Apie mano trumpą pasiblaškymą po užsienius (o tiksliau – po Strasbūrą ir porą oro uostų bei traukinių stočių Vokietijoje) jau galėjote šiek tiek paskaityti ankstesniame įraše, kuris, žinoma, nelabai atskleidė kelionės turinį. Su juo truputį galit susipažinti šiame neilgame straipsnelyje, išspausdintame dešimtame 2009 metų „Ateities“ numeryje.
Skirti skanioms šventėms.
Imame 225g sviesto ir 300g (~350ml arba 1,5 stiklinės) baltojo cukraus. Dedame į dubenį ir triname. Aš tam naudoju medinį šaukštą. Žinoma, žymiai geriau, kai sviestas yra pabuvęs valandą kitą kambaryje, nes bandyti sutrinti ką tik iš šaldytuvo išimtą sviestą tai tarsi daužyti galvą į sieną. Kam gaišti laiką?
Dirbame tol, kol sviestas ir cukrus tampa vientisa mase. Idealiu atvėju cukraus kristalų visiškai neturėtų jaustis, bet tobulybės čia vaikytis nebūtina. Skaityti toliau… »
gražiausi dalykai dažniausiai vyksta be didelio triukšmo
Neabejotinas studijavimo VU TSPMI pliusas yra atsirandanti galimybė aplankyti retsykiais organizuojamuose susitikimuose su įvairiais politikais bei kitokiais įdomiais žmonėmis. Prieš keletą dienų po Vytauto Radžvilo seminaro (kad ir pavėlavęs virš 20 minučių) nulėkiau į paskaitą – diskusiją su Vygaudu Ušacku. Iš dalies nueiti paskatino ir per seminarą išgirsta neigiama dėstytojo nuomonė apie V. Ušacką, P. Auštrevičių bei kitus žmones, atsakingus už tai, kokiomis sąlygomis gavome pakvietimą stoti į Europos sąjungą. Anot V.Radžvilo, derantis dėl šių sąlygų buvo siekiama ne išpešti kuo daugiau naudos valstybei, o tiesiog aplenkti Estiją ir kitas šalis. Įgyvendinant šį norą buvo sutinkama su iš esmės visais pasiūlymais (tarp jų ir su atominės elektrinės uždarymu) – dėl šito kalti žmonės turėtų sėsti į kalėjimą.
Gruodžio 9 dieną buvo prabėgę lygiai metai, kai V. Ušackas sėdi užsienio reikalų ministro poste, ir nelabai gausiai susirinkę studentai galėjo paklausyti, kaip pats diplomatijos vadovas vertina nuveiktus darbus bei įsivaizduoja Lietuvos užsienio politikos kryptį.
Gailėtis pavėlavus pasirodė neverta – visą pasakytos kalbos tekstą galima rasti čia. Iš tos dalies, kurią suspėjau išgirsti, labiausiai įsiminė eilinis reveransas žydams.
Priklausau kartai, gimusiai jau po Antrojo pasaulinio karo baisybių, kuri negali būti kaltinama, tačiau privalo nuolat kelti šį klausimą.
Amžina kaltė yra jėga. Neturiu ką pridurti. Turbūt lietuviai žydšaudžiai pasmerkė mus visus klajoti atgailos dykumose kur kas ilgesniam laikui nei 40 metų.
Iš kart po kalbos Ušackas buvo paklaustas tipinio nepatogaus klausimo: ko nepavyko padaryti? Atsakymas nebuvo netikėtas. Nepavyko užsitikrinti energetinio saugumo, nepavyko pasiekti didesnės paramos tolimosioms misijoms (Irakas, Afganistanas), nesulaukėme esminio lūžio santykiuose su Rusija (nors tam tikrų ženklų jau esama).
Ramūnas Vilpišauskas, diskusijoje atlikęs moderatoriaus vaidmenį, pakvietė pasisakyti profesorių Evaldą Nekrašą, kuris prisiminė diskutavęs su ministru dar šių metų sausį LRT studijoje. Užsienio politikos kryptis tuomet buvo kitokia, nei dabar, nes prezidentavo Valdas Adamkus.
Štai kokį efektą šio tinklaraščio lankomumui suteikia nuorodos paskelbimas Facebooke.
Socialiniai tinklai visų pirma yra reklamdavių norų tenkintojai, o tik po to vartotojų. Ne?
***
Paskutinė naktis. Drybsau sėdmaišyje, laptopas nešiojamasis kompiuteris ant kelių, aplink išsibarsčiusios knygos. Visai neblogai sekas, sakyčiau. Staiga „OpenOffice’as“ ima ir užlūžta. „Nieko baisaus“, – mąstau. Vis tiek visus pagrindinius dokumentus (o tuo metu gal kokie aštuoni ar devyni buvo atidaryti) visai neseniai išsaugojau.
Staiga programa dar geranoriškai pasiūlo atkurti prarastus dokumentus. Iš vis gerai. Atkuriu. Pala, pala, pala, kažkas ne taip. Kas? Ogi dokumentą, į kurį rašiausi reikalingas ištraukas atkūrė tokį, koks jis buvo įrašytas daugiau nei prieš tris valandas. O neseniai išsaugotas dokumentas po „atkūrimo“* visiškai dingo, jį pakeitė senesnis. Nuostabu.
Koks asilas po tokios istorijos galėtų norėti toliau naudoti atvirojo kodo programas?
Velniop atvirą kodą.
* – reiktų „NDX energijai“ šitokią restituciją pritaikyti. :)
Čia jau trumpai paminėtos kelionės metu sutikau daugybę įdomių žmonių, tarp jų ir kunigą Christopher McCoy, tarptautinio studentų katalikų judėjimo kapelioną. Artėjančio ateitininkų renginio tikslais paprašiau duoti jo intevriu apie laisvę. Jame nagrinėjami trys klausimai:
Pirmasis klausimas (0:23) – apie laisvės ir atsakomybės, įsipareigojimų santykį.
Antrasis klausimas (3:16) – apie laisvę ir priklausombę. Kada atskirti, kai tu iš tiesų laisvai kažką pasirenki laisva valia, o kada jau esi nuo kažko rimtai priklausomas?
Trečias klausimas (8:55) – apie laisvės vaidmenį švietimo sistemoje. Kiek laisvės reikia duoti jauniems žmonėms? Kas svarbiau – saviraiška ir savirealizacija ar geriausių pavyzdžių suradimas ir sekimas jais?
Norėdami pilnai suprasti trečią klausimą, turėtumėte perskaityti šį tikrai lengvą ir žavų tekstą apie švietimo siaubus Didžiojoje Britanijoje (anglų kalba). (Čia santrauka)
Gaila, kad buvau labai mažai miegojęs ir visiškai negebėjau koncentruotis, tad ne tik neuždaviau nė vieno follow-up klausimo, bet dar ir kažkaip keistai laužytai šnekėjau.
Klausimai buvo suderinti iš anksto.
Metų pradžioje buvau piktas, kad „Žalgirio“ rungtynių translaicijos iškeliavo į mokamą kanalą, kurio aš, žinoma, neturiu. Delfi’je net buvau anonimiškai parašęs komentarą „Nekenčiu VIASAT“ ar panašiai.
Vakar per internetą su nesveikais strigimais (rodė maždaug dviejų kadrų per sekundę greičiu) pažiūrėjau didžiąją dalį prakištų rungtynių ketvirtojo kėlinio ir nusprendžiau, kad VIASATui reikia dėkoti už gelbėjamus lietuvių nervus.
Įdomi detalė: dieną prieš rungtynes savo feisbuko puslapyje „Žalgiris“ siūlė pirkti bilietus. Anksčiau labai dažnai viskas tokiu laiku jau būdavo iššluota, bet laikai keičiasi – rungtynes šįsyk stebėjo tik 4315 žiūrovų (telpa 5000). Aišku, galima sieti šitą incidentą su baime užsikrėsti gripu, tačiau manau, kad transliuotojo pasikeitimas taip pat padarė tikrai ne mažesnę įtaką (greičiau jau kur kas didesnę). Žmonės Lietuvoje krepšinio atžvilgiu pamažu vėsta – tai akivaizdu. Atidžiau panagrinėjus šį atvejį (ir atradus panašių užsienyje) turbūt taptų dar kartą aišku, kad ne žiūrovų pageidavimai suformuoja TV kanalų tinklelius, bet tinkleliai suformuoja savo žiūrovus. Žiniasklaida numeta kaulą, o visuomenė tąso, tąso, tąso.
Kad ir su tuo šuniuku Pipiru. Tikrai baisu ir visiškai neatleistina ir nepateisinama. Bet tiek dėmesio? Ar tai ne priedanga? Milijonai litų išvagiami, mažamečiai tvirkinami, žmonės skerdžiasi ir žudosi. Kur būna prokurorai tada? Ar Lietuvos valstybė pajėgi nuteisti tik šunį nuo tilto tesugebantį numesti kaimo geziuką?
Pirmadienis. Pusė aštuonių. Oras subjuręs, lynoja. Visą naktį beveik nemiegojau. Gerai, kad tiek nedaug teliko iki geografinio kelionės tikslo.
Sukinėjuos Strasbūro centre, vienoje iš tramvajų stotelių. Žmonių pilna, daugiausiai paauglių su kuprinėmis ant pečių ir muzika ausyse.
Man reikia nusigauti prie Europos parlamento. Turiu visą planą kompiuteryje, bet kuistis, traukti iš krepšio, jungti… paklausti daug įdomiau.
– Est ce que vous parler anglais? – tai padeda, tikrai padeda.
– Very little… – atrodė protingesnis.
– Could you tell me how to get to the European parliament? Which tram should I take?
Kažką truputį pamurma, žvilgsnis blaškos. Galiausiai sako:
– I have no idea, sorry.
– Nevermind. Merci becaup.
Dar kažką kitą pabandau, bet jokios naudos. Galiausiai patyrinėju stende maršrutų žemėlapį ir randu viską pats be jokio vargo.
Atvažiuoja tramvajus „B“. Prie tuoj atsiversiančių durų suplūsta būrys keleivių, bet daugiau nei pusė jų kol kas dar niekur neiškeliauja. Netelpa. Kaune ar Vilniuje taip nebūtų, ten sutelpama bet kokia kaina. Tačiau čia Prancūzija. Elegancija. Niekas nesistumdys.
Suprantate, kartais taip būna ir gyvenime, ne tik virtuvėje. Iš vienos pusės reikalas atrodo visai pakenčiamas…
…iš kitos netgi beveik patrauklus…
, tačiau viduje visas supuvęs ir sukirmijęs.
Artipilnis troleibusas. Šalia manęs stovinti storoka senstelėjus moteris (Lietuvoj įprasta jas vadinti bobomis) išsitraukia nedidelį kažkuo aprašinėtą popieriaus lapelį ir pasižymį jį tarsi tikrą bilietėlį tame senoviškame raudoname skylamušyje (šimtas metų, kai Kaune jų jau nebelikę). Aš net nespėjau susigaudyti, ką po galais ji čia daro, kai išgirdau:
– Laba diena. Kontrolė. Parodykite bilietukus.
Bilietuką, aišku, turėjau, turėjo jį ir absoliuti dauguma kitų keleivių. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kaip tave ir kitus priverčia pasijusti bilietų patikrinimas. Vilniuje sulaukus tokio netikėto kontrolės pasirodymo, apima toks jausmas tarsi vienas iš aplinkinių keleivių būtų tave išdavęs. Ir visai nesvarbu, kad tu nevažiavai „zuikiu“, neigiama emocija kažkodėl sukyla.
Kaune tikrinama kitaip.
