalai susieti su perrinkimumo reikalavimu. Partijų svarbai nusmukus, santykis su politika tapo daug labiau asmeninis, taigi todėl tiek daug dėmesio ir skiriama skandalams. Žiūrima ne į partiją, o į atskirus individus. Anksčiau partijų kova buvo aršesnė, daugiau svarbos turėjo ideologijos, taigi atskiro partijos nario blogas elgesys neiššaukdavo tokios didelės reakcijos kaip dabar. Media nėra dėl to kalta, ji tiesiog prisitaikė prie naujos politikos. Pasmerkimas tampa nauja politinio dalyvavimo forma – daugybei piliečių valdžios pasmerkimas yra vienintelė jų politinio dalyvavimo forma.
Visuomenės demokratija atsiskiria nuo valdžios kuriamos demokratijos. Sarginis šuo (visuomenė) pats pasiima valdžią, jis nori valdyti per savo rodomą nepasitikėjimą. Jis nenori eiti į valdžią per politines partijas. Jis nori tik stabdyti valdžios mašiną – politika keičiasi. Politika yra susijusi su tam tikrų politinių problemų sprendimu. Dabar tam tarsi nebereikia stabilių grupių, partijų, organizacijų. Galima ir kitaip daryti įtaką valdžiai. Geriausiai tai rodo internetas, kur visi gali dalyvauti ir beveik niekas negali kontroliuoti. Tačiau internetas nesukuria atsakomybės, jis skatina negatyvizmą. Kritikos daug, bet jokio piliečių veiksmo nesukuria, nes jie nenori prisiimti atsakomybės.
Tarp spaudos ir valdžios yra nuolatinis konfliktas. Tai konfliktas tarp skirtingų visuomenės reprezentacijos mašinų – susiduria du skirtingi reprezentacijos būdai. Vienas būdas – visuomenė gali parodyti save rinkimų metu, galima pamatyti, kas yra visuomenė, pagal tai, kas susirinko į Seimą. Antras būdas – visuomenė nori parodyti save per žiniasklaidą, institucijas ir t.t. Žiniasklaida pradeda kurti savo galingą viešosios nuomonės (kuri yra nematomas, savo logiką įgavęs galios institutas, tuo tarpu išrinkti politikai yra matomi) reprezentaciją – tik nėra aišku, kas jai suteikė šią teisę. Patys rinkimai pamažu yra desakralizuojami. Tikrasis suverenitetas pradeda nykti, o kitas (žiniasklaidos kuriamas) suverenitetas yra abejotino statuso.
Politikoje vis labiau nyksta politiniai tapatumai, klasių kova, tuo pačiu ir partijos, Partijos nebeformuoja piliečių ateities vizijos. Problema ta, jog baigėsi konstruktyvioji demokratijos era. Stiprėja negatyvi politika. Rinkimai yra ne žiūrėjimas į ateitį, bet baudimas už praeitį – baudžiami tie, kurie yra valdžioje, siekiama ne išrinkti patinkančius, o pašalinti „bloguosius“. Idėjų politiką pakeitė nepasitikėjimo politika.
Pradeda stiprėti populizmas – patologinė kontrademokratijos forma. Populizmas siūlo išspręsti reprezentacijos problemą. Kadangi elitas sugedęs, nebelieka atstovų: populistai sako, jog valdžią turi perimti liaudis, siūloma pereiti prie tiesioginės demokratijos. Per populizmą gali atsidaryti durys ir totalitarizmui. Nepasitikėjimas tampa toks didelis, jog valdžia pradedama traktuoti kaip priešas – kraštutinis negatyvizmas. Tikima, jog viskas gali susitvarkyti grįžus prie tiesioginio populis valdymo. Visa tai stumia į populizmą. Populis pretenduoja tapti tautos valia, kad nebūtų tarpininkų tarp atstovų ir demoso (panašiai buvo ir SSRS).
Kitas siūlomas kelias iš dabartinės aklavietės be populizmo yra juridizacija. Visuomenės problemos vis labiau perkeliamos iš politinių sprendimų lauko į teismus. Kodėl teisė geriau už politiką? Teisė aiškiau apibrėžia atsakomybę, teismų sprendimai yra galutiniai (todėl teismas atrodo patikimesnis). Teisės sprendimai žiūri į praeitį, o politikai žiūri į ateitį. Vis daugiau ir daugiau klausimų sprendžiama teisinėse institucijose, nes politikai nebesugeba priimti sprendimų.

Piliečiai vis labiau tampa vartotojiški. Į politiką žiūrima kaip į plataus vartojimo dalyką, kaip į prekę. Nustojama pasitikėti politinių veiksmu, stiprėja depolitizacija, niekas nesugeba pasiūlyti naujų alternatyvų. Revoliucija kaip pavojus yra pašalinta, jos niekas nebesitiki, užtat atsirado populizmo pavojus. Atsiranda negatyvios masės, kurios jau negali susiburti ilgalaikiams politikos tikslams. Politika praranda savo prasmę, substanciją. Piliečius vis mažiau riša bendri dalykai, bendri simboliai.

__________

Ačiū Marijai už paskolintą konspektą – suliejus du variantus, bendras rezultatas gavosi tikrai neblogas.

XIX amžiaus tamsuoliai drįso šnekėti lietuviškai.

XX amžiaus tamsuoliai drįso eiti į bažnyčią.

XXI amžiaus tamsuoliai drįsta pasakyti, kad homoseksualumas nėra norma

(joysaphine nuotrauka)

***

Nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti Vladimir Bukovskij straipsnį „Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą“ Bernardinuos.lt. Nors straipsnis ir ilgas, o tokius žmonės vengia skaityti kompiuterio ekrane (o daugelis šiais laikais išvis skaityt vengia), bet tikrai verta. Arba verčiau galite nusipirkti naujausią „Naujojo Židinio – Aidų“ numerį (kaip aš ir padariau).

Sveikas žvilgsnis į tam tikrus kasdienybės niuansus.

Dabar cenzūra pasiekė tokią ribą, kad, manau, Shakespeare’as mūsų laikais nebegalėtų rašyti. Daugelio jo kūrinių nūnai statyti nevalia: „Venecijos pirklys“ – antisemitizmas, „Otelas“ – rasizmas, „Užsispyrėlės sutramdymas“ – seksizmas… Netgi į „Romeo ir Džuljetą“ viena mokytoja atsisakė vesti savo mokinius, pareikšdama, jog tai „šlykštus heteroseksualinis šou“ ir ji ten mokinių nevesianti! Taigi cenzūra dabar jau masinė ir netgi palaikoma baudžiamosios teisės. Prancūzijoje vienas Nacionalinio susirinkimo deputatas neseniai viešai pajuokavo homoseksualizmo klausimu – ir jam priteisė sumokėti baudą, jei neklystu, 20 000 eurų. Dabar tai dar tik bauda, o vėliau pradės sodinti į kalėjimą: mes žinome, kaip tokie dalykai vyksta, matėme, kaip greitai viskas evoliucionuoja represijų linkme.

V. Bukovskij

***

Laikas visada sustato viską į savo vietas.

Žmonės turi visokių klausimų, bet dažnai jie tiesiog neturi kam juos užduoti. Arba turi, tačiau gėdijasi. Matyt, visaip ten būna. Kartais jie atsisėda prie kompiuterio ir paklausia Google.

Turėdamas galimybę pamatyti, kokias užklausas pateikę žmonės patenka į mano tinklaraštį, pamatau tikrai keistų klausimų..:

• kiek kainuoja kelione i novosibirska
• ka veiki wc?
• kaip padaryti kad per one padaryti viska nemokamai
• kur geriau gyventi vilniuje ar birstone
• kiek kainuoja irengti kavine
• kaip nuspresti ar zmogus tinkamas
• ka veiksime koks laikas
• ka gero turime padaryti
• kaip nuspresti ka mokintis
• kaip pasidaryti pyraga per 5 minutes
• kaip susirasti praktikos vieta kaune
• kiek laisves duoti paaugliui
• kiek salčio yra raseiniuose
• tspmi ar sunku mokytis

Atsakymas į paskutinį klausimą, deja (o gal greičiau laimei?), yra taip. Ir tai turbūt vienintelis klausimas iš viso sąrašo, į kurį šitame tinklaraštyje įmanoma rasti atsakymą.

O žmonės deda tiek daug vilčių į internetą. Per daug.

Ir dar keletas įdomesnių užklausų:

• vilpišauskas ramūnas draugė
• kontroles apgavimas bilietelis Skaityti toliau… »

Stovėjau stotelėje ir laukiau troleibuso. Įprasta.

Užmečiau akį į stotelės reklamos stendą ir susinervinau. Neįprasta. Paprastai reklamos net nepastebiu. Nei internetuose, nei gatvėse, nei žurnaluose. Ji tarsi kokie debesys danguje – plaukia ir tiek. Debesys – sau, tavo gyvenimas – sau. Atkreipi dėmesį tik kai neturi ką veikti arba kai pradeda lyti.

Bet artėjančio „Be2gether“ plakatas užkabino.

Ar jūs mąstote taip pat kaip šio festivalio rengėjai? Ar tikrai žmogus yra gyvuliškos prigimties daiktas, tik ir laukiantis progos ištrūkti iš civilizuotos visuomenės (gi tokios žvėriškai priešingos jo vidiniam gyvuliui) ir prisigerti iki sąmonės užtemimo? Prisižiūrėjau pakankamai sočiai tokių „išsilaisvinusių“ ten savanoriaudamas prieš porą metų, o savanoriaudamas šiemet gyvulžmogių tokių reklamų dėka turbūt išvysiu dar kokius du kartus daugiau.

Įdomu, ar šiais metais valdžia ir vėl rems B2G. Jei taip, tai turėtų atidžiau prižiūrėti, kokią žinią į viešąją erdvę skleidžia festivalio reklamos. Konservatoriai tokios žmogaus sampratos remti tikrai niekaip neturėtų. Liberalai – galbūt, bet ne konservatoriai.

***

Jei nėra liudininkų, tai nėra ir nusikaltimo – vienas iš šūkių, apibrėžiančių išlaisvinusių savo vidinį gyvulį žmonių požiūrį į aplinką. Požiūrį, vedantį šalį į pražūtį.

***

Beje, nuo vakar Vilniaus ir Kauno stotelėse galite išvysti ne tik gyvuliškąją žmogaus sampratą pasiūlančius B2g plakatus, bet ir apie Ateitininkijos šimtmetį pranešančius plakatus. Smagu. Skaityti toliau… »

Jau žydi pienės, bet rabarbarai dar neauga.

Bet per balandžio mėnesį atsirado keturiolika žmonių, kurie pateko į šį tinklaraštį „Google“ paieškoj įvedę žodžius „rabarbarų pyragas“.

Kai ilgai užsibūnu Vilniuje, šiek tiek pasiilgstu mėsos. Nemoku pats pasigaminti mėsiškų patiekalų. Pagaliau iš tikro suprantu, kodėl vaikystėj tėtis patardavo verčiau jau valgyti kotletus, nors ir nenorėdavau – vėliau tiesiog galiu nebeturėt galimybės jų valgyti. Aišku, tada ta neapibrėžta ateitis visai nebaugino.

O dabar aš joje gyvenu.

Dabartis yra pagaliau atėjusi ateitis. Anksčiau aš laukdavau ateities atėjimo, dabar jau kažkaip nebelabai smarkiai.

Nors, žinoma, laukiu vasaros kaip turbūt ir visi kiti. Ir man vis dar įdomu, ar po 20 metų automobiliai nebevažinės, o žemai skraidys, ar 3D erdvinės projekcijos taps mums įprasta kasdienybe, ar e-knygos jau per ateinančią dekadą nurungs popierines knygas taip pat įspūdingai, kaip skaitmeninė fotografiją juostelinę, ar Rolandas Paksas kada nors vėl valdys Lietuvą, ar sugrius Europos sąjunga, ar globalinis atšilimas Lietuvą pavers Italija, ar ateitininkai sugebės ženkliau priartėti prie savo vizijos įgyvendinimo, ar Kauno „Žalgiris“ dar kartą laimės Eurolygą, ar Kaunas pajėgs pakilt iš pelenų, ar sugebėsiu išmokti danų kalbą, ar gyvensiu Žaliakalnyje, ar lietuviai nustos keiktis rusiškai ir angliškai, ar kiniečiai tikrai suvirškins Rusiją ir taip toliau

ir taip toliau

ir taip toliau.

Bet nebeliko keisto jausmo, kad visai netrukus netoliese, užkišus galvą už kito kampo arba už artimiausių kol kas neatidarytų durų, prasidės neįtikėtinas gyvenimo koncertas ir viskas bus kitaip, daug geriau.

Grįždamas namo užsuku į „Maximą“.

Galėčiau ten neiti, nes jie veikiausiai išnaudoja darbuotojus, bet ar kiti geresni? Aš nežinau ir ko gero nesužinosiu, nes nežinau, kas galėtų man pateikti objektyvų ir visuminį visuminės situacijos didžiųjų prekybos tinklų elgesyje su darbuotojais vertinimą. O juk yra ir kitų svarbių dalykų: sąžiningas elgesys su tiekėjais, požiūris į gamtą, remiama krepšinio komanda, remiama partija, ryšiai su mafija ir visa kita. Todėl aš perku „Maximoje“, nes nežinau, kas yra kas ir nežinau būdo, kuriuo galėčiau išsiaiškinti.

Aš nueinu prie dešrelių skyriaus. Šiandien aš valgysiu mėsos. Aš noriu išsirinkti dešreles be visokių dirbtinių priedų. Galima rinktis iš „Krekenavos agrofirmos“ ir, atrodo, „Nemateko“. Abiejų pakuotėse po 240g, abiejų kaina už kilogramą vienoda – 24,96 Lt. Sutapimas? Kartelis? Aš nežinau. Ir nežinau būdo, kuriuo galėčiau išsiaiškinti.

šis žavus paveiksliukas su dešrelėm ir TV bokštu fone tik dėl to, jog visi žino, kad įrašai be nuotraukų yra grynas mėšlas.

Skaityti toliau… »